Vertybių išsaugojimas – tarnų rankose
Kolekciją sudaro 81 eksponatas: dešimt moteriškų suknelių, rytinis XIX a. antrosios pusės grafienės rūbas neglige, jodinėjimo kostiumas, 12 vyriškų drabužių, 8 grafų vaikų drabužėliai. Likusi kolekcijos dalis – įvairūs priedai bei aksesuarai: apykaklės, diržai, rankinukai, lazdos, papuošalai.
Katalogo sudarytoja, buvusi ilgametė muziejininkė Ona Mackevičienė pasakoja įdomias kolekcijos patekimo į muziejų detales. „1940 m. sovietams okupavus Lietuvos Respubliką, dvarai ir jose sukauptos vertybės buvo nacionalizuotos. To neišvengė ir grafo Jono Pšezdzieckio (1877–1944) valdomas Rokiškio dvaras. Nenacionalizuotų kultūros relikvijų ir šeimos vertybių jie negalėjo išsivežti į Lenkiją, tad grafai jas paliko ištikimiems tarnams – virėjo Augustino Kalpoko (1885–1960), liokajaus Jono Petrulio (1895–1999) šeimoms bei buvusiai vaikų auklei Julijai Kietytei (1882–1974). Įsipareigoję saugoti grafų paliktas vertybes, žmonės užsikrovė nemažą naštą ir didelę riziką. Karo metu šias vertybes reikėjo slėpti nuo okupacinių kariuomenių, o pokariu – nuo Lietuvą užklupusių visokiausių negandų“, – teigė O. Mackevičienė. Drabužiai buvo saugomi giliose komodų kertelėse, aksesuarai – sudėti į puodynes ir saugiai užkasti žemėje.
Drabužiai muziejų pasiekė sugadinti
Yra žinoma, kad vietiniai artistai vėliau nevengė persisiūti saugotų drabužių, juos pritaikydami savo figūroms ir naudodami frakus, sukneles su šleifais pasirodymuose. Taip delikatūs audiniai, rankų darbo nėriniai neatlaikydavo grubių lininių dygsnių ir suplyšdavo. Pasak istorikės, viena iš priežasčių, kodėl drabužiai buvo perduoti muziejui, yra ta, kad jie jau buvo sugadinti minėtų pataisymų. Nepaisant to, muziejininkams tai buvo didžiulė vertybė, liudijanti istoriją ir verta pagarbos. Taip grafų daiktai, pradedant porcelianu, baigiant drabužiais ir aksesuarais, atsidūrė patikimose rankose.
Pirmieji į muziejų atkeliavo naujagimiams skirti miegmaišiai – vokeliai. Juos 1967 m. dovanojo buvusi grafų vaikų auklė J. Kietytė. Ji perdavė ir tris juodąsias šilkines grafienės Hermancijos Pšezdzieckienės sukneles, grafo J. Pšezdziecko liemenę, skrybėlę, kelioninį lagaminėlį neseserą, ilgas zomšines moteriškas pirštines, vaikų drabužėlius, įvairius aksesuarus ir papuošalus. Daugumą gautų drabužių ir aksesuarų reikėjo restauruoti. Šis darbas buvo atliktas Vilniuje, Prano Gudyno restauravimo centre.
Grafai – neabejingi aukštajai madai
„Manau, visuomet visi mėgo puoštis pagal savo galimybes. Ne išimtis ir mūsų grafai. Jie turėjo kur kas daugiau papuošalų, nei jų yra išlikę. Mes saugome tik „nuotrupas“. Papuošalai ir aksesuarai tuomet buvo svarbi aprangos detalė. Štai kad ir saga su Tyzenhauzų herbu. Tai liudija skiriamojo ženklo svarbą, statusą. Įdomu, kad po vedybų atsirasdavo ir jungtinių šeimos herbų, pavyzdžiui, Tyzenhauzų-Pšezdzieckių“, – kalbėjo G. Kujelis.
Muziejininkas pasakojo apie keletą įdomesnių aksesuarų. „Pavyzdžiui, batelių papuošalai prilaikomi auskarais. O biserio mada buvo užvaldžiusi ne tik moteris, bet ir vyrus, todėl karoliukais dekoruoti tiek moteriški, tiek vyriški drabužiai. Karoliukai buvo aukščiausios kokybės iš čekiško ar itališko stiklo“, – dėstė pašnekovas. Kita būtina aprangos detalė – skrybėlė. „Galima sakyti, kad anuomet ateiti be skrybėlės, tai tas pats, kas ateiti be kelnių“, – juokavo G. Kujelis. Nors kai kurie papuošalai ir nėra iš prabangių metalų, tačiau žinant jų istoriją jie įgauna visai kitokią vertė ir prasmę.
Grafų inicialai puikuojasi net ant plaukų šepečio. Moteriškos kojinės taip pat papuoštos „H“ inicialu, kuris reiškia, jog jos priklausė Hermancijai Sapiegaitei. Manytina, kad kojinės buvo brangios, nes kilmingosios moterys jas itin tausojo – visos kojinės yra suadytos. Aksesuarus mėgdavo daryti ir pačios grafaitės – rankines, diržus… Yra išlikę ir jų autorinių darbų – rankinė, tinklelis, kurio paskirtis –prilaikyti plaukus, kad jie nekristų ant akių.
Ypatinga dovana – vėduoklė
„Ekspozicijoje, prie suknelės penktos valandos arbatai, puikuojasi povo plunksnų vėduoklė. Tai garsaus mados istoriko, dizainerio ir kolekcininko Aleksandro Vasiljevo dovana muziejui. Rokiškio dvare ne kartą viešėjęs ir įspūdingų suknelių parodą surengęs mados guru, pamatęs šią suknelę, nusprendė, kad jai kažko trūksta. Taip atsirado įspūdinga vėduoklė, svarbus aprangos akcentas. Juk XIX a. antrojoje pusėje damos be vėduoklės niekur nesirodydavo“, – neeilinę eksponato atsiradimo istoriją pasakojo G. Kujelis.
Ir dabar muziejų vis dar pasiekia įvairūs daiktai. Tarkim, grafui Jonui Pšezdzieckiui priklausiusi lazda žalvarine rankena, žalvarinė sagtis, inkrustuota akmenukais ir kiti aksesuarai, kuriuos muziejus gavo iš Kupiškio rajone gyvenančios Euchridos Sipavičienės, Rokiškio dvaro virėjo Augusto Kalpoko anūkės.
Reklama: Drabužiai internetu
Projektą iš dalies remia:
