Legendomis ir padavimais apipintas
Pasak istorinių šaltinių, Rokiškio krašte nėra aptikta labai senų žmogaus buvimo pėdsakų. To priežastis – ne tik akmens amžiaus specialistų menkai žvalgytos priešistoriniam žmogui gyventi perspektyvios vietos, bet ir santykinai vėlyvas ledynų pasitraukimas iš šio krašto. Nustatyti pirmieji neabejotini žmonių gyvenimo pėdsakai Rokiškio krašte yra iš neolito laikotarpio (III tūkstantmetis pr. Kr. – II tūkstantmečio pr. Kr. vidurys).
Juodonių piliakalnis (Pečianykas) datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga– II tūkst. pradžia. Įrengtas kalvoje, pelkėto slėnio krašte, priskiriamas sėlių (baltų) tautai, gyvenusiai Sėloje, šių dienų Latvijos Sėlijoje. „Per ilgus amžius buvo apipintas nuostabių legendų vainiku. Nuo piliakalnio stogo turisto-kraštotyrininko akiai atsiveria saulėje padūmavę tolimi kalneliai… Vidury balų, sudarydamas bendrą ansamblį su Juodonių piliakalniu, pūpso rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto aprašytasis krivio-žynio Valiulio kalnelis, kuriame senų senovėje augęs didžiulis ąžuolas, o po juo amžinąją ugnelę saugojusios vaidilutės. Šiuo metu Kamajų–Svėdasų vieškelis vingiuoja pro Juodonių piliakalnio rytinę pašlaitę, o senovėje jis ėjęs kita, vakarine, puse“ – taip apie Juodonių piliakalnį 1959 m. liepos mėn. Rokiškio rajono laikraštyje „Po Spalio vėliava“ rašė J. Pladis, tuometinės Rokiškio E. Tičkaus vidurinės mokyklos mokytojas.
Juodonių piliakalnio legenda byloja, jog kadaise po piliakalniu buvusi karčema, kurios durys užverstos didžiuliu akmeniu. To akmens vienas kraštas dar ir šiandien matyti piliakalnio šlaituose. Kažkada seniai vienas žmogus bandęs kasti aplink akmenį, norėdamas pakliūti į karčemą. Prisikasęs kažkokius sumūrijimus, bet pabijojęs, kad akmuo gali jį užgriūti, ir metė kasti. Šios istorijos yra įvairiausių variantų. Viename jų pasakojama, kad ant to piliakalnio seniau buvo karčema. Ji labai nusibodusi žmonėms ir buvusi prakeikta – prasmego skradžiai į žemę. Jos vietoje likęs tik didelis akmuo. Pasakojama, kad kai karčema prapuolė, tose vietose ėmęs vaidentis ponas, kuris mėgęs buvusioje karčemoje išgerti. Buvo sakoma, kad jis karves tąsęs, ateidavęs prie ganančių vaikų ir sakydavęs: „Kelkitės, kelkitės – jau laikas.“ Kraštotyrininkas Bronius Kviklys yra rašęs, kad „piliakalnį pagal padavimus supylę kažkokie kareiviai, pagerbdami žuvusį vadą“.
Archeologiniai eksponatai – istorinės dėlionės dalis
Remiantis istoriniais šaltiniais, Juodonių archeologinis kompleksas mena daugiau kaip pusantro tūkstančio metų istoriją. Piliakalnis buvo apgyvendintas I tūkstantmečio pr. Kristų antroje pusėje. Intensyvų gyvenimą jame I tūkstantmečio po Kr. pakeitė papėdės gyvenvietė. Gyvenimas tekėjo nenutrūkstama vaga, kurios ištakos siekė dar brūkšniuotosios keramikos kultūros laikotarpį, taip vadinamą pagal charakteringą lipdytą keramiką, iš išorės lygintą žolės gniūžtėmis ir todėl padengtą įvairiais netaisyklingais brūkšneliais. Indai degti atviroje ugnyje, kadangi šukės aptiktos skirtingų spalvų. Juodonių piliakalnis ir gyvenvietė – tai brūkšniuotosios keramikos kultūros gyventojų ir jų palikuonių paminklai – taip teigė E. Grigalavičienė, vadovavusi 1986–1987 m. Juodonių piliakalnio ir gyvenvietės tyrimams.
Pasak Rokiškio muziejininkės Linos Daščiorienės, ir tais laikais moterys mėgo puoštis. Papuošalai buvo pagaminti labai gražūs. „Pavyzdžiui, kaklo žalvarinis papuošalas, susidedantis iš įvijų, tarp kurių yra 12 porų pakabučių trikampio formos, išlenktais šonais. Tai VI–VII a. papuošalas, įtrauktas į Nacionalinio muziejaus katalogą „Sėliai“. Sėlių moterys nešiojo apykakles, apyrankes, žiedus, sagių vainikus. Tarp moterų plačiai buvo paplitę pakabukai. Jų forma galėjo būti įvairiausia – arkliukai, kryželiai, medalionai. Moterys verpė pasinaudodamos moliniais arba akmeniniais verpstukais, kurių nepatingėdavo gražiai ornamentuoti. Puošėsi žalvariniais papuošalais (sibadras buvo itin brangus metalas ir jais puošdavosi tik turtingos moterys) – antkaklėmis su pakabučiais ar skambalėliais, apyrankėmis, žiedais. Mėgo nešioti molinius arba gintarinius karolius. Apie tai, kad tarp lietuvių genčių buvo susiformavę prekybiniai ryšiai, byloja Juodonyse rasti ir stikliniai mėlyni karoliukai. Vyrų kapuose rastos karių apyrankės, sagės, su kuriom susegdavo švarkus ir apsiaustus. Sėlių vyrai nešiojo žiedus ir odinius diržus“, – dėstė L. Daščiorienė.
Anot muziejininkės, archeologiniai Juodonių piliakalnio radiniai leidžia spręsti apie sėslų gyvenimo būdą. Čia buvo rasta ir seniausių žmonių darbo įrankių, padarytų iš kaulo, ir gana vėlyvų – geležinių. Rastos kaulinės plūdės, smeigtukai, šukos. „Yra ir retesnių eksponatų – kaulinis kirvukas ir ypač retai randamas žemdirbystės įrankis – iš briedžio kaulo pagaminta žagrės išara. Matyt, Juodonių gyventojai išpažino savo tikėjimą, nes čia rasta kaulinių amuletų, o kai kurie iš jų – su žalvarinėmis grandinėlėmis“, – pasakojo muziejininkė. Šiose gyvenvietėse lydyta geležis. Apie tai liudija tiglių fragmentai, geležies gargažės. Puodų šukės priskiriamos brūkšniuotajai, grublėtajai keramikai, tačiau randama ir lygaus paviršiaus šukių.
Lemtingas XII a.
Juodonių piliakalnis pradėtas tyrinėti 1958 m. Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai kartu su Lietuvos istorijos institutu 1958–1959 m. vykdė detaliuosius šio piliakalnio ir papėdės gyvenvietės tyrimus. Tyrimams vadovavo kraštietė Laima Nakaitė-Vaitkūnienė.
Didžiulį įnašą į Rokiškio krašto sėlių archeologinio palikimo tyrinėjimus įnešė ir Andra Simniškytė, 2001–2003 m. žvalgiusi Juodonių piliakalnio aplinką, atlikusi geologinius ir archeologinius tyrimus.
„Archeologinių tyrimų metu atrasti siauraašmeniai kirviai, ietigaliai, antkaklės, įvairūs geležiniai ir kaulo dirbiniai, galąstuvai, svareliai, verpstukai, žalvario papuošalai ir kt. Pagal archeologinių kasinėjimų radinius manoma, kad nuo XII–XIII a. Juodonių piliakalnio gyvenvietę ištikusi katastrofa: nebeliko gyventojų, kurie, tikėtina, išsikėlė į saugesnes vietas arba buvo kalavijuočių išnaikinti. Aplink piliakalnį pradėjo plisti miškai“, – sakė L. Daščiorienė.
Anot pašnekovės, Rokiškio krašto muziejuje saugoma gausi ir vertinga kultūros paveldo dalis, tarp jų – archeologiniai eksponatai. Jų – per 2,5 tūkst. Didžiąją dalį eksponatų sudaro archeologinių tyrimų metu rastos muziejinės vertybės. 1948 m. archeologinių tyrimų darbai atlikti Norkūnų (Jūžintų sen.) pilkapyje. Prie 1958–1959 m. pradėtų vykdyti archeologinių tyrimų Juodonių piliakalnyje taip pat daug prisidėjo muziejininkas, istorikas, archeologas Stasys Juodelis. Čia atrasta medžiaga – siauraašmeniai kirviai, ietigaliai, žalvario papuošalai – papildė muziejaus rinkinius, o detalūs kasinėjimų aprašymai, S. Juodelio ranka daryti brėžiniai saugomi muziejaus moksliniame archyve. Muziejaus fonduose saugomi ir fotonegatyvai, kuriuose fotografų užfiksuoti pilkapiai, piliakalniai, piliakalnių kasinėjimai nuo 1948 m. iki 1963 m.
Projektą iš dalies remia
