Kazliškis – kaimas su romantišku Nemunėliu ir gamtos perlu tituluojamu šilu

„Neturime užrašytos legendos, kaip prie Nemunėlio upės atsirado miestelis ir kodėl jo toks pavadinimas“, – apie Kazliškio kilmę sakė po šio krašto istoriją ne kartą kapstęsis Kazliškio seniūnas Algirdas Kulys. Tačiau iš vietinių girdėjo, kad ant reto grožio Nemunėlio upės aukštų skardžių, šilų apsuptyje, kadaise kūręsi gyventojai šią vietovę Kazliškiu pakrikštijo dėl šiluose gausiai augusių kazlėkų ir ne mažiau gausių kiškių šeimynų.

Jeigu ne kazliškėnai, tai – kas?

Vietiniai pramanu vadina tai, kad Kazliškio vardas kilęs iš slavų kalbos ir kad reikia jį sulietuvinti – pervadinti „Ožiškiu“. „Gal kadaise buvo „Kazlėkiškis“, vėliau tapęs „Kazliškiu“, – filosofavo seniūnas, kviečiantis vietinius gyventojus rinkti kadaise girdėtas, primirštas istorijas apie vietovę ir jos gyventojus, kad ateityje būtų galima išleisti šį kraštą įamžinsiančią knygą. Nes kas gi kitas, jei ne vietinis, dar menantis senolių pasakojimus ir tikras ar pramanytas istorijas, galėtų tapti Kazliškio krašto metraštininku?

Istorijos vingiais…

Kazliškio, kaip ir kitų vietovių, virtusių miesteliais, istorija – ilga. Ant Nemunėlio upės krantų besikuriantis Kazliškis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. Ukmergės pavieto aktuose yra 1744 m. įrašų apie Kazliškio dvarą, 1796 m. minima nauja koplyčia, kuri sugriuvo XIX a. antrojoje pusėje.

Ne­li­kus mal­dos na­mų, Kaz­liš­kio apy­lin­kių gy­ven­to­jai 1901 m. pra­šė kon­sis­to­ri­jos lei­di­mo pa­si­sta­ty­ti nau­ją kop­ly­čią. Ta­čiau kon­sis­to­ri­ja sta­ty­bų ne­lei­do. Kaz­liš­kė­nai ir ap­lin­ki­nių kai­mų žmo­nės ne­at­ly­žo. Ra­ge­lių kle­bo­no kun. Sta­nis­lo­vo Sta­ke­lės ir Pa­ne­mu­nio kle­bo­no Jus­ti­no Sen­kaus pa­ta­ri­mu trys at­sto­vai – Uvai­nių kai­mo ūki­nin­kas Ste­po­nas Mar­gis, Pet­ras Šar­ka iš Da­gė­nių ir Ga­siū­nas iš La­ze­riš­kio – nu­vy­ko pas že­mai­čių vys­ku­pą Me­čis­lo­vą Pa­liu­lio­nį ir ga­vo lei­di­mą sta­ty­ti baž­ny­čią. Dar­bų ne­su­truk­dė ne tik au­kų rin­ki­mo sun­ku­mai, bet ir kai ku­rių dva­riš­kių da­ro­mos kliū­tys. Tuo me­tu bu­vo sta­to­mos Pa­ne­mu­nio bei Žio­biš­kio šven­to­vės ir kai ku­rie vie­tos dva­ri­nin­kai pa­gei­da­vo, kad pir­ma bū­tų pa­sta­ty­tos būtent jos. Pa­gal is­to­ri­nius šal­ti­nius vie­tos dva­ri­nin­kas Ky­liaus­kas ­sky­rė baž­ny­čiai tris de­šim­ti­nes že­mės. Už su­rink­tas ti­kin­čių­jų au­kas bu­vo nu­pirk­ta miš­ko me­džia­gos ir sta­ty­bos pra­si­dė­jo. Per tre­jus me­tus iš eg­lės ir pu­šies rąs­tų bu­vo pa­sta­ty­ta 10 m aukš­čio ir per 300 kv. m plo­to tra­di­ci­nio sti­liaus, kryž­mi­nės for­mos su ak­mens mū­ro pa­ma­tais baž­ny­čia. 1910 m. gruo­dy­je ją pa­šven­ti­no Pa­ne­mu­nio kle­bo­nas J. Sen­kus.

Pir­mo­jo Kaz­liš­kio pa­ra­pi­jos kle­bo­no kun. Bo­les­lo­vo Vė­gė­lės rū­pes­čiu 1913-ai­siais baž­ny­čio­je bu­vo pa­sta­ty­ti nau­ji de­vy­nių re­gist­rų var­go­nai, pa­ga­min­ti Ja­kobš­tad­to meist­ro A. Su­pak­lus­to. Var­go­nai tu­rė­jo 162 me­ta­li­nius vamz­de­lius, juos Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu iš­lu­po ir iš­si­ve­žė vo­kie­čiai. Per ka­rą nu­ken­tė­jo ne tik var­go­nai, bu­vo su­griau­ta var­pi­nė ir pa­ra­pi­jos la­vo­ni­nė. 1922 m. rug­pjū­ty­je pa­ra­pi­ja nu­pir­ko kle­bo­ni­jai 12 ha že­mės.

Miestelis tapo centru

Miestelio pažibai Kaz­liš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čiai, su­ręs­tai iš pu­šies ir eg­lės, – per 100 metų. Pasak vietinių, gerai prižiūrimam sakraliniam pastatui negresia sunykti kaip kai kurioms Rokiškio krašto medinėms bažnyčioms.

XX a. pirmoje pusėje Kazliškis tapo kultūros ir švietimo židiniu. Čia 1922 m. įsteigta pradinė mokykla, 1949–1959 m. – vidurinė, 1959–1994 m. ji tapo septynmete, vėliau – devynmete, pradine, kol, miestelyje sumažėjus vaikų, mokyklos visai nebeliko. Kazliškyje kūrėsi verslai, čia 1925 m. įkurtas kooperatyvas, pieno perdirbimo bendrovė, spirito varykla.

Kazliškis tapo apylinkės centru, iki 1992 m. miestelis buvo kolūkio centrinė gyvenvietė su būdinga to laiko infrastruktūra: 1953 m. įkurta biblioteka, 1954 m. – paštas, medicinos punktas, kultūros namai. Plėtėsi ir teritorija – prie miestelio prijungti Balandiškio ir Naujakiemio viensėdžiai, dalis Moškėnų apylinkės.

Nykštukinė…

Kazliškio seniūnija – mažiausia tarp dešimties rajono seniūnijų. Seniūno skaičiavimais, visoje seniūnijoje gyvena iki 700 gyventojų. Nyksta ne tik kaimai, viensėdžiai, bet ir pats Kazliškis: daug jaunų žmonių emigravo į užsienį, mirštančių kasmet daugiau nei gimstančių. Taigi perspektyvos – nelinksmos, kaip ir kitiems rajono miesteliams.

Kuo kazliškėnai gali didžiuotis? Pirmiausia – šilta ir draugiška žmonių bendruomene, nes miestelyje beveik nėra „svetimšalių“ – žmonių, neturinčių šioje vietovėje gimusių ir augusių gentainių šaknų.

Kazliškyje dabar veikiai pieno supirkimo punktas, dvi parduotuvės, prie seniūnijos pastato yra remonto jau prašantis turgelis ir kultūros centro pastatas. Kazliškio šilelio apsuptyje – kazliškėnų bendruomenės veikloms (kaimo bendruomenei, jaunimo, moterų ir verslininkų asociacijoms) skirti du pastatai su labai erdvia ir gražia teritorija. Tačiau vietiniai pasigenda aktyvesnės veiklos. Esą be žymiausio Kazliškio renginio – prieš keliolika metų dar buvusio seniūno Vytauto Spalgeno pradėtos tradicinės „Kazlėkinės“, švenčiamos rugpjūčio pradžioje, nelabai yra kuo daugiau ir pasididžiuoti. Tradicinis renginys švenčiamas tą patį savaitgalį kaip ir šv. Stepono atlaidai Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje.

…bet sava

Artimųjų kapus tvarkiusios seserys juodupietės Gitana ir Gintarė, kilusios ir augusios šiame krašte,  tikino į Kazliškį grįžtančios kaip į savo namus, nes čia jautresni ir šiltesni žmonės. Gitana į Juodupę „emigravo“ prieš 13 metų, Gintarė – prieš septynerius. „Aš čia atvažiuoju beveik kas savaitgalį“, – pasakojo Gintarė.

„Gal tuoj mūsų, kunigų, nebereikės. Užprašyti šv. Mišias bus galima internetu. Sekmadieniais į bažnyčią susirenka iki 20 tikinčiųjų, tik per šventes daugiau. Mažėja žmonių, jaunimo beveik nebeliko“, – svarstė gatvėje kalbintas ilgametis parapijos sielovadininkas, kunigas Povilas Juozėnas.

30 metų Kazliškio bažnyčioje dirbantis dvasininkas, kitąmet švęsiantis 80-metį, džiaugėsi, kad bažnyčia nepaveikta puvinio, tikinčiųjų pastangomis vis padažoma ir paremontuojama, tad jai, anot kunigo, „dar stovėti ir stovėti“. Dvasininkas nuogąstavo: „Vietos ūki­nin­kai, ver­sli­nin­kai už­si­ė­mę dar­bais, jų baž­ny­čia ir Die­vas – ki­tur.“ Tad kokia Dievo namų prasmė, jeigu neliks tikinčiųjų?

Lapkričio pirmąjį sekmadienį Kazliškyje švenčiami Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, atlaidai.

Pažiba – Nemunėlio skardžiai ir paslaptingas šilas

Vietiniai žino daug istorijų apie garsųjį Kazliškio šilą, kuriame kasmet gausu miestelio simbolio – kazlėkų. Ir – ne tik… Kas gi negirdėjo apie mešką, prieš gerą dešimtmetį šleivojusią Kazliškyje! Nors jos niekas akyse neregėjo, bet sako, kad lepečkojė šleivojo per žmonių daržus, per­bri­do Ne­munėlio vagą ir pradingo šiluose. Iki šiol svarstoma, iš kur ji čia atklydo: iš kaimyninės Latvijos miškų ar Rygos cirko pabėgo?

Šilojų krašte gyvenantys kazliškėnai regėjo ir jūrinį erelį, ir apuoką, juoduosius gandrus, suopius, slankas ir pelėdas. Ar šilelyje yra daug kiškių? Vietiniai sako, jog anksčiau jų buvo gausiau nei dabar. Šilas – puikus prieglobstis ne tik jiems, bet ir stambiems kanopiniams žvėrims – elniams, stirnoms, briedžiams.

O pačiame Nemunėlyje, vingiuojančiame palei šilą ir įstabiais aukštais skardžiais, kiek gyvasties! Ne tik bebrų, bet ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų ūdrų, ondatrų. Pavasarį per polaidį sniego ir ledų ižas kasmet praardo krantus, paplauna medžių šaknis, o karštą vasarą vanduo smarkiai nusenka, bet ne tiek, kad vandens gyviams kiltų pavojus.

Apie lobius

Kaz­liškio šilas apaugęs legendomis apie čia, po kažkuriuo medžių, tebegulinčius didelius turtus. Pasakojama, kad per šilą Pir­mo­jo ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nių karų metais ėjo fron­to li­ni­jos. Ir kad Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu Kaz­liškio apy­linkėse bu­vo įsikūręs rusų ar­mi­jos šta­bas. Nuo vokiečių traukdamiesi karo vadai po viena pušimi pakasė visą štabo iždą ir tą medį paženklino. Tik niekas nežino, kaip ir kurį. Tad lobių ieškotojams iki šiol nepavyko rasti paslėptų turtų. Šia legenda tiki ne visi kazliškėnai. Jų manymu, didžiausias miestelio lobis, kurį reikia saugoti ir turtinti, – čia gyvenantys ir dirbantys žmonės.

A. Minkevičienės nuotr.

1 iš 8

Projektą iš dalies remia