Senojo kaimo šventė be naminio alaus – ne šventė
„Keptinį alų darau nuo jaunystės. Anksčiau kaime neįsivaizduodavai šventės be naminio alaus. Vestuvėse, laidotuvėse, krikštynose, per susiėjimus kermošiuose būtinai turėjo būti alaus. Ir dabar vis dar gaminu artėjant kermošiui Jūžintuose, daug kas vis dar užsisako vestuvėms, kitoms šventėms, alaus visuomet turiu“, – pasakoja O. Giriūnienė ir priduria, kad jos vestuvėms alų darė mama, o savo vaikų vestuvėms – ji pati.
Šio krašto tradicijoms priskiriamą keptinį alų O. Giriūnienė pristato ir įvairiose mugėse, šventėse, kur dalyvauja kartu su Jūžintų bendruomene bei visais vietos amatininkais. Štai jūžintiškius galėjai sutikti ir neseniai šurmuliavusioje Rokiškio gimtadienio šventėje, Dusetose ir tradicinėje „Kuc Kuc Kamajuos“ .
O giminaičiai, ketindami apsilankyti Jūžintuose, visuomet Onos teiraujasi, ar bus alaus, nes niekur kitur tokio neparagausi. „Pusbrolio dukra vilnietė šį alų labai mėgsta, įdedu lauktuvių“, – šypsosi O. Giriūnienė.
Išmoko iš mamos
Keptinį alų visuomet darydavo jos mama, dirbusi šeimininke netoli Jūžintų buvusiame Zanapolio dvare.
„Labai gera šeimininkė buvo. Kepdavo tikrą naminę duoną iš rugių, sakydavo, kad dvare nespėja raugo duonai maišyti. Tik i ir vėl maišyk. Daug žmonių dvare gyveno. Ten ji ir valgį virdavo, ir keptinį alų darydavo, nežinau, iš ko išmoko, neklausiau, nes kai buvau maža, tai nerūpėjo“, – prisimena O. Giriūnienė.
Nebūtų nieko keisto, jei Onos mama keptinį alų būtų išmokusi gaminti Zanapolio dvare – anksčiau Aukštaitijos dvaruose aludarystė klestėte klestėjo, šalia kiekvieno būtinai veikdavo alaus darykla.
Iš mamos O. Giriūnienė išmoko ir tikrą duoną kepti. „Kai eidavau į mokyklą, tekdavo padėti mamai, pašaudavau kepalus į krosnį. Dabar nebekepu, vis galvoju, kad reikėtų vėl pabandyti, bet neprisiruošiu, tai rugių neturiu, tai vėl kas“, – sako jūžintiškė.
Jos mama duoną kepdavo tik iš rugių, ji džiugindavo ir pyragais, gaminamais iš kviečių. „Kai kas duonai raugą daro su bulvėmis. Virtas jas sumaigo, apipila miltais, gaunasi labai geras raugas, iš tokio iškepta duona labai skani, minkšta. Dar kiti raugui naudoja rūgusį pieną“, – žiniomis dalijasi O. Giriūnienė.
Renkasi tik miežius
Keptinį alų galima daryti ne tik iš miežių, bet ir iš rugių, tačiau O. Giriūnienė renkasi miežius, sako, jai labiau toks alus patinka.
„Miežius patys auginam, grūdus išvalom, iš jų ir darau. Tik darbo su tuo alumi tikrai daug, ir malkų, ir vandens daug reikia, ir procesas ilgas, bet man patinka. Aplinkui dar yra šį gėrimą gaminančiųjų, ši tradicija dar nepamiršta. Tai Aldona Šakalienė iš Dauliūnų“, – pastebi O. Giriūnienė ir išpasakoja visą aludarystės procesą.
Pirmiausia reikia sudaiginti miežių grūdus. Jie parą mirkomi, o paskui bent pora dienų maišuose daiginami, vis pamaišant. Kai sudygsta, paberiami džiūti.
„Žiemą džiovinu ant krosnies, vasarą gerai išdžiūsta ir saulėkaitoje“, – sako O. Giriūnienė.
Išdžiovinus sudygusius grūdus, jie sumalami, sumaišomi su virintu vandeniu ir paliekami brinkti bent kelioms valandoms, kad apsaltų. Tuomet iš jų suformuojami kepalai ir pašaunami į krosnį. Kepa apie pora valandų. Jūžintiškė kepa tik tikroje krosnyje, kūrenamoje malkomis. Norėdama pasigaminti tris statinaites alaus, O. Giriūnienė iškepa 5–6 kepalus tokios duonos.
Iškepti kepalai pamerkiami į karštą virintą vandenį ir brinkinami. „Vanduo pasidaro tamsus, tuomet nukošiu, nukoštus kepalus sušeriu gyvuliams, o į likusį skystį dedu cukraus, mielių. Palieku, kad „išsivaikščiotų“, tuomet supilu į statinaites“, – aludarystės paslaptimis dalinasi O. Giriūnienė.
Pasak jos, kai kas ir kitaip darydavo. Sudaigintus, išdžiovintus ir sumaltus grūdus apipildavo puoduose vandeniu ir pašaudavo į krosnis. Ten puoduose ir iškepdavo. Tik O. Giriūnienė nėra to išbandžiusi.
Pagamintas keptinis miežinis alus yra tamsios, sodrios spalvos, su didele puta.
Geri ir dar norisi
Pagamintą alų po kelių dienų jau galima gerti, o tinkamas jis būna kokias dvi tris savaites. „Kelių dienų alus dar bus silpnas, jeigu nori stipresnio, reikia palaikyti bent pora savaičių arba įdėti daugiau cukraus“, – pastebi jūžintiškė.
Pasak O. Giriūnienės, naminis alus skanus, visai kitoks nei pirktinis. Ir puta jo didelė. „Geri ir dar norisi. Anksčiau niekas nepirkdavo, gerdavo tik naminį, dabar, aišku, jau kitaip, bet pirktinis – tik girtuokliams“, – juokauja O. Giriūnienė.
Projektą iš dalies remia
Nu jei jau cukraus deda tai geras alus.:))) I toki alu cukrus nededamas!