Nebijoti
Portretų mėgėjams K. Puriuškio pristatinėti net neverta. Jo darbus pamėgo ne tik su fotografija nieko bendro neturintys žmonės, bet ir fotografijos profesionalai. Pastarųjų darbai ir paskatino vaikiną atrasti savo gyvenime naują pomėgį – fotografiją.
„Fotografų bendruomenė išties didžiulė. Pradedant mėgėjais, baigiant profesionalais. Nors fotografuoju jau keleri metai, nepriskiriu savęs nei prie vienų, nei prie kitų. Tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau. Tarp fotografuojančiųjų kyla daug nesutarimų, užslėpto, o kartais ir tiesioginio pavydo. Daugelis laukia geriausio įvertinimo, vis dėlto reikia būti savikritiškam ir mokėti išklausyti ir priimti teisingą, argumentuotą nuomonę. Jis padeda tobulėti. Teisinga nuomonė – ne koks baubas, o tarsi mokytoja“, – kalbėjo K. Puriuškis.
Pašnekovas fotografijos link pasuko prieš keletą metų, o posūkis – išties sėkmingas „Iš pradžių į viską žvelgiau kiek atsargiai, nepuoliau pirkti kokio nors gero fotoaparato, o pradėjau nagrinėti lietuvių ir pasaulinio lygio fotografų darbus. Ypač sudomino portretai, jų analizavimas tinklalapiuose, fotografavimo specifika. Tas nekaltas žiūrėjimas mane tarsi užvedė. Kilo klausimas – kodėl aš negalėčiau daryti to paties?“ – prisiminė K. Puriuškis.
Pirmieji žingsniai
Fotografas pripažįsta – profesionali fotografija nepigus malonumas, tad iš pradžių net žvilgčioti į tą pusę nevertėjo. „Pirmasis mano fotoaparatas visiškai neatitiko lūkesčių ir po poros mėnesių įsigijau šiek tiek geresnį. Nesivaikau madų ir neperku naujausios fototechnikos. Visų pirma tai kainuoja milžiniškus pinigus. Antra, mėgstu sakyti, jog fotografuoja ne aparatas, o žmogus. Tai pasiteisina visu šimtu procentu: jei turi gerą „akį“, net telefonu padarysi stebuklus. Žinoma, tai, kas nauja ir pažangu, padeda greičiau „suktis“ fotografijoje. Tačiau piniginė pasidaro labai plona…“ – juokavo pašnekovas.
Pirmiesiems bandymams K. Puriuškis pasitelkė savo draugus ir bičiulius, kurie mielai pozavo prieš fotoaparatą. „Geriausius, mano nuomone, pirmuosius darbus keldavau į asmeninę feisbuko paskyrą. Ilgai laukti nereikėjo, atsirado daugiau norinčiųjų asmeninių fotosesijų ir fotografija tapo ne vien tik hobiu. Pradėjau daugiau dėmesio skirti ne nuotraukų kiekybei, o kokybei – šviesos reikšmei“, – akcentavo pašnekovas.
Šviesa, tinkamas apšvietimas, anot K. Puriuškio, – neatsiejama ir nedaloma fotografijoje. Tai raktas į „teisingą“ kadrą.
Portretai – fotografo „arkliukas”
K. Puriuškio nuotraukų archyve – šimtai portretinių nuotraukų, būtent šis žanras jį ir sužavėjo. „Portretas – ta sritis, kuri šiuo metu mane labiausiai žavi. Prieš fotografuodamas visada pabendrauju su modeliais, užmezgu ryšį, kad nebūtų juntama įtampa. Stengiuosi, kad fotosesija vyktų natūraliai, o žmonės nebūtų susikaustę. Dažniausiai pavyksta idealiai. Vengiu grubaus nuotraukų apdirbimo, netinkamų spalvų. Siekiu išgauti kuo natūralesnį vaizdą, tad retušavimo mažai prireikia. Tai patinka žmonėms, kurie nori save matyti „neretušuotus“, o tikrus“, – darbo virtuve dalijosi K. Puriuškis.
Be portretų, pašnekovas kabinosi ir į kitą žanrą, tačiau mažo miesto sindromas jį išgąsdino. „Mane sužavėjo gatvės fotografija, ypač populiari didesniuose miestuose, o socialiniuose tinkluose tinkamai pagautas kadras sulaukia didelio dėmesio. Iš pradžių gatvėje „pagaudavau“ savo pažįstamus, jiems šie kadrai sukeldavo gerų emocijų. Tačiau sustojau ir pabijojau nepažįstamų žmonių reakcijos. Viešojoje erdvėje reikia elgtis atsargiai, iš teigiamo personažo gali greitai pavirsti neigiamu“, – atviravo K. Puriuškis.
Noras tobulėti
Ateities planus pašnekovas turi keletą. Vienas pagrindinių – nesustoti tobulėti ir eksperimentuoti. „Tobulėti yra kur, tuo labiau eksperimentuoti. Gražų kadrą gali „pagauti“ ne tik prie Krašto muziejaus, bet ir parduotuvių laiptų, įvairiuose netikėtai atrastuose kampeliuose, kur gali „pažaisti“ su šviesa. Ne veltui sakoma, kad grožis slypi paprastume, tad įamžinta kasdienė, buitinė aplinka suteikia šarmo“, – pasakojo fotografas.
Daugiau patirties K. Puriuškis norėtų gauti fotografuodamas atvirą kūną. Tai jam visiškai naujas ir neatrastas žanras, reikalaujantis subtilumo, kad nuotrauka nebūtų vulgari, tačiau švelni, subtili, estetiška. „Kūno fotografija – kūno formos, tai tarsi koks žaidimas su šviesa, aplinka, kurioje viskas vyksta. Tai jautrioji fotografijos pusė“, – atviravo K. Puriuškis.
Projektą iš dalies remia
