Kad apsaugotų ir globotų…
Lietuvių liaudies skulptūra – viena iš vaizduojamosios dailės šakų. Tradicinės lietuvių liaudies skulptūros vadinamos statulėlėmis, dievukais, šventuolėliais, rūpintojėliais ir kitokiais vardais. Liaudies skulptūra Lietuvoje ypač buvo paplitusi XIX–XX a. pr. Skulptūrėles meistrai drožė iš medžio, daugiausia liepos, beržo, alksnio. Jas dažydavo polichrominiais dažais.
Įvairių šventųjų statulėlės buvo skirtos mažosios architektūros paminklams: kryžiams, stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms. Paminklai statyti sodybose: prie namų, gėlių darželių, vartų ir netoli jų, dirbamuose laukuose. Atokesnės, klaidesnės vietos, kemsynai, apleista žemė ar vietos, kur kas nors buvo žuvęs, kur nejauku, taip pat būdavo „pažymėtos“ paminklais piktosioms dvasioms nubaidyti ir apsaugoti žmones nuo nelaimių. Akmeninės, gipsinės ir kitokios skulptūros dažnai atsidurdavo ir kapinėse. Skulptūrinių siužetų pasirinkimas priklausė nuo paminklų statymo priežasčių ir ketinimų, kurie dažniausiai būdavo susiję su apsauga ir globa.
Rokiškio krašto muziejuje senosios lietuvių liaudies skulptūros kolekcija kaupiama nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos. Būtent šiuo laikotarpiu visoje Lietuvoje steigėsi muziejai, bibliotekos. Kolekcijoje, kaip ir Lietuvos sodybų ir bendruose kaimo paminkluose, vyrauja Jėzaus (Nukryžiuotojo, Jėzaus Nazariečio, Kristaus), šv. Jono krikštytojo, šv. Jono Nepomuko, Švč. Mergelės Marijos siužetai. Tai tie šventieji, iš kurių galima tikėtis užtarimo, pagalbos, atjautos. Laukuose ir pakelėse buvo apgyvendami tie šventieji, kurie, manyta, saugo laukus, derlių, gyvulius. Miškuose, prie upelių, klaidžiuose keliuose globą turėjo suteikti šv. Jonas Nepomukas, Rokas, Jonas Krikštytojas, Barbora, Juozapas.
Šv. Jonas Nepomukas – vienas populiariausių šventųjų. Jis dažniausiai buvo vaizduojamas apsirengęs kunigo drabužiais, su kryžiumi, palmės šakele rankoje. Galvą juosė penkių žvaigždučių nimbas. Jo koplytėlės dažniausiai buvo statomos prie vandens. Nukryžiuotąjį liaudies meistrai vaizdavo apnuogintą, su erškėčių vainiku ant galvos ir kraujo lašais ant kūno.
Šventųjų moterų lietuvių liaudies dailės kūriniuose vaizduojama kur kas mažiau nei vyrų. Populiariausias – Švč. Mergelės Marijos atvaizdas. Į Mariją su maldomis buvo kreipiamasi prašant sveikatos ar norint palengvinti gyvenimo dalią. Lietuvių liaudies mene dažniausiai sutinkama Marija Gailestingumo motina, Marija Maloningoji, Marija Sopulingoji, Pieta. Pastarasis siužetas yra labiausiai paplitęs. Marija buvo vaizduojama atsisėdusi, ant kelių laikanti mirusį Kristų, jos karūnuotą galvą supdavo aureolė, septynių žvaigždžių nimbas, į liepsnojančią širdį įsmeigti septyni kalavijai.
UNESCO paveldo sąraše – kryždirbystė
Pasak Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos ir vienos iš knygos apie senąją lietuvių liaudies sakralinę skulptūrą sudarytojos Marijonos Mieliauskienės, senoji lietuvių liaudies kryždirbystė – viena iš unikaliausių liaudies meno šakų. Klausimais ir skirtingomis nuomonėmis yra apipinta jos atsiradimo kilmė. Mokslininkai nesutaria, ar kryždirbystė atėjo su krikščionybe, ar jos šaknų galima ieškoti dar gilesnėje tautos praeityje. Vieni jų teigia, jog kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai yra krikščioniškos įtakos rezultatas, kiti mano, kad tai kilo iš senųjų lietuvių tikėjimų. Į šią problemą gilinosi ir poetas, eseistas Marcelijus Martinaitis. Remiantis jo svarstymais, koplytstulpių dievukai nepasakoja senųjų baltų mitinių istorijų. Šventųjų stiliuje, figūrų deformacijose, kanono pažeidimuose sunku įžiūrėti vien pagonybę arba teigti, kad šitokiu būdu buvo bandoma nepriimti katalikų tikėjimo, jį supriešinti su pagonybe, kaip tą mėgino daryti ateistai. Šventųjų vieta, jų vaizdiniai etninėje kultūroje, pagaliau toks visuotinis pomėgis juos vaizduoti, jų meninė išraiška ir pranoksta, ir atitinka kanoniškąją tikėjimo praktiką. Įsigalint krikščionybei, prasidėjo gilus perversmas mąstysenoje ir kultūroje – iš pirmykštės pasaulėžiūros, susijusios su žemės ar dangaus reiškinių kultu, buvo pereinama į katalikiškąją, grindžiamą žmogiškuoju pradu. Per šiuos pasikeitimus pirminės funkcijos, susijusios su senosiomis apeigomis bei gyvenimo praktika, buvo ne tiek išstumiamos, kiek perkeliamos, transformuojamos, o bažnytiniai siužetai iš naujo mitologizuojami, nes atsidurdavo užmirštos dievybės ar mitinės būtybės vietoje.
Leidinyje minima ir kryždirbystės gyvavimo istorija, kuri per keletą šimtmečių patyrė įvairiausių išbandymų. „Tai buvo ir draudimų, ir naikinimo, ir žavėjimosi laikotarpiai. Daugelio užsienio tyrinėtojų akimis, Lietuva buvo kryžių kraštas. Mūsų laikus tėra pasiekę fragmentiški to vardo likučiai. Deja, gamtos jėgos ir ideologija buvo negailestingi kryžiams, koplytstulpiams, stogastulpiams ir juose įkurdintiems šventiesiems. Iš turtingo kryždirbystės paveldo mūsų laikus daugiausia yra pasiekusios šventųjų skulptūros. Kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai labiausiai nyko veikiami lietaus, vėjo, sniego. Pokario metais jie buvo planingai naikinami. Karas ir pokaris paliko savo pėdsakus – išsaugota tik negausi buvusio didžiulio turto dalis“, – teigė M. Mieliauskienė.
Mažosios architektūros paminklai dažnai buvo aukšti – siekė 6–7 m, todėl senovės paveldo mylėtojai įstengė surinkti ir išsaugoti tik atskiras šių paminklų dalis, daugiausia skulptūras. Dėl šios priežasties skulptūrų kolekcija muziejuje yra gerokai didesnė nei koplytėlių, kurios yra tik dvi, ar stogastulpių ir koplytstulpių. Pastarųjų nelikę nė vieno. Tačiau panaši situacija vyrauja ir kituose muziejuose. Anot muziejininkės, šventojo skulptūra be savo stogastulpio, koplytstulpio neišreiškia tos visumos ir to, kuo ji buvo „gyvendama“ koplytėlėje ar stogastulpyje.
Keletą šimtmečių gyvavusi kryždirbystės tradicija 2001 m. UNESCO įtraukta į žmonijos nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Tai yra ir įvertinimas, ir paskata tyrinėti, saugoti, tęsti tradicijas.
Šedevrus kūrė liaudies meistrai – dievdirbiai
Senieji liaudies drožiniai slepia daugybę paslapčių. „Dabar į muziejuose saugomas medines liaudies meistrų skulptūras žvelgiame kaip į liaudies meno kūrinius. Mažosios architektūros paminklus ir šventųjų skulptūras darė iš valstiečių kilę dievdirbiai. Jie, drožę kryžius, stogastulpius, koplytstulpius su šventųjų skulptūromis, suteikdavo jiems kitokias funkcijas ir paskirtį: jie „žymėjo“ kultūrinę erdvę, kurioje gyveno žmogus, tvarkydamas ją pagal savo principus, nuožiūrą. Šie žmonės neturėjo žemės, vertėsi smulkiais verslais, keliaudavo iš kaimo į kaimą, iš kur sulaukdavo užsakymų. Dievdirbiai jokių mokslų dažniausiai nebuvo baigę. Bažnyčiose, maldaknygėse matytos šventųjų skulptūros ir pačių dievdirbių fantazija, svajonės buvo pagrindinis kūrybos šaltinis“, – apie paprastus žmogelius, turėjusius nepaprastų gebėjimų, dėstė M. Mieliauskienė.
Dievukų autorių nežino niekas…
Dievdirbiais vadinti meistrai, sukūrę skulptūras, stebinančias savo išradingumu ir meniškumu, dažniausiai likdavo nežinomi. Įtakos tam turėjo išsimokslinimo trūkumas, tad ant daugelio darbų nėra palikta nei autorių vardų, nei pavardžių. „Kartais ant kryžių gali būti įrėžta data. Tad šimtai, o gal ir tūkstančiai dievdirbių taip ir liko nežinomi. Nebuvo jokių mokyklų, dirbtuvių, cechų. Tie žmonės buvo etninės kultūros reiškėjai ir personažai su mažai kam suprantamomis mintimis, regėjimais, svajonėmis. Ėmęsi darbo, rodos, viską užmiršdavo – gyveno tarsi atsiskyrėliai tarp savo dievukų. Tik giminaičių, anūkų, proanūkių dėka kai kuriuos autorius pavyko identifikuoti“, – apie naginguosius meistrus iš „kito pasaulio“ kalbėjo muziejininkė.
Fragmentiškos yra išlikę ir dievdirbių gyvenimo, kūrybos nuotrupos, kur tikri faktai persipina su prasimanymais. Vienas iš tokių meistrų buvo Karolis Dagys, gimęs Urlių kaime. Iš jo kūrinių ir jų nuotraukų galima spręsti, kad tai buvo neeilinė asmenybė. Būdamas jaunas, jis keliavo per kaimus darydamas kryžius, medinius dievukus, Marijas. Remiantis anūkės pasakojimais, net ir senatvėje, kai jėgos jau buvo apleidusios, K. Dagys drožė lazdas su šuniukų, žalčiukų, kačiukų galvomis galuose. Tokias lazdas ypač mėgo pirkti vokiečiai. Smetonos laikais apie jo dirbinius buvo išleista knyga su autoriaus nuotrauka ir gyvenimo aprašymu. Vienas įstabiausių jo darbų – koplytstulpis su šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Dvasios skulptūromis. Stogelis ant keturių kolonėlių, ketursienis, papuoštas gražiais ir turtingais ornamentais. Originaliomis žvaigždutėmis papuoštas ir stulpas, padirbtas apie 1883 m. (aukštis 6–7 m.), stovėjęs prie vieškelio Rokiškis-Pandėlys, Laukupėnų kaime, valstiečio Urbanavičiaus lauke. Jo kryžiai buvo radę savo vietą ne viename kaime ir sodyboje.
Žinomos ir dar kelios dievdirbių pavardės – tai Pranas Navikas, kuris daugiausia išdrožė Kristaus ir šv. Jono Krikštytojo skulptūrų, Laurynas Masiliauskas, kuris tapo labiau išimti iš taisyklės, nes būtent jam teko daugiau pasimokyti. Rokiškio krašto muziejuje yra saugoma jo išdrožta skulptūra šv. Jonas Krikštytojas. Ši skulptūra buvo koplytstulpyje, stovėjusiame prie Laukupės upelio, šalia vieškelio Rokiškis-Pandėlys. 1963 m. ją muziejui perdavė Rokiškio bažnyčios klebonas Albertas Talačka. Dar žinomas dievdirbys Čepėnas, gyvenęs Punkiškių kaime. Manoma, kad jis buvo minėto dievdirbio K. Dagio mokinys.
Į muziejų – išsaugoti ateities kartoms
„Jau daugelį metų nebėra tekę matyti skulptūrų. Kaip bebūtų gaila, tai lėmė ne tik gamta, laikmetis, tačiau ir pats žmogus. Skulptūras buvo pamėgę rinkti ir patys žmonės, todėl iš kapinaičių, pakelių jos atsidūrė privačiose kolekcijose ar tapo namų interjero detale. Tikimybė rasti seną skulptūrėlę – itin maža. Geriausia, kad jos patektų į muziejaus rankas, čia būtų išsaugotos, restauruotos ir jomis galėtų grožėtis kur kas didesnė auditorija. Prieš keletą metų senoji lietuvių liaudies skulptūra keliavo į Baltarusiją, Nesvyžių. Ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai rodo nepaprastą susidomėjimą šiais mažais stebuklais, – apie itin vertinamas ir tyrinėjamas lietuvių liaudies skulptūras pasakojo M. Mieliauskienė ir pridūrė: – Jeigu jos būtų išneštos į lauką, gamta į jas įneštų savos kūrybos – jos suaižėtų, įgautų kitokio atspalvio bei taptų tikromis senosiomis lietuvių liaudies skulptūromis.“
1935 m. rudenį Laukupėnų kaimo valstiečio Urbanavičiaus lauke nugriuvo supuvęs koplytstulpis. Jis buvo atgabentas į muziejų. 1963 m. į muziejų iš Pašilių kaimo kapinaičių atvežta koplytėlė su jos viduje esančiu kryžiumi ir Nukryžiuotuoju. Kryžiaus aukštis – 3,5 m. Ant kryžiaus dvi datos: įrėžta „1820“ ir užrašyta dažais „R 1851“. Manoma, kad pirmoji data – kryžiaus, o antroji – koplytėlės pastatymo. Nukryžiuotojo kūnas dažytas baltai, perizonijus – mėlynai, erškėčių vainikas, barzda, ūsai ir plaukai – juodai. Šią koplyčią fundavo du Pašilių kaimai. „Kryžavomis dienomis“ senieji gyventojai eidavo prie koplytėlės, merginos apipindavo vainikais. Koplytėlė buvo restauruota.
„Ir tai tik kelios laimingos liaudies meistrų dirbinių istorijos“, – išsaugotu muziejaus lobiu dalijosi muziejininkė. Pasak pašnekovės, Raudžiūnų kapinaitėse (Pandėlio sen.) tebėra koplytėlė ir betoninė Marijos skulptūra, kurios autoriai buvo broliai meistrai Pranas ir Jonas Jankūnai.
„2015 m. per Rokiškio miesto gimtadienį kraštietė dailininkė Giedrė Masiulytė-Burbienė buvo surengusi įspūdingą fotografijų parodą „Žemaitijos keliais, bekelėm…“ Eksponuojamose nuotraukose atsispindėjo sakralinės mažosios architektūros grožis. Žemaitijoje iki šių dienų yra išlikę daugiausia dirbinių, kurie yra ne tik kraštovaizdžio dalis, bet ir tam tikras tikėjimo elementas“, – ilgam įstrigusios parodos akimirkas prisiminė Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja M. Mieliauskienė.
Projektą iš dalies remia
