Svarbus saulės vaidmuo
Kalėdos – senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė. Paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis. Kalėdos imtos minėti kaip Jėzaus Kristaus gimimo šventė. Tad gruodžio 25-oji yra ne tik Saulės atgimimo diena, bet ir katalikiškos Kalėdos. Pasak V. Sarulienės, saulės sugrįžimas žemdirbiui buvo itin svarbus reiškinys. Sėsliai gyvenantiems žmonėms, dangaus šviesulio sugrįžimas turėjo užtikrinti gerą ateinančių metų derlių, nuo kurio priklausė ir visos šeimos gerovė. Tad Kalėdų išvakarėse neapsieita be apeigų, valgių bei vėlių pagerbimo tikintis geresnių, skalsesnių ateinančių metų.
„Šiandien Kalėdos švenčiamos visame pasaulyje. Keičiasi tradicijos, įspūdingai puošiamos eglutės, pakuojamos dovanos ir laukiama bene svarbiausio personažo – Kalėdų Senio. Tačiau įsigalėjus naujoms, būtina nepamiršti ir senų tradicijų, tų, pagal kurias gyveno ir kuriomis tikėjo mūsų protėviai“, – pridūrė pašnekovė.
Mitiniuose trobos languose – Vakarinė žvaigždė
„Kalėdos yra pravertas šviesos langas lietuvių mitų erdvėje. Nuo neatmenamų laikų, galbūt nuo pasaulio pradžios Kalėdų naktį ypač traukia akį dangus ir žvaigždės, kurios, kad ir kaip būtų neįtikėtina, yra ne esybės, o tik kieto dangaus skliauto plyšeliai, pro kuriuos skverbiasi dangaus šviesa“, – V. Sarulienė citavo lietuvių mitologę Daivą Vaitkevičienę ir pridūrė, kad langai, žvaigždės, gamta vaidino svarbų vaidmenį žmonių gyvenime.
„Kūčių vakarienės metu, pro namo langus turėjo kristi Vakarinės žvaigždės šviesa. Būtent tuomet, patekėjus Vakarinei žvaigždei, prie stalo sėsdavo visa šeima. Buvo sakoma: „Jau jau žiba, jau Kūčios! Nes kai žvaigždutė užges, tai nelaimins to stalo, ant kurio sudėti valgiai.“ Manyta, kad laikas nuo to momento, kai „jau žiba“, iki tol, kol žvaigždė užges, yra šventas, tarsi tuo metu dar kažkas kartu su žmonėmis sėstų prie stalo. Žibėdama žvaigždė ne tik skelbia Kūčių vakarienės pradžią, bet ir laimina stalą. Tuo metu pradeda rinktis vėlės, kurios eina „kūčioti“ su gyvaisiais. Pirmąsias apeigas, įkūnydamas Dievą, atlikdavo namų šeimininkas: švariai apsirengęs, nešdamas duonos paplotėlį. Vyras eidavo aplink namą tris kartus ir kiekvieną kartą stabtelėdavo prie namo durų. Tarpdury – šeimininkė, kuri klausia: „Kas čia?“, o šeimininkas atsako: „Ponas Dievas“. Taip įkūnijamas Dievo įžengimas. Vyriausiojo šeimos nario ėjimas apie namus taip pat reiškė protėvį, kuris neša palaimą“, – pasakojo pašnekovė.
Ateiti Kūčių vyriausiasis šeimos narys kviesdavo ne tik žmones. Išėjęs į lauką ar stovėdamas prie lango „kūčiavoti“ kviesdavo vėles, šaltį, vėją, bites. „Kai Dievas buvo alkanas, bitės jį maitinusios medumi, tad tikima, kad bitės yra siųstos Dievo. Niekur nėra sakoma, kad bitės nugaišta, jos numiršta. Iš vaško liejamos žvakės, nešančios šviesą ir šilumą. Žvakės liepsnelė laikyta šventa, suteikianti per ugnį kitą gyvenimą. Tad žmonės Kūčių vakarą šalia avilio padėdavo aguonpienio ir pastuksendavo į avilį“, – paaiškino moteris.
Pasak V. Sarulienės, atėjus laikui valgyti kūčias, pirmiausia ant stalo buvo dedama šieno, o į tą šieną – trys grūdai. Tuomet stalas uždengiamas staltiese. Po stalu dėdavo arklio pavalkus ir apynasrį, gyvuliams nunešdavo šieno. Kūčios – dalijimasis viskuo ne tik su artimaisiais, bet ir su neturinčiaisiais ko valgyti, gyvuliukais.
Susitaikyti ir atleisti
Kūčių dieną paisyta griežto pasninko. „Net aguonos grūdelio į burną niekas neimdavo“, – teigė muziejininkė. Be to, žmonės stengėsi vieni su kitais susitaikyti, atleisti artimiesiems ir kaimynams bei iki vakaro atiduoti visas skolas. Nebūdavo pamiršti ir vargšai. Ūkininkai dažnai kviesdavo nepasiturinčiuosius valgyti Kūčių vakarienės. „Padaryti gerą darbą žmones vertė tikėjimas, kad Kūčias turi valgyti porinis skaičius žmonių, antraip mirusieji gali kažkurį „pas save“ išsikviesti. Tą vakarą atklydęs į namus praeivis taip pat kviestas prie Kūčių stalo“, – dėstė pašnekovė.
Bendruomeniška prigimtis
„Kūčių vakarą ypač akcentuotas bendruomeniškumas, prie stalo būtinai susėsdavo visa šeima. Remiantis šaltiniais, bendruomeniškumą ir susitelkimą išreiškia vakarienės metu rodyta pagarba vyriausiems šeimoms nariams. Jie sodinti pačioje garbingiausioje vietoje ir dažniausiai pradėdavę Kūčių apeigas“, – pasakojo V. Sarulienė ir pridūrė, kad senovės kultūroje dalijimasis buvo suprantamas ne tik tarpusavyje tarp šeimos narių, bet ir su gyvuliais, kurie taip pat prisidėdavo prie šeimos gerovės.
Anuomet ežerai buvę labai žuvingi. Šeimos galva prigaudydavo žuvies, juk lydeka buvo vienas iš Kūčių valgių, vaisingumo simbolis. Šeimininkės imdavosi duonos paplotėlių (kūčios) kepimo, vaikai ant stalo dėdavo miške pririnktas gėrybes – džiovintus baravykus, lazdynų riešutus, kurie simbolizuodavo sveikatą. Sakyta: „Tvirtas riešutėlis – tvirta valia. „Tad visi šeimos nariai savotiškai ruošdavo stalą sudėdami vaišes bei jomis tarpusavyje besidalindami”, – pasakojo pašnekovė.
Burtai ir spėjimai
Jei per Kūčias dangus būdavęs žvaigždėtas, o žvaigždės – susibūrusios krūvomis, tikėtasi gerų metų, dėslių vištų, daug grybų. Jei pūsdavo smarkus vėjas, žmonės laukdavę daug riešutų ir obuolių, jei vėjas buvęs šiaurinis, – gero vasarojaus derliaus. Jei Kūčių dieną lydavę, lietuviai tikėdavosi ilgavarpių dideliais ir storais grūdais miežių.
Buvo paplitę ir vedybų burtai. Merginos, norėdamos sužinoti, ar kitais metais ištekės, burdavosi. Išėjusios į lauką jos klausydavosi: iš kur šunys loja, iš ten piršliai atvažiuos. Imdavo glėbį malkų – jei lyginis skaičius, ištekės, jei nelyginis, teks laukti kitų metų. Šulinys traktuotas kaip ateities pranašas. Jei Kūčių vakarą pažiūrėjęs į šulinį pamatysi karstą, ateinančiais metais mirsi. V. Sarulienė sakė, kad dažnai žmonės burtams naudodavę veidrodį ir vandenį. Visi tikriausiai žino būrimą, kai iš po staltiesės traukiamas šienas, o ilgiausias ištrauktas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą.
Saugotasi raganų
Kūčių naktis – tai ne tik šeimos santarvės ir dalijimosi su visais metas, kartu tai raganų suaktyvėjusios veiklos naktis. Nors pasakojimų apie raganų pasirodymą per Kūčias nėra daug, Ritos Tatariūnienės moksliniame darbe teigiama, jog buvo tikima, kad Kūčių vakarą negalima niekur toli eiti, nes raganos gali suklaidinti ir pakenkti. Būtent Kūčių vakarą jos kaip niekada pavojingos: užkimšdavo kaminus, lankydavosi pirtyse, bėgiodavo po laukus ir kaimus, tikėta, net vogdavo vaikus. Manyta, kad tą vakarą raganos kenkia ne tik vaikams, jos skandina jaunuolius, ieško, ką užkutenti, yra pavojingos ir gyvuliams. „Gerai žinomas tikėjimas, kad jos šią naktį kerpa avis. Šeimininkai, norėdami jas apsaugoti nuo raganų bei jų kerų, patys turi „avis kirpti Kūčiose“. Kūčių dieną žmonės imdavęsi įvairių apsauginių veiksmų karves apginti nuo raganiškų kerų, ypač pavojingų Joninių naktį: „Kūčių dieną pamelžus karvę, reikia tris kartus užpilti pieno ant karvės, tai šv. Jono naktį raganos neišmelš tos karvės“, – rašė R. Tatariūnienė.
Jos teigimu, buvo žinomas tikėjimas, kad jei Kūčių vakarą kas užklysta, tas buvo laikomas raganiumi, norinčiu pikto. Tad paprastai Kūčių naktį niekas niekur stengdavosi neiti.
Draudimai
Kalėdų išvakarėse galiojo daugybė draudimų. „Remiantis šaltiniais, Kūčių dieną buvo draudžiama dirbti darbus, susijusius su veiksmu (vyti virves ir pan.), nes avys galėjusios apkvaisti. Negalima siūti – gyvuliai sunkiai prieauglio susilauks, verpti – viesulas stogą nuš. Nebuvo galima ir malti, skaldyti malkų, kulti – tikėta, kad triukšmingi darbai gali sukelti ateinančios vasaros audras ir liūtis, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms. Gyvenamosiose patalpose draudsta palikti nesuverptą kuodelį. Manyta, kad į jį gali įsivelti piktosios dvasios. Vengta leistis į ilgas keliones bijant susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Svarbių darbų Kūčių dieną niekas nesiimdavo. Vyrai rūpindavęsi malkomis, kūrendavę pirtį, tvarkydavę kiemą, pašerdavę gyvulius. Moterys rūpindavęsi namų ruoša“, – pasakojo muziejininkė V. Sarulienė.
„Svarbiausi Kūčių dienos darbai – susitvarkyti namus, išvalyti visus jų kampelius, švariai nusiprausti ir pasiruošti Kūčių vakarienei. Tikėta, kad vėlės mėgsta švarius namus, todėl joms būdavo paliekama vandens ir švarus rankšluostis. Prieš kepant duoną pušine šluota būdavo iššluojama krosnis. Žmonės tikėjo, kad pušis – maisto medis“, – kalbėjo pašnekovė.
Namus puošė „sodais“
Atėjus Kūčių dienai žmonės puošdavę namus. Pasak V. Sarulienės, kambarį dabindavo sodu, kuriame patupdydavo kelis paukštelius. Virš stalo pakabintas šiaudinis sodas – tarsi savotiška kultūrinė erdvė, o paukšteliai – gyvųjų ir mirusiųjų tarpininkai. Garbingiausioje lietuvių trobos vietoje, krikštasuolės kampe, statytas rugių pėdas, kuris buvo skalsos ir derliaus simbolis. Po Kūčių vakarienės rugių pėdą apnešdavo aplink avilius, kad neišskristų spiečiai. Ant stalo užtiesdavo baltą staltiesę ir kai kur papuošdavo pušų ar kadagio šakelėmis. Tikėta, kad amžinai žaliuojantis medis yra ne tik gyvybingumo simbolis, bet kartu atbaido piktąsias dvasias.
Valgiai iš rankų į rankas
Muziejuje šventinis laikotarpis itin intensyvus – daugėja norinčiųjų atvykti į rengiamas edukacijas. Viena iš jų – „Aukštaitijos Kūčių valgiai ir papročiai“. Edukacines programas vedanti Laima Klasinskienė džiaugiasi, jog visi minėtos edukacijos dalyviai švenčia didžiąsias šventes. „Nors gyvenimas bėga, tradicijos keičiasi, tačiau svarbiausia yra
išlaikyti tikrąją švenčių dvasią – bendrumą bei dalijimąsi tarpusavyje. Visuomet stebiu, kaip edukacijos metu elgiasi mokiniai. Dažnai pasitaiko, kad, duodant ragauti vieną ar kitą patiekalą, jie pamiršta juo pasidalinti su kitais. O juk svarbiausia yra tai, kad visi 12 patiekalų pereitų visiems per rankas. Juk Kūčių vakarienė ir skirta susitelkti, dalintis, tikėti, kad kiti metai duos geresnį derlių ir atneš daugiau džiaugsmo bei laimės“, – kalbėjo edukatorė.
Svarbiausias patiekalas – kūčia
Sakyta, kad be kūčios nėra Kūčių. Prie Kūčių stalo pirmiausia lietuviai lauždavo šeimos santarvės ir bendrumo simbolį – apeiginį duonos paplotėlį. Paskui valgydavo Kūčią – patiekalą iš kviečių, pupų, žirnių, miežių ar aguonų, pasaldintą vandeniu. Svarbiausia sudedamoji jo dalis – kviečiai ir žirniai. Nors kūčia ne visuomet būdavo vienoda, javai, grūdai vaidino svarbų vaidmenį žemdirbio gyvenime, tikėta, kad grūdinės kultūros – tai tiltas, siejantis su protėviais, kurie augino javus ir savo patirtį perdavė iš kartos į kartą. Rokiškio apylinkėse kūčia gaminta iš kviečių, žirnių, pupų ir kanapių. Šis patiekalas, anot V. Sarulienės, buvo skirtas protėvių vėlėms ir suvalgomas pačių aukotojų.
Gaminti patiems ir su meile
Kūčiukai, dar vadinami „parpeliukais“, pasak pašnekovės, tarsi maža duonelė, simbolizuojanti saulėgrįžą. „Tai mažas duonos kepaliukas, mažos saulelės. Tikima, kad jie sujungia visus pasaulius, yra susiję su burtais ir valgomi pabaigoje. Kaip ir visi kiti patiekalai, taip ir kūčiukai turėtų būti gaminami rankomis. Taip ne tik pats maistas įgautų teigiamos energijos, bet būtų ir puiki proga bei būdas pabūti kartu su vaikais, leisti jiems nors maža dalimi prisiliesti prie vis labiau nykstančių senųjų tradicijų“, – patarė L. Klasinskienė. Kūčiukai buvo ne tik vienas svarbiausių Kūčių stalo patiekalų, bet ir būdas išsiburti. Jei paėmus kūčiukų saują jų būdavo lyginis skaičius – susirasi porą.
Grūstuvėje, dar vadinamoje piesta, gamintas aguonpienis. Tai dvasių gėrimas, daromas iš aguonų ir užpilamas šaltu virintu vandeniu. Manyta, kad per Kalėdas aguonpienis siejamas su mistiniais dalykais, matymais ir girdėjimais. Tiek aguonos, tiek spanguolės, kurios būdavo bene vienintelės uogos, išlaikomos iki pat žiemos, simbolizavo derliaus gausą.
Mokančiųjų išvirti kisielių mažėja
„Grūdas mūsų protėviams buvo itin svarbus, todėl pagrindinių patiekalų pagrindas – grūdai. Dabar visko galima įsigyti parduotuvėje, tačiau tuomet žmonės augino javus, o geras jų derlius pranašavo sotų ir gerą gyvenimą. Valgyti Kūčias pradėdavo nuo sūresnių patiekalų – pupelių, žirnių. Duona su medumi buvo tikras skanumynas, neapsieita ir be balto pyrago su aguonomis, kuris buvo sotumo, stiprybės ir skalsos simbolis. Paskui būtinai buvo atsigeriama vandens, pasaldinto cukrumi ar medumi. Miško ir sodo gėrybės taip pat visada puikuodavosi ant vaišių stalo. Obuoliai, grybai, riešutai, spanguolės ir kitos gėrybės išsilaikydavo iki pat Kūčių. Dar vienas Kūčių patiekalas – žuvis, tačiau net ir jos ne visi turėdavo“, – pasakojo L. Klasinskienė ir pridūrė, jog šiuolaikinis jaunimas, paragavęs duonos gabalėlio, užtepto medumi, nustemba, kad iš tikrųjų duonelė yra labai skani, ir tvirtina, jog retai namuose paragauja natūralios duonos be uogienių, užtepėlių ar kitų pagardų.
Avižų kisielius, anot pašnekovės, taip pat svarbus vakarienės patiekalas. Ne veltui jis vadinamas stiprybės simboliu – pagal maistinę sudėtį yra pats maistingiausias. Edukatorė pastebėjo, kad mažėja mokančių jį išvirti ir pasidalino jo receptu: „Avižinius dribsnius reikia užpilti šiltu vandeniu ir įmesti kelias pluteles ruginės duonos. Tai reikėtų atlikti likus porai dienų iki Kūčių. Gėrimą pastatyti šiltoje vietoje, kad vyktų rūgimo procesas. Paskui sunką išsunkti per marlę, braukiant rankomis ir tuo pačiu vandeniu kelis kartus nusiplaunant rankas. Yra posakis: devintas vanduo nuo kisieliaus. Nukoštą masę maišant reikia virti ant silpnos ugnies, kol kisielius sutirštėja, įdėti druskos ir supilti į dubenėlius.“
Pasak L. Klasinskienės, Kalėdų patiekalai buvo ruošiami iš vakaro. „Grįžę iš bažnyčios žmonės vaišindavosi šventiniais valgiais – kepta kiauliena, šiupinine, šaltiena, kumpiu, kopūstais ir kitais mėsiškais patiekalais“, – sakė pašnekovė.
Bronė Staskonytė
Buivydžiai
Oi, Buivydžiai, tai Buivydžiai –
Labai didala ulyčia.
Gėrva, Lėgas, Šinska Patras,
Vilko Adusis ir Vabras,
Tūbeliena, Dūda, Kilius,
Tas, kur Dzigmantu vadinas.
Ir toliau raiktų minėti
Kauklį, Peldžių ir Kaunietį.
Beržynėlyje – Krasauskas,
Jakučionis, Kiliaus Patras –
Brigadierius – jo paratkas,
Kilius Juzikas toliausia.
Kaunėtiena ir Gabranas,
Ti Vinkšnėlio mūras sanas,
Šeškas buvo pas bobutį,
Šinskėna, Blažys, Kaupėlis
Ir Vilkiena už miškėlio.
Gunka – į Kirdonių pusį.
Paragovį mokslo biškį,
Vosarų prė dorbo grįžtam:
Roviam daržų, kukurūzus,
Minam dobilus ir šienų –
Užsidirbam rublį vienų –
Bant nedėlioj atsidūstam.
Tais laikais mados dalykas,
Pora arklių pakinkyta
Rugius pjova kertamoji.
Stasia, Rėnia, aš Gindruta,
Indriunyta ir Danuta,
Paskui sėkėm sparnom mojunt…
…Ir Kilyta, Gabrėnyta –
Visos margos suvarytos
Išguldytus rišėm padus
Ir Vilkėlios, ir Buivydžios,
Bat katram galuj ulyčios –
Namo ajom saulai sadunt.
Povakariu kauklio Jonas
Kad užgros akardijonu –
Nuvargimo kaip nebūta,
Jė mum linksmino abu
Su Kauniečio Ramuku
Gegužinaj ar kolūky.
Oi, Buivydžiai, tai Buivydžiai –
Labai didala ulyčia,
Su Vilkėliais nėr ko lygint.
Kaimynystaj buvo gėra,
Sugyvanom kaip ir dara,
Sniegui lyjant, liepoms žydint.
P.S. Paminėt kų pamiršau,
Tų labai atsiprašau.
2000-01-07
Gražina Pitrėnienė
Striksias tik sniegena Kalėdų atviruki.
Lasias krūmyni strazdas rausvas vuogas.
Iš balta sapna kur žiema nurūka?
Be minkšta sniega gruodžia kelias nuogas.
Sniegenų pėdų rašta margas pirštinėlas
Mezgu iš žebelių, žalių aglas spygliukų.
Kai gruodžia lungi nepražyda lada gėlas,
Ar da ažgirsiu dainų geltanų zyliukių.
Kadu palasinsiu aš sniegenų iš delna?
Baltoj pusny kai pasakas tykiai ažmiega.
Kai saula bučinį pasiunčia žemei švelnų,
Kadu širdy nelieka vietas šalčiui, sniegui.
Projektą iš dalies remia
