Kartais aikčiojame apžiūrinėdami menininkų ar kūrėjo gyslelę turinčių žmonių kūrybinius darbus. Kartais stebimės: na ir nepagailėjo jiems Dievulis fantazijos! Žinodami Lailūnų kaime (Pandėlio sen.) gyvenančios Daivos Lukošiūnienės pomėgius, tikriausiai stebėtumėtės: ir kada ji visa tai spėja sukurti? Ne tik sukurti, bet ir dovanoti bendruomenės (ir ne tik jos) nariams gerą nuotaiką.
Pradžia
Pasakojimą, kaip susidomėjo pynimu iš laikraščių, D. Lukošiūnienė pradeda žodžiu „seniai“. „Seniai“ – tai prieš pustrečių metų. Pradžia buvo panaši į kitų pradžią, kai mokytoju tampa visagalis internetas: buvo lengvai suprantamų dalykų, buvo ir yra paslapčių, kurias tenka perprasti pačiai.
Pirmiausia pasiruošiamos pynimo lazdelės – laikraštis sukarpomas stačiakampėmis juostomis, kurios sukamos ant virbalo, medinių iešmelių, – svarbu pataikyti sukimo kampą. Juostos ne tik sukamos, bet ir klijuojamos. Jų daug reikia. „Džiaugiausi pirmosiomis lazdelėmis. Atrodė, kad jos labai gražios, bet kai pradėjau pinti, pamačiau – per stori galai, neįmanoma sujungti. Reikėjo įgudimo“, – pasakoja D. Lukošiūnienė. Prieš pindami turime žinoti, kokia spalva dažysime dirbinį, nes vienos laikraščio juostelės gali pasitaikyti spalvingos, kitos – baltos. Jei planuojama dažyti šviesia spalva, tai renkiesi šviesesnes juosteles, jei tamsia, tai tiks spalvotos. Kai kas pina tik iš spalvotųjų ir jų net nedažo.
Rekomenduoja juosteles sukti iš „šviežio“ popieriaus, nes jis slidesnis, švelnesnis. Senų laikraščių popierius būna atidrėkęs, tad juostelė tampa ne tokia slidi, neprigula. Netinka reklaminių ledinių bei žurnalų popierius, kadangi jis per daug slidus ir labai pavargsta rankos.
Pinama kaip šiaudeliais arba vytelėmis. Pirmiausia išgaunama dugno forma, tuomet imamasi sienelių. Norint, kad jos būtų lygios, pinama ant stiklainių, vazonėlių…
Lengviausiai išmoksta pinti suktukus
D.Lukošiūnienė veda edukacinius užsiėmimus. Jos pamokėlių klausėsi Pandėlio pradinės mokyklos mokinukai ir jų tėvai, suaugusiesiems buvo skirti užsiėmimai Pandėlio bibliotekoje, Kazliškyje, Virbališkyje bei Alizavoje (Kupiškio r.). Į juos susirenka 10–15 žmonių. „Sunkiausia susukti lazdeles ir pradėti pinti indo dugną, tam reikia kantrybės. Baigdama pamokėles parodau, kaip pinamas suktukas. Jis iškart pasiseka“, – šypsosi pašnekovė.
Nupynus krepšelį, kaip ir pintinę iš vytelių, svarbu jo kraštą užbaigti pynele. Galima nukirptas lazdeles užtepti PVA klijais, bet nebus taip gražu…
Niekur neskubantys lazdeles nudažo iškart, tai kur kas patogiau, nei dažyti jau nupintą dirbinį, nes sunku pasiekti visus tarpelius, darbas reikalauja daugiau kruopštumo. Dažo medžiui arba tapybai skirtais akriliniais dažais, turinčiais mažiau kvapų. Lakuoja vandens pagrindu pagamintu EKO laku, ypač jei dirbinys turi sąlytį su maistu.
Mėgsta dovanoti
D.Lukošiūnienė sako pynusi dekoratyvinius batus, dėžutes, pintines, kūrusi medelius iš karoliukų bei saldainių, suvenyrines knygas, išbandžiusi karpinius, dekupažą, piešusi ant veidrodžio stiklo dažais, lipdžžiusi iš modelino, vėlusi raganas, karpiniais iš popieriaus apipavidalindavusi kvietimus, sveikinimus ir padėkas… Viską išdovanojo. Ir toliau turi idėjų, kurių dar neišduoda.
Bendruomenės labui paaukoti vakarai
D.Lukošiūnienė – Lailūnų kaimo bendruomenės pirmininkė. Ji jau nebepamena, kam prieš ketverius metus kilo iniciatyva prieš Kalėdas aplankyti kaimo senolius, ligotus ar turinčius judėjimo negalią, nemėgstančius viešumos. „Į sąrašus įtraukiame sulaukusius 80 metų“, – sako moteris. O pradžia buvusi tokia: prinėrė moterys angeliukų ir sumanė išdovanoti, dar iškepė sausainių, viską supakavo ir su dovanomis aplankė senolius. Atmintin įstrigo nevaikščiojusios moters reakcija: ji tą angeliuką pasidėjo prie lovos ir džiaugėsi kaip stebuklu. Kitiems norisi tik pasikalbėti. Pernai staigmena tokiems žmonėms tapo nulietos vaškinės žvakės. Prieš praėjusias Kalėdas bendruomenės pirmininkė pripynė iš popieriaus bent dvidešimt vazonų, ir nykštukais persirengusi kompanija juos išdovanojo bendruomenės nariams.
Daugumą savo kūrinių D. Lukošiūnienė išdovanoja per bendruomenės renginius. Jie tampa suvenyrais ir atminimo dovanomis svečiams, saviveiklininkams, bendruomenės nariams.
Yra tradicija: jei kuriantis žmogus švenčia jubiliejų, tai tais metais jis turi surengti savo rankdarbių jubiliejinę parodą. „Mes darome kaip tautodailininkai“, – šmaikštauja bendruomenės pirmininkė ir čia pat prisimena, jog rudenį – jos jubiliejus. Viliasi: „Gal sugraibysiu išdovanotus darbus…“
Projektą iš dalies remia
