Sakoma, kad iš toli tėviškė mylima labiau. Įvairiai nutinka. Vilnietės dailininkės Ilonos Keršulytės-Žilienės pasakojimas apie save ir kūrybą panašus į dienoraštį. Iš to galima spręsti, kiek vietos jos sieloje užima gimtinė – Rokiškio kraštas.
Sąsajos su Rokiškio kraštu
I.Keršulytė-Žilienė gimė Rokiškyje. Baigusi keturias klases įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės klasę, vėliau mokslus tęsė Lietuvos dailės akademijoje, kur pasirinko keramikės specialybę.
Menininkė surengė keturias personalines keramikos parodas Dailininkų sąjungos galerijose Vilniuje bei Rokiškio krašto muziejuje, dalyvavo daugelyje grupinių keramikos parodų.
2015 m. surengta pirmoji jos akvarelių ir piešinių paroda Dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje, o po metų darbai eksponuoti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose.
Visa ši kūryba – pastaruoju metu Rokiškio krašte, Salose ir Aleksandravėlėje, tapyti piešiniai ir akvarelės.
Rado tuščią nišą
„Jau vaikystėje labai mėgau piešti, todėl pasirinktas dailininkės kelias buvo natūralus, nekilo jokių abejonių, kuo būsiu užaugusi. M. K. Čiurlionio menų mokykla man paliko tik geriausius prisiminimus. Mane mokė puikūs grafikai: Nacionalines kultūros ir meno premijos laureatai Birutė Žilytė, Algirdas Steponavičius, puikus keramikas Gytis Talmantas ir daugybė kitų nuostabių žmonių.
Mokykloje pamilau klasikinę muziką, kiekvieną savaitę nemokamai lankydavomės Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Manau, kad per septynerius metus meno mokykloje gautas išsilavinimas vertas pačių gražiausių žodžių. Tai karališkas išsilavinimas, kuris buvo prieinamas visiškai nemokamai.
Po mokslų Dailės akademijoje pradėjau dirbti Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriuje dailininke. Iliustravau jų leidžiamas knygas, straipsnius, važinėjau piešti į archeologines ekspedicijas. Yra išlikę labai įdomūs prisiminimai apie atkasamus V–VI a. žmonių gyvenviečių kapinynus Žvyliuose, Pagribyje, Žąsine (Šilalės r.). Tekdavo juos preparuoti, atidengti senovinius žmonių kaulus su išlikusiais papuošalais, ginklais, darbo įrankiais ir net žirgų kaulais bei jų įkapėmis.
Visą gyvenimą domėjausi ne tik archeologija, bet ir tautosaka, etnografija, kultūros paveldu, esu važiavusi ne į vieną tautosakos ekspediciją. Daugybę metų dainavau įvairiuose folkloro ansambliuose. Tai, kad pastaruosius kelerius metus ėmiau piešti Rokiškio kraštą, nėra atsitiktinumas, tokiu darbu niekas neužsiima, tai tuščia niša“, – pasakoja I. Keršulytė-Žilienė.
Tikro meno – į didžiuosius Europos ir pasaulio muziejus
„Dauguma menininkų susirūpinę tik savuoju „aš“. Labai dažnai tik ir lieka „aš, aš, aš“. Tokios veiklos meniškumas dažnai būna labai abejotinas. Man už „meną“ dažnai įdomiau amatas, kantrybė, ilgos valandos prie darbo stalo, o gal tiesiog meilė tam, ką darai.
Tokios mano mintys neatsitiktinės, nes visi senieji ir didieji meistrai, visos senosios europinio ar tolimųjų kraštų dailes mokyklos pirmiausia rėmėsi amatu. Pirmiausia kūrė tai, kas gražu ne tik kūrėjui, bet ir užsakovui. Todėl žodžiais „menas“ ar „menininkas“ lengvai nesimėtau. Dėmesio vertų menininkų Lietuvoje yra labai mažai, daugiausia – tai tik darbininkai. Vertų dėmesio parodų Lietuvoje irgi nedaug, tai dažniausiai tik saviraiška. Tikro meno reikia važiuoti į Florenciją, Paryžių, didžiuosius Europos ar pasaulio muziejus. Ir ne todėl, kad pamatytum ir galėtum pasigirti, o todėl, kad pasimokytum, praplėstum akiratį, susitiktum su didingu menu ir suprastum, jog neverta susireikšminti. Kad imtum mąstyti, kur ir kaip judėti toliau, kokius kelti sau reikalavimus ir uždavinius.
Esu stebėtoja: patinka stebėti aplinką, žmones, juos analizuoti. Tai teikia didžiulį malonumą, nes imu suprasti daugybę pasaulio dėsningumų. Patinka bendrauti su senais ir mažais, klausytis jų istorijų, stebėti besikeičiantį ne tik peizažą, bet ir žmonių veidus, kalbą, aprangą, architektūrą. Patinka susitikti ir išklausyti šviesios prigimties senukų, vienišių. Jų istorijos įdomesnės nei romanai. Ilgais žiemos vakarais dažnai tuos įspūdžius prisimenu ir nepaprastai vertinu kiekvieną gražų susitikimą“, – tarsi rašydama dienoraštį pasakoja Ilona.
Akvarelė – tai akimirkos amžinybė, realizmas ir romantika
Akvareles technika vertinama Europoje, labiausiai Prancūzijoje. Dažnus namus ten puošia akvareles darbas. Akvarelė – tai piešimas vadinamaisiais vandeniniais dažais ant akvarelinio popieriaus. Pati technika yra sudėtinga, reikalaujanti daug meistrystės. Jos privalumai slypi skaidrume, lengvume. Menininkė turi savo požiūrį: „Mano tikslas – piešti „iš natūros“ tai, kas mus supa – gamtą ir architektūrą. Visai nesistengiu nieko pagražinti, noriu, kad tai būtų praeinančio laiko dokumentas, realybes atspindys (jei prie namo sėdėjo katinas, būtinai jį nupiešiu). Mano darbas – tai akimirkos amžinybė, realizmas ir romantika. Jei paklaustumėte, ar sukuriu „didelį meną“, tikrai pasakyčiau, kad nesukuriu. Bet mano kūriniai tikrai turi vietą kultūroje, pavelde. Daugybė žmonių mane kalbina, nori, kad nupieščiau jų namą, klausia, kiek kainuoja. Paskutiniu metu atsiranda vis daugiau užsakovų, prašančių nulieti jų namo akvarelę, senelių sodybos peizažą. Atsiranda išsilavinusių, pakeliavusių po pasaulį žmonių, kurie ima buityje vertinti kultūros paveldą, senų namų kiemą su dar išlikusiais mediniais langais, sukrypusiomis obelimis ar alyvų krūmais.
Yra rokiškėnų, laukiančių mano parodos. Jie žino išvysiantys savo namą, kiemą. Kai sėdžiu ir piešiu „iš natūros“, mano darbu ypač domisi vaikai ir paaugliai. Ne kartą girdėjau juos sakant, jog nėra matę, kad kas nors lauke pieštų. Dažnai patys nori atsinešti dažų ir piešti kartu. Manau, tai ne tik geras, užkrečiantis pavyzdys, bet ir ugdymas, edukacija“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jaučia palaikymą ir globą
Dailininkė su šeima Rokiškyje praleidžia beveik visą vasarą, mielai atvažiuoja iš Vilniaus pasibūti. Bendrauja su kaimynais, giminėmis. Čia mielas kiekvienas takelis. Senosiose kapinaitėse guli visi vienos giminės proseneliai, proproseneliai. Bažnyčioje tuokėsi, buvo krikštyti ir šalia laidoti niekada nepažinti giminės, kelios jų kartos.
„Esu rokiškietė nuo Rokiškio įkūrimo (taip pati save suvokiu). Puikiai jaučiu protėvių palaikymą ir globą. Manau, kiekvienam žmogui būtina puoselėti tai, iš kur atėjai, ir žinoti, kur tavo kiemas, tavo namai, upelis ar miškas… – mąsto menininkė. – Toliau darysiu tai, kas man gražu ir patinka – piešiu Rokiškio kraštą, klausysiuos muzikos, kvėpuosiu ir džiaugsiuos… Po kelerių metu tikiuosi surengti piešinių ir akvarelių parodą Rokiškio krašto muziejuje. Nuo 2000-ųjų esu Lietuvos dailininkų sąjungos narė.“
Eina tuo keliu, kuris traukia
Veiklos planų daugybė: šaltuoju metų laiku I. Keršulytė-Žilienė siuvinėja didelio formato gėlių paveikslus. Ateityje – siuvinėtų darbų paroda.
Jei kas jos paklaustų, kuo dar norėtų būti, jei ne dailininke, tai vis tiek trauktų menas ir muzika – aristokratų ir kilmingųjų privilegija. Rinktųsi gal muzikologiją, muzikos teorijos ar muzikos istorijos studijas.
„Prieš renkantis dailininko profesiją reikia pamąstyti, ar visą likusį gyvenimą turėsi iš ko duoną valgyti, kaip išlaikysi savo vaikus. Tačiau menas – didelė laimė. Tu niekada neliksi vienas. Kūryba yra žmogų įtraukianti veikla. Dirbdamas dažnai pamiršti, kelinta valanda, kokie reikalai laukia, kokios bėdos, rūpesčiai. Kūrybai gali visą gyvenimą paaukoti, tiesa, nežinia, ar būsi pripažintas, ar apskritai ką nors vertinga sukursi. Rizikos daug, bet galimybės neribotos. Dailininku būti finansiškai neapsimoka, bet, gerai pasvarsčius, vis tiek reikia eiti tuo keliu, kuris traukia“, – filosofuoja dailininkė.
Apie savo kasdienybę
I.Keršulytė-Žilienė atvirauja: „Mano visos dienos prasideda ir baigiasi su muzika. Renesansas, barokas muzikoje ir dailėje (nekalbu apie klasicizmą, romantizmą) – štai kas mane įkvepia! L’lncoronazione di Poppea, Claudio Monteverdi, atliekant Philippe Jaroussky, ir Danielle de Niese – tik vienas epizodas iš daugybės. Dabar didžiulių galimybių teikia internetas. Galima tobulėti, gilintis, baigti dar vieną universitetą.
O kasdienybėje man labiausiai patinka virti sriubą, laukti namiškių, grįžtančių iš darbų, siuvinėti paveikslus, laistyti gėles, šerti kates, gražinti savo namus, klausytis muzikos, džiaugtis gyvenimu ir dėkoti Dievui bei savo angelui sargui už visas dovanas.
Už daug ką gyvenime esu dėkinga ir mane palaikančiam vyrui, be jo paramos, žinau, turėčiau duoną užsidirbti sunkiu ir greičiausiai nemėgstamu, pilnu rutinos darbu.“
Tęstinumas – iš mamos
Dailininkės mama Elvyra Keršulienė rankdarbiais užsiėmė visą gyvenimą, tačiau tik išėjusi užtarnauto poilsio nusprendė, kad įmanoma iš to užsidirbti. „Labai norėjo austi didelėmis staklėmis, bet tuo metu buvo sunku gauti medvilninių siūlų audiniui užmesti. Buvo visuotinio deficito laikai, todėl mažomis staklelėmis ėmėsi austi juostas ir kaklaraiščius, pradėjo dirbti Vilniaus dailes kombinate. Austi ji išmoko iš savo mamos – mano močiutės, kuri, kaip ir dauguma XX a. per. Lietuvos moterų, puikiai audė, todėl perimamumas buvo natūralus ir dėsningas. Vėlesniais laikais mama pradėjo dalyvauti Kaziuko mugėse Vilniuje, ne kartą dalyvavo ir Rokiškyje, Latvijoje rengtose mugėse. Man labai patinka mugių nuotaika, atmosfera, draugiški santykiai tarp prekiautojų. Smagu kasmet sutikti tuos pačius pardavėjus ir pirkėjus, su jais kalbėtis ne tik apie audimą, bet ir apie gyvenimą“, – pasakojo dukra.
Maži stebuklai
Vienoje iš tokiu mugių E. Keršulienė susipažino su japone Noriko. Užsimezgė ilgalaikiai draugiški santykiai. Ne vienerius metus ši moteris atvažiuodavo į Kaziuko mugę ne tik verslo reikalais, bet ir vedama pomėgio keliauti. Du kartus japonė pasisvečiuoti užsuko ir į Rokiškį. „Ją sužavėjo mūsų namų ir kiemo Rokiškyje ramybė, paprastos medinės namo architektūros grožis. Tai, kas mums atrodo įprasta – medinis langas, medinės durys – jai, atvykusiai iš Tokijo, stiklo ir betono megapolio, tai kėlė begalinį pasigėrėjimą“, – prisiminė I. Keršulytė-Žilienė.
Neeilinis įvertinimas
I.Keršulienė prieš keletą metų už vytines ir austines juostas, kaklajuostes, megztas pirštines bei kojines gavo kultūros paveldo sertifikatą. „Šis dokumentas suteikia daugybę privilegijų. Tai lyg kokybės garantas, kokybės ženklas, atstovavimas tradiciniams amatams bei kultūros paveldui. Todėl dabar nuolatos mama gauna privačių užsakymų. Audžia daugiausia aukštaitiškais raštais. Kaip pati sako, būna labai smagu, kai suranda naują raštą, kai spalvos tarpusavyje puikiai dera“, – komentavo dukra.
Šis darbas amatininkei suteikia didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Šiemet gegužę E. Keršulieneijai sueis 83 metai, bet jie nėra našta, nes gyventi įdomu: gausybė veiklos, aplinkui daug įdomių žmonių.
Projektą iš dalies remia
