Paskutinieji šeimininkai – grafai Pšezdzieckiai
Rokiškio dvarą paskutinieji valdė grafų Pšezdzieckių giminės atstovai. Pasak Krašto muziejaus direktorės Nijolės Šniokienės, tai sena lenkų kilmės giminė, minima dar Jogailos laikais. Pšezdzieckių giminė laikyta įdomia ir ryškia, o jos atstovai buvo šviesios asmenybės, užėmusios aukštus valstybės postus, mokslininkai, tyrinėją istoriją.
Šaltinių duomenimis, nuo pat šios žymios dinastijos pradžios karta iš kartos jos atstovai pasižymėjo ypatingais gabumais: 1582 m. pasižymėta mūšyje prie Pskovo, užsitarnauti aukšti senatorių postai ir pelnyti autoritetai. Asmeninės savybės padėjo tapti puikiais diplomatais, didžiaisiais Lietuvos metraštininkais ir kanclerio padėjėjais. Mykolo Pšezdzieckio (1747–1812), šeštosios kartos atstovo sūnus Konstantinas (1782–1856) gavo grafo titulą, kurį patvirtino pats Rusijos caras Mikalojus I. Grafo vyriausiasis sūnus Aleksandras (1814–1871) vedė Rokiškio grafystės paveldėtoją grafaitę Mariją Tyzenhauzaitę. Nuo šių vedybų iki Antrojo pasaulinio karo Rokiškio dvaras priklausė grafų Pšezdzieckių giminei. Grafas Aleksandras buvo žymus mokslininkas, kurio darbus tęsė sūnus Konstantinas (1846–1897). Pastarasis domėjosi archeologija, tvarkė tėvo rankraštinį palikimą, buvo svarbus ir gerbiamas, todėl dalyvavo ir ceremonijose karūnuojant Rusijos carus Aleksandrą II ir Mikalojų II.
Grafai išvyko – turtai liko
„Ketvirtasis iš septynių Konstantino Pšezdzieckio vaikų, sūnus Jonas Aleksandras (1877–1944), buvo paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas. Jis paveldėjo visus dinastijos titulus, o pagal dėdės Reinoldo Tyzenhauzo testamentą – jo turtus, tarp kurių ir Rokiškio dvarą bei visą grafystę. 1903 m. vedęs Hermanciją Sapiegaitę, jis atvyko gyventi į Rokiškį“, – kalbėjo direktorė. Tačiau sudėtingai klostėsi ne tik šios šeimos gyvenimas, sudėtingos buvo ir istorinės aplinkybės. 1940 m. prasidėjus sovietinei nacionalizacijai, Rokiškio dvaras ir daug jame buvusių vertybių taip pat buvo nacionalizuotos. Grafams teko paslapčia išvykti į Lenkiją palikus visus turtus. Tuomet tikriausiai jie nė nemanė, kad Rokiškio dvarą palieka amžiams. Antrojo pasaulinio karo metais Rokiškio dvaro rūmai smarkiai nukentėjo. Juose įsikūrė raudonarmiečiai, vėliau atkelti latvių tautybės kareiviai rūmus plėšė ir niokojo.
Gyvenimas nestovėjo vietoje
Grafams išvykus, niekas nestovėjo vietoje – dvaro rūmuose ir jam priklausančiuose pastatuose virte virė gyvenimas, ne grafų, o paprastų žmonių, vadinančių save „dvariokais“ – dvaro žmonėmis. Pokario metais dvaro ansamblis atiteko Rokiškio tarybiniam ūkiui, o vėliau centriniuos rūmuose įsikūrė rajono kultūrinės įstaigos. Šiose vietose gimė ir, kaip pats teigia, basakoję, bet linksmą vaikystę praleido rokiškėnas Ričardas Mieliauskas. „Dvare ir jį supančiuose pastatuose gyveno tikrieji senieji „dvariokai“, kurie pasiliko čia dar nuo grafų laikų, kiti po karo ieškodami darbo, o treti buvo karo pabėgėliai iš Rusijos. Didžiulėje dvaro teritorijoje knibždėte knibždėjo žmonių – dvaro pagalbiniuose pastatuose gyvendavo net po 12 ir daugiau šeimų, tad vaikų juoko tikrai netrūkdavo. Buvo gyvenama net ir palėpėse. Mes, vaikai, žinodavome ir iššniukštinėdavome slapčiausias dvaro kerteles. Galėjome patekti visur, kur tik norėjome, tad net susilažindavome tarpusavyje, kuris pateks į dvaro vidų. Nė vienos durys ar langai, net ir su grotomis, nebūdavo kliūtis patekti į dvaro vidų. Buvo laikas, kai dvaro rūmai labai prastai prižiūrėti, grafų valgomajame stovėjo teniso stalas. Kartais net ir mokyklos suolą iškeisdavome į tenisą“, – įdomų pasakojimą apie tuometinį gyvenimą dvare pradėjo R. Mieliauskas.
Kumečių vaikai – išsilavinę žmonės
Anot pašnekovo, dar yra likusių žmonių, kurie galėtų pasidalinti savo prisiminimais apie gyvenimą dvare. „Kiekvienas samdytas dvaro darbininkas – kumetis ir jo šeima turėjo skirtingus likimus. Įdomu tai, kad bene visų kumečių vaikai studijavo humanitarius mokslus, istoriją, geografiją ir buvo šviesūs, išsilavinę žmonės. Pavyzdžiui, daržininko vaikas Antanas Gradeckas daug prisidėjo prie Lietuvos vaikų muzikos mokyklų tinklo plėtros ir metodinio bei pedagoginio muzikos mokytojų darbo gerinimo, respublikinių moksleivių dainų švenčių ir „Dainų dainelės“ konkursų organizavimo. 1964 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. Žymus muzikas, choro ir orkestro dirigentas apdovanotas keliais Liaudies švietimo pirmūno ženkleliais“, – apie paprastus žmones, kurie sugebėjo įgyti išsilavinimą ir pasiekti profesinių aukštumų pasakojo vyras.
Dvaras – kultūros židinys
Rokiškio dvaras visais laikais buvo kultūros židinys. Jame įsikūrusiems kultūros namams buvo atiduota didžioji menė. 1954 m. nutarta joje įrengti sceną, tam buvo padaryta nemažai pertvarkymų – panaikintas išėjimas į parką, neliko verandos ir virš jos buvusio balkonėlio, užmūrytas arkinis langas. Menė liko niūri, tamsi, prarado savo proporcijas. „Kultūros namuose vykdavo ne tik šokiai. Čia rodyti savo spektaklių atvažiuodavo teatrai iš didžiųjų Lietuvos miestų. Kadangi pinigų įsigyti bilietams neturėdavome, o noras pamatyti teatrų pasirodymus buvo milžiniškas, padėdavome sunešti dekoracijas, atnešdavome obuolių ar pieno. Už tai mums duodavo vadinamąsias „kontramarkes“ – ženklelius vietoje bilieto patekti į teatrą. Pasitaikydavo, kad įleisti vis tiek nenorėdavo, tačiau mes sugalvodavome išeitį – palįsdavome po balkone pastatytais suolais. Gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, tad darbuotojai, prieš įleisdami žiūrėti spektaklio, kai kuriems liepdavo eiti nusiprausti“, – prisiminimais dalijosi R. Mieliauskas ir pridūrė, kad teatralai čia pat pasilikdavo nakvoti ir miegodavo ant sulankstomų lovelių („raskladuškių“).
Už dvaro buvo kultūros ir poilsio parkas – bene vienintelė tokio pobūdžio poilsio vieta, sutraukianti pulkus žmonių. R. Mieliauskas prisipažino, kad apie traukos centru tapusį vieną iš įdomesnių parkų Lietuvoje žino viską, nes apie jį rašė savo kursinį darbą, rinko medžiagą diplominiam darbui. „Jame buvo tvarkingi takai, šiukšliadėžės, daugybė suoliukų, ant kurių leisti laiką mėgdavo tiek „dvariokai“, tiek miestiečiai, apsikabinę sėdėdavo jaunuolių porelės. Šiame parke vaikštinėti ir skaityti knygas mėgdavo ir artistai. Mes buvome tik paprasti vaikai, tačiau aktoriai mielai su mumis kalbėdavo. Yra tekę bendrauti ir su maestro Vytauto Kernagio tėvu, ir su kitais garsiais to meto aktoriais“, – meno žmonių draugiškumu ir paprastumu stebėjosi vyras.
Vaikus į kultūrą įtraukė bibliotekėlė
Dvaras buvo vienintelė vieta, kurioje vykdavo šokiai. R. Mieliausko prisiminimuose išlikę iš medinių lentų padarytos šokių aikštelės ir estrados muzikantams vaizdiniai. Į šokius susirinkdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat virė ne tik aktyvus teatro gyvenimas, bet buvo rodomi ir filmai. Vakarop baltos marškos būdavo ištempiamos tarp medžių, o žiūrovai tiesiog susėsdavo ant žemės. „Dvare buvo įsikūrę ne tik kultūros namai, bet ir suaugusiųjų bei vaikų biblioteka. Vakarais vaikščioti buvo saugu, todėl net ir po darbų, apie septintą valandą vakaro, žmonės eidavo į biblioteką, skaityklą. Čia niekuomet netrūkdavo veiksmo. Mus, vaikus, į kultūrinį gyvenimą įtraukė vaikų bibliotekos darbuotoja Alfina Tauterienė, kuri nepaprastai mokėjo mus užimti, sudominti. Vaikų biblioteka ir skaitykla buvo įsikūrusi centriniuose rūmuose, už dabartinės bilietų kasos, kur šiuo metu dažnai vyksta įvairios parodos. Biblioteka turėjo tokį aparatėlį, kuris rodė filmukus. Tačiau procesas buvo kitoks, nei mes dabar įpratę žiūrėti filmus per televizorių. Filmukai buvo rodomi atskirais kadrais, o bibliotekos darbuotoja apie kiekvieną kadrą mums papasakodavo. Dabar sunku išsirinkti, kokį filmą, o tuomet jų nebuvo daug. Sekmadienį sugužėję į bibliotekėlę, išsirinkdavome filmuką. Kadangi daugiau didelių pramogų nebuvo, kultūrinį gyvenimą labai sekdavome – laukdavome sekmadienių bibliotekėlėje, žinodavome, kada atvyks teatrai“, – pasakojo R. Mieliauskas.
Gimė ir augo
„Gimiau ir augau vienoje iš dvaro oficinų, kur šiuo metu yra Liongino Šepkos darbų ekspozicija. Mūsų šeimos butas buvo antrame pastato aukšte. Mama Stanislava Mieliauskienė dirbo parduotuvėje, veikusioje po mūsų butu, tėvas buvo kalvis. Seneliai – kumečiai, kurie gyveno viename iš dvaro pastatų. Nors iš buto išsikėlėme 1958 m., iki pat 1968 m. mama dar tebedirbo pardavėja. Tame pačiame pastate buvo prekių sandėlis. Prie įėjimo į parduotuvę buvo priestatėlis, kurio šiuo metu nebėra. Pastatus juosė tvoros.
Rokiškietiškas Šanchajus
Anot R. Mieliausko, visa dvaro teritorija priminė rokiškietišką Šanchajų. „Čia gyveno daugybė žmonių, virė aktyvus gyvenimas. Kiekvienas turėjo malkinėlį, sandėliukų, priestatėlių, tvartelių, kur perindavo kalakutus, vištas. Vyravo baisi netvarka. Dabar mes įpratę tvarkyti, puoselėti savo kiemą, o tuo metu būta tikro „bardako“. Sandėliukai ir kitos pašiūrės stovėjo viena šalia kitos, tiesiog patvoriuose arba pristatytos prie dvaro pastatų. Vištos ir kalakutai vaikštinėdavo dabartinėje parko teritorijoje, kuri buvo aptverta tvoromis. Čia neleisdavo ganytis tik didesniems gyvuliams. Kaip dabar pamenu, vieninteliai Pranas ir Ona Ramanauskai augino kalakutus“, – prisiminė „dvariokas“ ir pridūrė, kad viskas tuomet buvo apgriuvę, apleista ir pamažu nyko…
„Už dvaro nuo grafų laikų buvo likęs šildomas šiltnamis. Ten augintos daržovės. Į akis toje vietoje krinta dvaro siena mėlynais, nublukusiais dažais. Prie jos buvo auginamos vynuogės“, – dėstė vyras. „Dvariokai“ taip pat turėjo daržus. Iki pat 9-ojo dešimtmečio keli žmonės dar tebegyvo pagalbiniuose dvaro pastatuose ir dvaro teritorijoje, už rūmų buvo žmonių daržai.
Išsikraustymas ir restauravimo darbų pradžia
„Dabartiniame Krašto muziejaus administraciniame pastate, kaip ir visuose kituose (sargo namelyje, pačiame dvare, oficinose, klojimėliuose ir t. t.), gyvendavo žmonės. Muziejaus administracinio pastato dalyje buvo įsikūrusi ir tarybinio ūkio kontora. Ši buvo nedidelė, o žmonės gyveno tiek pirmame, tiek antrame pastato aukštuose. Kontorą iškėlus į Bajorus, administracija trumpam tapo pionierių namais. Kaip jau žinome, vėliau čia įsikūrė muzikos mokykla. „Dvariokus“ imta iškeldinti dar 1979 m.“, – kalbėjo R. Mieliauskas.
Tais pačiai metais iš centrinių rūmų iškelta ir biblioteka, ir kultūros namai, pastatas atiteko vienam šeimininkui – Krašto muziejui. Pirmiausia, anot muziejininkės Linos Daščiorienės, buvo atstatytas valgomasis, 1997 m. restauravimo darbai baigti didžiojoje menėje. Abiejuose kambariuose įrengtos ekspozicijos byloja apie Rokiškio dvaro interjerą ir buitį. 1986 m. buvo pradėta tiesti šiluminė trasa. Iki tol muziejus buvo šildomas iš katilinės, esančios dvaro rūmų rytinio fasado pusrūsyje.
Projektą iš dalies remia
