Legendos
Apie Rokiškio atsiradimą yra ne viena legenda. Pirmojoje pasakojama, kad prieš daugelį metų čia buvo giria, kur medžiojo Rokas su medžiotojais. Tarnai, pamatę kiškį, pradėjo šaukti: „Roko kiškis“. Kita legenda skelbia, jog medžiotojas Rokas rado didelę aikštę ir Laukupės upelį, kuris už kelių kilometrų įtekėjo į Nemunėlį. Roką sužavėjo vietovė, ir jis čia apsigyveno. Dar viena legenda kildinama iš XIII–XV a. Ten, kur dabar gyvename, kryžiuotis Rochas, nenorėdamas kariauti su lietuviais, pasistatė sau namelį. Šalia radosi gyvenvietė, ir ji pavadinta Rokiškiu.
Oficiali versija – pirmasis paminėjimas archyvuose
Šiandien, nepaisant legendų ir versijų, oficialiai apsistota ties faktais, kad Rokiškis atsirado XV a. antrojoje pusėje. Taip teigti istorikams leidžia duomenys apie Rokiškio paminėjimą Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijoje. Lietuvos metrikoje nurodyta data – 1499 m. rugsėjo 21-oji. Tai, kiek iki šiol žinoma, yra pirmasis Rokiškio paminėjimas archyvuose. Apie tai, kad mūsų miestas galėjo atsirasti anksčiau, leidžia svarstyti duomenys, jog 1499- aisiais čia jau stovėjo dvaras. Iš archeologiniams kasinėjimams Rokiškyje, prie dvaro, vadovaujančios archeologės Romos Songailaitės atsakymų aiškėja: Rokiškyje gyvenimas vyko anksčiau nei prieš 518 metų. Visuomenininkai teigia: „Belieka rasti neginčijamų įrodymų ir gimtadienio data bus pakoreguota.“ Tų įrodymų kasmet vis daugiau – nes visuomeninė organizacija „Tyzenhauzų paveldas“, užsiimanti Rokiškio kultūrinio sluoksnio paieškomis, kasmet pateikia naujų sensacingų duomenų apie miesto praeitį.
žurnale „Rocznik Muzeum Narodowego
w Warszawie“ aptiko iki tol muziejininkams
nežinomą Ignoto Tyzenhauzo portretą.
I. Tyzenhauzas, Lietuvos pėsčiosios
gvardijos vadas, 1801 m. nukelia
rūmus į dabartinę vietą. Vėliau buvo
pastatyti ir kiti trobesiai. 1905 m., pristačius
antrąjį aukštą ir iš pagrindų pertvarkius,
rūmai įgavo dabartinę išvaizdą
ir santvarką.
Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.
Neturime senojo kultūrinio sluoksnio
„Rokiškis įdomus miestas vien todėl, kad istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1499-aisiais, o dvarvietė, kurią mes tiriame, tada jau buvo, miestas jau tada vystėsi. Bet kai kurių laikotarpių nėra tyrimų, jie – praleisti. Miestas neturi senojo kultūrinio sluoksnio. Nors kiti miestai jį turi, Rokiškyje jis kažkaip nerandamas“, – „Gimtajam Rokiškiui“ teigė archeologė R. Songailaitė. Jos nuomone, tai, kad dvarvietė stovėjo 1499-aisiais, leidžia daryti prielaidas, jog Rokiškis įkurtas anksčiau. „Aš manau, kad anksčiau, nes jau minimas Rokiškio dvaras. O jei nebuvo suformuotos valdos, jei nebuvo pastatų, tai ir pavadinimo turėjo nebūti. O jis jau fiksuojamas kaip konkretus objektas su pastatais. Juolab reikia nepamiršti, kad tuo metu valdė kunigaikštis Aleksandras. Rokiškio dvaras buvo duotas jo žmonai Elenai. Po jos mirties Žygimantas Senasis dvarą perdavė Krošinskiams“, – istorinėmis žiniomis dalijosi R. Songailaitė.
XVI–XVII a. Rokiškio savininkai buvo kunigaikščiai Krošinskiai. Paskutinė jų atstovė našlė Elena Voinytė-Krošinskienė ištekėjo už grafo Tyzenhauzo, Mstislaulio vaivados. Tyzenhauzų giminė Rokiškį valdė XVIII ir XIX a. Jų paskutinė atstovė Marija Tyzenhauzaitė ištekėjo už grafo Aleksandro Pšezdzieckio, ir jų giminė valdė Rokiškio dvarą iki pasaulinio karo sukrėtimų.
Rokiškis nebuvo provincija
Rokiškio krašto muziejus daugiausia duomenų turi apie XX a. Rokiškį. Mūsų miestas amžiaus pirmojoje pusėje net minimas kaip kultūros, švietimo, ekonomikos centras, kurį ypač garsino linai. Pasak istorikės Onutės Mackevičienės, 1920-aisiais miesto teises gavęs Rokiškis tarpukariu ir vėliau nebuvo laikoma provincija. Be to, nuolat kito. O kitimą ypač liudija visuomeninės erdvės – vandens telkiniai, aikštės, susibūrimo vietos. Muziejininkai yra surinkę ir išsaugoję daugybę fotografijų, liudijančių, kaip prie miesto atsirado ežeras, kito Nepriklausomybės aikštė, keitėsi gatvės.
Vanduo Tyzenhauzui buvo reikalingas
O. Mackevičienė pasakojo, jog grafas Tyzenhauzas dar XIX a. galvojo, kad Laukupės upelio Rokiškiui nepakanka, miestui reikia daugiau vandens. Taigi, 1810-ųjų žemėlapyje jau piešiami prie dvaro iškasti tvenkiniai. Vanduo, pasak istorikės, buvo reikalingas ir dėl ekonomikos, ir baiminantis gaisrų. Šalia tvenkinių statyti malūnai, „bravorai“, vystyta pramonė. Anot O. Mackevičienės, ilgą laiką tvenkinių pakako, tačiau po Antrojo pasaulinio karo nuspręsta iškasti dirbtinį ežerą. Jo pirmosios dalies darbų užbaigimas 1958-aisiais buvo pompastiškas: yra užfiksuota, kad ežero atidarymo proga vyko šventė, į kurią susirinko aibės žmonių, fotografijose – rokiškėnų irstymasis valtimis, fontanai ir linksmybės prie ežero. Antroji ežero dalis buvo iškasta aštuntajame dešimtmetyje.
keletą savaičių šalia Krošinskių pilaitės
atkasė seną grindinį. Nors yra versija,
kad jis 1916–1918 m., tačiau tam patvirtinti
reikia išsamesnių tyrinėjimų. Visuomenininkams
galvosūkis – ką toliau
su tuo grindiniu daryti? Greičiausiai jis
bus užkonservuotas ir lauks laikų, kai ir
archeologijai atsiras lėšų.
Giedriaus Kujelio nuotr.
Gyvenimas aikštėje virė
Tyzenhauzo žemėlapiuose 1810-aisiais jau piešiama ir miesto aikštė. Tiesa, miesto burmistro Julijono Malevičiaus pateiktais duomenimis, XX a. pradžioje ji „buvusi purvina ir negrįsta, o vandens pilnuose liūnuose plaukiojo antys ir žąsys“. Pasak archyvų, 1921-aisiais pradėjus tvarkyti Rokiškį, pirmiausia buvo privežta žvyro aikštei ir svarbesnėms gatvėms centre sausinti.
Istorikai teigia, jog aikštė akmenimis išgrįsta ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Dalyje prie bažnyčios paprastai vykdavo įvairiausios iškilmės, kitoje pusėje (kaip per šventes šiandien) – turgūs. Mūsų aikštė, muziejininkų žiniomis, mačiusi daug valstybės veikėjų, įžymybių, ministrų. Yra žinoma, kad čia lankėsi ir prezidentas Antanas Smetona. Rokiškėnai prisiminimuose rašo, kad aikštėje gyvenimas virė ir vakarais, kai „savo sukneles demonstruodavo žinomiausios damos“, pasivaikščioti išeidavo to meto advokatai ir kiti svarbūs vietiniai veikėjai.
Sprendimas pasiteisino
Išardyti grindinį ir akmenis iš aikštės išvežti bei apsodinti ją medžiais, pagal archyvus, sumąstyta apie 1953-iuosius. Vykdomojo komiteto pirmininkas tada buvo Stankus. Grindiniui ardyti, medžiams sodinti mieste organizuotos talkos. Išsaugotos fotografijos liudija, kaip grindinį ardo milicininkai, medžius sodina partinio komiteto darbuotojai. O. Mackevičienės nuomone, Rokiškis neišvengė to meto madų, nors, apsodinta menkaverčiais medžiais, Tarybų vardu pavadinta aikštė susižavėjimo nekėlė.
1998-aisiais tie, kas sodino medžius aikštėje, piktinosi, kai juos buvo nuspręsta drastiškai iškirsti ir grąžinti aikštei seną vaizdą. Dėl tokio valdžios sprendimo ne vienas abejojo, rinko parašus, piktinosi. Tačiau akivaizdu – ne vieną milijoną kainavęs sprendimas pasiteisino. Šiandien turistus į Rokiškį labiausiai pritraukia visas neatsiejamas ansamblis – bažnyčia, aikštė ir dvaras. „Tik Krošinskių pilaite pagaliau pasirūpinkit“, – siūlo rokiškėnams Lietuvos paveldosaugos specialistai.
Projektą iš dalies remia
