Salos. Pasaulio kalbininkai dvare nori matyti kultūros ir mokslo centrą

Kas yra „Academia Salensis“
Asociacija „Academia Salensis“ įsteigta 2004 metais. Mokyklos mokslinis vadovas ir idėjinis lyderis yra Vilniaus universiteto profesorius habil. dr. Akselis Holvoetas.
Asociacijos veiklos sritys yra mokslinė-tiriamoji veikla, informacinės visuomenės formavimo, regioninės kultūros bei meno sklaidos, kultūros ir verslo artinimo, tarptautinių kultūros, meno bei verslo ryšių plėtojimas.
„Academia Salensis“ nariai – Lietuvos ir užsienio lingvistai. Šiuo metu joje yra 35 tikrieji nariai ir 12 garbės narių.
Šio susivienijimo valdymo organai yra visuotinis narių susirinkimas, kolegialus valdymo organas – valdyba (7 narių valdyba renkama visuotinio narių susirinkimo vienerių metų kadencijai) ir vienasmenis valdymo organas – direktorius (renkamas visuotinio narių susirinkimo 3 metų kadencijai). „Academia Salensis“ direktorius nuo 2004 m. yra prof. habil dr. Akselis Holvoetas.
Šiuo metu (nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d.) asociacijos valdybą sudaro: valdybos pirmininkė – doc. dr. Vaiva Žeimantienė, nariai: prof. dr. Albinas Drukteinis, prof. habil dr. Akselis Holvoetas, dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet, prof. dr. Inesa Šeškauskienė, doc. dr. Jurgis Pakerys, dr. Erika Jasionytė-Mikučionienė.

Elitiniai koncertai – nemokamai
Pirmąją rugpjūčio savaitę Salų dvare vyko jau tradicija tapusi „Academia Salensis“ rengiama kalbotyros mokykla. Mokslininkai klausėsi paskaitų, dalijosi patirtimi, pristatė tyrimų rezultatus iš įvairių kalbos sričių. Kartu tradiciškai surengtas ir muzikos festivalis – skambėjo tarptautinio lygio muzikų atliekami kūriniai, pirmą kartą spektaklį į šį festivalį atvežė „Keistuolių teatras“, publiką užbūrė Afrikos būgnai, gitaristo ir kompozitoriaus Kriso Rubenso kvarteto atliekama daugeliui pažįstama muzika iš žinomiausių filmų programoje „Gyvenimas kaip filmas“. Festivalį Salose pamėgusiems žiūrovams organizatoriai kasmet pasiūlo ką nors neįprasta ir nauja. Visa tai – nemokama. Muzikos festivalį finansiškai parėmė Lietuvos kultūros taryba. Savaitę vykusi mokykla surengta iš Lietuvos mokslo tarybos Vilniaus universitetui skirtos finansinės paramos. Už savaitės gyvenimą dvare stovyklos rengėjai mūsų rajonui susimokėjo 1500 eurų.

Pažadą gavo
Ar kitais metais penkioliktąjį kartą Salose vėl sulauksime kalbininkų ir muzikos šventės? Akselis ir Gina Holvoetai neslepia: daug kas priklausys nuo atsakingų asmenų požiūrio į dvarą. Tuo tarpu jokio remonto dešimtmečiais nesulaukiantis dvaras griūva – jo būklė kasmet akivaizdžiai prastėja. Ar stovyklos dalyviai – lietuviai, prancūzai, belgai, italai ir kitų šalių mokslininkai – nesiskundžia gyvenantys itin prastomis sąlygomis? „Mokslo žmonės kuklūs, daug ką nutyli“, – svarstė stovyklų iniciatoriai. Priekaištus dėl atsakingų asmenų požiūrio į minėtą dvarą jie išsakė stovyklą aplankiusiam rajono merui Antanui Vagoniui. Į atidarymo koncertą atvykęs meras, pirmą kartą išklausęs intelektualų skundus, neoficialioje aplinkoje kalbėjo maždaug taip: „Jūs mane taip užnervuosit, kad imsiu ir sutvarkysiu tą dvarą“.

Akselis Holvoetas: „Valdžia mokslininkų kol kas nelabai girdi“
A. Holvoetas Salose šiandien jaučiasi „šiek tiek savas“. Keliolika kalbų mokantį svečią, puoselėjantį intelektualias idėjas, daugelis čia žino ir gerbia. Profesorius atsakė į „Gimtojo Rokiškio“ klausimus.

– Kiek metų jau rengiate stovyklas Salose, savo žmonos Ginos tėviškėje?
– Keturiolikta stovykla. Taigi, trylika metų. Kiekvieną kartą keičiasi dėstytojai, keičiasi temos, bet pagrindinė idėja yra pastovi – vyksta kalbotyros mokykla, lygiagrečiai – koncertai, tik repertuaras nuolat kinta.

– Paminėkite bent vieną temą, kurią čia, Salose, gvildeno kalbininkai.
– Šiemet paskaitas skaitė kviestiniai lektoriai: Johan van der Auwera (Antverpeno universitetas, Belgija), Claire Moyse-Faurie (LACITO-CNRS, Paryžius), Sonia Cristofaro (Pavijos universitetas, Italija). Pavyzdžiui, buvo kalbama apie kalbų universalijas. Tiksliau, kalbininkai nuolat ieško, kas pasaulio kalbose yra universalūs bruožai, žmogaus kalbos struktūros bruožai, kurie gal yra įgimti arba įgyti. Mokslininkai taip pat bando paaiškinti istorines universalijų ištakas. Kiekvienas iš lektorių perskaitė savo pačių tyrimais paremtą paskaitų ciklą.

– Kiek žmonių paprastai dalyvauja stovyklose?
– Šiemet beveik 40. Tai nėra rekordas. Yra buvę daugiau nei 60.

– Kokią jūs matote šitos stovyklos ateitį? Ko tikitės iš ateinančių metų? Ar galvojat, kad neprižiūrimas dvaras nugrius ir neturėsit kur rinktis?
– Jeigu bus kur atvažiuoti, tai bus ir kas atvažiuoja. Tarp mūsų yra žmonių, kuriems labai svarbu kasmet susitikti. Atvažiuoja ir naujokų, kurie nori kažko išmokti. Tik klausimas, kiek tas dvaras dar stovės, nes jis neremontuojamas. Girdėjome gandų, kad čia ketinama įrengti kažkokias puodžių dirbtuves. Jeigu jau puodžių dirbtuves, tai gal dar sporto salę, diskoteką ar dar kažką. Tada jau nežinau, ar mums bus kur atvažiuoti. Kai pradėjom daugiau prieš trylika metų, viena iš pagrindinių minčių buvo ta, kad šiame dvare vyktų ne tik vestuvės ar panašūs dalykai, bet ir kultūros renginiai. Jie svarbūs – į koncertus ateina žmonės ne tik iš Salų, bet atvažiuoja ir iš kitų aplinkinių miestų. Salos – svarbus regiono kultūrinės sklaidos centras. Dvaras yra dvaras, ir daugelis dvarų Lietuvoje tarnauja būtent tokiems tikslams. Ir mums, kalbininkams, norėtųsi atvažiuoti čia su tuo, kas vertinga vietiniams žmonėms. Bet, matyt, kažkas turi kitokią viziją, kažkokiems kitokiems tikslams pritaikyti šitą dvarą.

– Parašėt kažkokį kreipimąsi, raštą dėl Salų dvaro Rokiškio valdžiai?
– Ne. Valdžios atstovai kasmet atvažiuoja į mūsų renginių atidarymą. Mes jiems nuolat peršame mintį, kad būtų verta sutvarkyti šitą dvarą, kad tai tikrai apsimokėtų.

– Ar girdi valdžia mokslininkų balsą (beldžiatės į valdininkus su prašymais jau daugiau nei dešimt metų)?
– Kol kas nelabai.

– O ką reikia daryti, kad išgirstų?
– Mes nedaug galim padaryt. Reikia, kad mus čia kas nors vietoje palaikytų. Tiesa, Salų žmonės labai palaiko, be jų čia niekas nevyktų. O Rokiškio savivaldybė, norisi, kad kartais prisimintų, jog yra ne tik Rokiškio, bet ir Salų dvaras. Šis nyksta.

Gina Kavaliūnaitė-Holvoet: „Unikalu – dvaras griūvantis, neprižiūrėtas, bet gyvenimas jame verda“
Salos ir pasaulyje žinomos kaip mokslo centras. Lektoriai, skaitydami pranešimus užsienyje, mini: „Aš šito nekartosiu, nes tema gvildenta Salose“. O kalbant apie dvarą galiu pasakyti, jog Lietuvoje yra daug dvarų, kurie sutvarkyti, restauruoti, tačiau vietos bendruomenės ar savininkai tarsi nelabai žino, ką ten daryti – įrengia kokį etnografinį muziejų ar dar kažką. Dvaras stovi gražus, tačiau nėra ten gyvybės ar dvasios. O Salose kaip tik unikalu: dvaras griūvantis, neprižiūrėtas, bet gyvenimas jame vyksta kone visus metus – ir Dailės akademijos studentai čia rengia plenerus, ir filmus kuria… Tai reikia įsivaizduot, kas čia būtų jį restauravus. Manau, ir remonto išlaidas bent iš dalies padengtų renginiai, kuriuos būtų galima čia organizuoti.

Vaiva Žeimantienė: „Tapome Salų bendruomenės dalimi”
Į Salas pirmą kartą atvažiavau antraisiais mokyklos gyvavimo metais. Per tą laiką įsitraukiau į kai kuriuos organizavimo darbus. Man patinka tai, kas čia vyksta, kad mokyklai vadovauja garsus pasaulinio lygio mokslininkas, kuris dirba Lietuvoje, Vilniaus universitete. Jis kiekvieną kartą stengiasi sudaryti įdomią programą, kviečia vis naujus dėstytojus ir būtent tokius mokslininkus, kurie aktyviai užsiima moksline veikla, pristatinėja savo tyrimus įvairiose konferencijose, dėsto pasaulio universitetuose. Mums tai tiesiog labai gera galimybė susipažinti su tuo, kas vyksta užsienyje, pasaulyje. Taigi, mokykla mus praturtina dalykine prasme. O kitas aspektas yra pačios Salos, jų bendruomenė. Per tiek metų mes jau tapome jos dalimi (bent jau tą savaitę). Jie mus pažįsta, mes juos pažįstam. Jaučiasi tų vietinių žmonių geranoriškumas, atvirumas. Jie ateina į renginius, dalyvauja, palaiko. Tai – geriausias įvertinimas.

Projektą iš dalies remia

1 iš 5