„Sulaukiau meto, kai mano gyvenimas virsta lengvu, bet sunkėjančiu pamišimu, kai kūryba supančioja visa, kuo alsuoja tas nuodėmingas gyvenimas“, – sako vienas garsiausių Lietuvos drožėjų Saulius Lampickas. Nors gyvena Alytuje, tačiau su Rokiškiu Saulių sieja daug – laimėjo dvi Liongino Šepkos premijas, čia ne vieną savaitę praleido droždamas skulptūras dievdirbio parkui, galų gale taip įsimylėjo čia gyvenančius žmones, tą tarp dvaro ir bažnyčios tvyrančią miesto dvasią, kad būtent Rokiškiui dovanojo savo darbų kolekciją. Kartais jis atvažiuoja. Užeina į muziejų, pereina alėja, degalinėje nusiperka kavos. Kai kalbamės, neapleidžia magiškas jausmas – šalia žmogus, turintis savo pasaulį ir paslaptį… Jos nevalia iškalbėt. Kad liktų mediniams angelams ir „smūtkeliams“…
– Neseniai sakei, kad kūryba vis labiau įtraukia, vos gali sulaukti ryto, kad ir vėl į ją pasinertum? Kas įkvepia?
– Apie įkvėpimą net nežinau, ką sakyti. Kadaise jo reikėjo, bet dabar drožyba – tarsi duona kasdieninė. Galvoju, kad žmogui duota kurti arba ne. Ir tai, kokia ta kūryba, gal net ne visada – menininko pasirinkimas. Stebiuosi, kaip netikėtai ateina vienas ar kitas kūrybinis sumanymas, spalvų pajautimas. Per didžiąsias metų šventes visada pasveikina vienas žinomas aktorius ir režisierius. Vertina mano darbus. Sveikindamas su šv. Kalėdomis prasitarė: gerbia tuos, kuriuos yra palietęs Dievo pirštas. Pradedu tikėti, kad ir aš tas, paliestasis.
– Drožyba Tavo kraujyje jau daugiau nei dvidešimt metų. Ar nejauti nuovargio?
– Kartais jaučiu net išsekimą, bet tolėliau atsitraukti nuo proceso nesugebu. Jaučiuosi užburtas, užvaldytas, įtrauktas vyksmo.
– Kuo pastarųjų metų Tavo medinės kompozicijos, angelai, šventieji ir visi kiti skiriasi nuo tų, kokie buvo, sakykim, prieš dešimt metų?
– Jaučiuos tarsi lipčiau į kalną. Kaip sakė vienas žinomas dailininkas, tikra kūryba neturi metų, neturi amžiaus.
Esu pakankamai įvaldęs amatą. Tai leidžia įgyvendinti naujus sumanymus, improvizuoti. Šiandien mano „smūtkeliai“ – spalvoti. Ilgai nesiryžau skulptūrų dažyti, bet dabar retai kurią palieku nespalvintą. Svarbu ne tik išmanyti amatą, svarbu – neperkrauti kompozicijos, laiku sustoti.
Bandau ir minimalizmą, bet žinau, kad „šepkiška“ dvasia vis tiek išliks. Išliks ir šventieji, turintys mano braižą, o pagal kiekvienam būdingą atributiką atpažįstami visame krikščioniškame pasaulyje.
Kai kuriuos ankstesnių metų kūrinius norėčiau pakartoti. Ne išimtis ir tie, kurie saugomi Rokiškio krašto muziejuje. Tik jie jau būtų kitokie, atsiradę iš šiandieninio mano matymo.
– Būna, kad norisi į viską spjauti ir nebekurti, nebedalyvauti jokiose parodose? O gal atvirkščiai? Ar savo darbus atveši į jubiliejinę 110-osioms L. Šepkos gimimo metinėms skirtą parodą, rugsėjį planuojamą Rokiškyje? O gal kolegos jau nebenori, kad S. Lampickas visus titulus vėl nuskintų?
– Esu aktyvus parodų ir konkursų dalyvis, ne vieną kartą įvertintas ir apdovanotas (dvi L. Šepkos premijos, du „Aukso vainikai“: 2012 m. – už kryždirbystę, 2016 m. – už skulptūras). Tai įpareigoja kurti atsakingai.
Bet rugsėjo konkursinėje parodoje nedalyvausiu. O nuo savęs ir savo kūrybos nepabėgsiu, tad drošiu, kol galėsiu. Ir parodų kartais bus. Šiemet numatyta Druskininkuose, Zyplių dvare (Šakių r.). Kvietimų sulaukiu nuolat. Bet parodos vargina ir fiziškai, ir morališkai. Nuveži drožinius į kitą Lietuvos kraštą, o į atidarymą ateina vos keli žmonės. Tada pajuntu beprasmybę. Kam tikrai esu įdomus kaip kūrėjas, mane suranda namuose. Pavyzdžiui, lietuviškos kilmės amerikietė Ugnė, mano rūpintojėlį išsivežusi į namus San Diege.
O pabėgti nuo kūrybos? Tam reikia pastangų. Jau devyneri metai dainuoju liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Kai išvykstame koncertuoti į užsienį, drožyba ir mintys apie ją lieka namie. Kartais ir ilgesniam laikui. Pavyzdžiui, kelionė į Pietų Ameriką tęsėsi beveik mėnesį, į Kiniją – dvi savaites. Šiemet jau numatyta kelionė į Indoneziją, tad vėl turėsiu atostogų. Be to, tris kartus per savaitę žaidžiu krepšinį, savaitgalius dažniausiai praleidžiu gamtoje. Ypač kai prasideda uogų ir grybų metas.
– Nesigaili Rokiškiui leidęs saugoti savo kolekciją? Pasidomi, ar daug kas ją aplanko? Juk menininkams labiau nei kitiems reikalingas įvertinimas?
– Nesigailiu. Juk pirmąjį svarų savo kūrybos įvertinimą gavau būtent jūsų mieste – L. Šepkos premija tarsi nušvietė tolimesnį kelią. Tada, kai drožinius nutariau perduoti Rokiškio krašto muziejui, jie jau buvo pradėję mane varginti, sunkiai betilpo namuose. Dabar kartais jų pasigendu, bet namai vėl pilni naujų, tad turiu su kuo „bendrauti“.
– Anksčiau kalbėjome apie ribas kūryboje. Ar jos įmanomos ir kur ta riba, kai rasi jėgų pristabdyti…?
– Jeigu kūryba tikrai nuoširdi, manau, ji neturi ribų, ir ne taip lengva nuo jos pabėgti. Pasvajoju dirbtuvėse praleist 5–6, o ne 10–12 valandų, bet tai man sunkiai pavyksta. Vakarais net einu miegot anksčiau, kad tik kuo greičiau sulaukčiau ryto ir galėčiau tęsti, ką pradėjęs. Jaučiu tokį lengvą pamišimą, kai atrodo, jog nėra draugų, namų, kitokios veiklos – vien tik mano menai. Tai ir malonina, ir baugina, kad galiu nebematyti kito gyvenimo. Gal keista, bet turiu didelį šeimos palaikymą. Jie supranta, kad negaliu be savo susikurto magiško pasaulėlio.
– „Sulaukiau meto, kai mano gyvenimas virsta lengvu, bet sunkėjančiu pamišimu, kai kūryba supančioja visa, kuo alsuoja tas nuodėmingas gyvenimas“, – Tavo žodžiai. Gal gali tai praplėsti?
– Dabar pats atrandu tiesas, apie kurias yra prikalbėję kiti menininkai: kūryba– tai paskendimas vienatvėje ir gana intymus dalykas, kai nenori, kad tave matytų, tau trukdytų, sujauktų tave gaubiančią erdvę. Tai byloja ir L. Šepkos gyvenimas. Pamenu, kadaise perskaitęs apie drožėją Stanislovą Riaubą juokiausi, kad jam drožiant net višta negali po kiemą vaikščioti. Kažkokia nesąmonė, susireikšminimas atrodė. Šiandien jau nejuokinga, nes su manimi viskas vyksta panašiai. Kartais supykstu, kai užmirštoje krosnyje užgęsta ugnis, – turiu atsitraukti nuo drožinio ir vėl užkurti krosnį, kad būtų šilta.
– Ką veiki tuomet, kai nedroži?
– Jau daug metų mane lydi kasdieniai ritualai: geriant rytinę kavą perskaityti laikraščius, paklausyti Bjork, Kitaro ar „Sigur Rose“ muzikos. Ši kartais priverčia pamąstyti, atrasti naują sprendimą, o kartais – nusiraminti.
– Menininkai įkvėpimo ieško alkoholyje, moteryse, dar kažkur?.. Ką manai?
– Man patiko filosofo Arvydo Šliogerio mintis, kad iš nieko kuria tik dievai. Manau, kiekvienas menininkas pereina kažkokius pragaro vartus, suklumpa arba ne, turėjo ar turi savo atspirties taškus, nematomus demonus, kurie pažadina vaizduotę, generuoja mintis, lydi kūrybiniame kely. Niekada nepatiko, kai apie menininkus kalbama „tas girtuoklėlis“. Nors ir tiesa, man nepatinka. Neromantiška. Alkoholį aš atmečiau dar net nenujausdamas, kad būsiu menininkas. Skaičiau, kad tik iš pradžių jis žadina vaizduotę, o po to pražudo. Bet tikrai neatsisakau viskio ar vyno. Net ir būdamas vienas nematau blogo, bet grėsmė tai paversti kasdieniu ritualu – labai reali. Tad galvoju, jog kur kas mažesnė blogybė – o ir daug mielesnė – moterys. Žinoma, ir čia reikia turėti stiprų stuburą, apsibrėžti tam tikrus rėmus, ką ir kiek gali. Juolab kai turi šeimą ir tai priimi kaip didžiausią vertybę. Moterys man patinka. Nuo mažens. Nuo mažens buvau romantikas, nerasdavau draugų berniukų, kuriems būtų įdomu, kur pražydo pirmosios žibuoklės ar gražiausios purienos. O mergaitės sutikdavo. Svarbu buvo pažadėti nepasiklyst miške. Man įdomu bendrauti su moterimis, nes jos viską priima giliau, nuoširdžiau. Žinoma, kalbu apie protingas moteris, tas, kurios stengiasi suprasti, priimti mane tokį, koks esu. Patinka moterys, su kuriomis galima kalbėtis apie viską. Žmona seniai yra pasakiusi, kad mane gali suprasti tik protinga moteris. Man pasisekė, kad ją sutikau, nes tikiu, kad ji sudėjo pagrindinius akcentus mano gyvenime. Ji turėjo daug priežasčių išmesti mane iš namų su visais mano kalteliais ir „smūtkeliais“.
Tikiu ir tuo, kad didžiausios bėdos – per moteris. Bet ir džiaugsmas. Man, dar vaikėzui, močiutė yra pasakiusi, kad moteris reikia mylėti. Dabar tai priimu kaip šventą tiesą. Niekada nereikia kaltinti moterų. Gal ne visada jos teisios, bet vyrai – tikrai kaltesni.
Projektą iš dalies remia
