Savo istoriją kuriantys Laibgaliai: nuo gražiausių sodybų ir ūkių iki dailininkų ir muziejų

Simbolis – gandras
Bendruomenės iniciatyva 2004 m. Laibgalių kaimo simboliu išrinktas gandras – gyvasties, judėjimo, vieningumo ženklas, atspindintis čia gyvenančių žmonių aktyvumą. Galima teigti, kad gandrai patys pasirinko Laibgalius. Jau 11 metų čia organizuojama kraštiečių šventė „Rudeninės gandrinės“. „Atrodo, gandrai švenčia kartu su miesteliu. Rudenėjant šie nepaprasti paukščiai, pranašaujantys gyvybę, ruošiasi išskristi, taip ir norisi stebėti juos besibūriuojančius. Laibgaliai būna apsupti gandrų, lyg žinodami, kad „Gandrinės“ yra viena didžiausių ir gražiausių kraštiečių švenčių“, – kalbėjo bibliotekininkė Aldona Balčiūnienė.

„Gandrinės“ – aukštai pakelta kartelė
Pasak Laibgalių bendruomenės pirmininkės Vandos Cicikos, kiekvienais metais stengiamasi pasiūlyti naujų šventės idėjų. „Organizuotas tapymo pleneras, akcija „Gandro batai“ – žmonės sunešė senus, nenaudojamus batus – jie ir tapo medžiaga kūrybai. Rengta dekoruotų batų paroda. Šeimos kūrė savo gandralizdžius bei juos pristatė, vyko gražiausios žolynų puokštės – „Gandro uodegos“ – rinkimai“, – pasakojo pirmininkė.
Praėjusių metų šventė puikiai atspindėjo pasaulį, po kurį išsibarstę laibgaliečiai. Laibgalių aikštelėje išdygo įvairių šalių kiemeliai: Norvegijos, Brazilijos, Izraelio, Lietuvos, Latvijos, Havajų. „Kiekvienas kvartalas atsakingai ruošėsi pristatyti kiemelį. Pasirinkta atitinkama atributika, ruošti tradiciniai patiekalai. Pastangos ir darbas nenuėjo perniek – rezultatas pranoko lūkesčius. Nors iš pradžių dar buvo skeptiškai nusiteikusiųjų, tačiau renginys nepaliko abejingų ir kartelė buvo pakelta labai aukštai. Šių metų šventės tema – „Mūsų amžiai“. Kaimo kvartalų gyventojai pasirinko skirtingus amžius – akmens, viduramžių, naujausiųjų laikų, ateities“, – sakė V. Cicika ir džiaugėsi, kad į „Rudenines gandrines“ įtraukiama vis daugiau Laibgalių gyventojų.
Pašnekovė išdavė, kad šiemet šventės metu bus įteiktos „Gandrų“ nominacijos aktyviausiems visuomenininkams, apdovanoti naujakuriai, naujagimiai, pagerbti gražiausių sodybų šeimininkai, geriausi ūkininkai ir kiti nusipelnę bendruomenės nariai. „Dovanosime savo krašto žmonėms didžiulę šventę, supažindinsime su bendruomenių tradicijomis, amatais, tradiciškai ragausime skirtingų laikotarpių patiekalų“, – intrigavo energija trykštanti bendruomenės pirmininkė.
„Rudeninių gandrinių“ metu bus surengtas tapybos pleneras „Kyla gandrai“. Norima toliau tęsti teminio „Gandrų kaimo“ įkūrimo idėją bei bibliotekoje įkurti Gandrų muziejų. Pleneras organizuojamas kartu su tautodailininke Birute Dapkiene bei kraštiete dailininke Emilija Valantinavičiūte, Dailės akademijos studente. Laibgaliečiams ypač svarbi sąsaja su gamta, todėl pats pleneras planuojamas gamtoje.
„Žmonės jau patikėjo: jei labai nori – viskas įmanoma. Prieš šventę visi daug dirba, generuoja idėjas, repetuoja. Tai ne tik eilinis pasiruošimas šventei, bet ir pabuvimas kartu, susitelkimas, bendravimas, kurio dabar visuomenėje stinga. Tik ne Laibgaliuose… Laibgaliečiai – itin draugiška, pagalbos viena kitam nestokojanti ir rūpestinga bendruomenė“, – gražių žodžių negailėjo laibgalietė Dainora Mineikienė. Jai antrino ir meno vadovas Jonas Kepenis, kuriuo didžiuojasi visas kaimelis. „Žmonės klausia, domisi švente, atvyksta į gimtinę susitikti su kraštiečiais ir nors trumpam pabūti kartu“, – pridūrė pašnekovas.
Bendruomenės pirmininkės nuomone, reikia investuoti ne tik į kelius ar materialinius dalykus, bet ir į žmogų. Tik jis kuria Lietuvą – gražesnę, šviesesnę ir mielą gyventi. Štai Laibgalių jaunimas džiaugiasi renovuotu stadionu. „Tiek dienos metu, tiek vakare, apšvietus stadioną, jame pilna jaunuolių, spardančių ar mėtančių kamuolį. Jaunimui veiklos netrūksta, jie čia ne tik sportuoja, turi visas galimybes dainuoti, deklamuoti ir tobulėti“, – dėstė D. Mineikienė.

Vaistas nuo emigracijos
Bendruomenės nariai pasakojo, kad kadaise kaimo gyventojų skaičius buvo perkopęs 500, todėl Laibgaliai pretendavo į miestelio vardą. Šiuo metu čia gyvena apie 400 gyventojų. Nors tuščių ar apleistų sodybų nepamatysi, pašnekovai pripažino, kad emigracija palietė ir Laibgalius. „Naujakurių turime nedaug, vaikų mažėja. Net dvejus metus neturėsime pirmos klasės“, – problemą kėlė V. Cicika.
Vis dėlto šiandien Laibgaliai – klestintis kaimas. „Galbūt tai lemia palanki geografinė padėtis, Rokiškis netoli, susisiekimas geras, žmonės vyksta dirbti į miestą, todėl kaimui artimos alkoholizmo, nedarbo problemos Laibgaliams nėra opios. Veiklos netrūksta ir pačiuose Laibgaliuose. Viena didžiausių įmonių – ŽŪB „Audrupio paukštynas“, vadovaujamas Vidmanto Stasiškio. Turime ūkininkų, auginančių avis, vištas, braškes ir kitokias gėrybes. Štai Remigijus Priatkus prižiūri žemaūges obelis, duodančias gausų derlių. Sugedus automobiliui toli ieškoti specialistų nereikia – Tautvydas ir Justas Vaičiulėnai įkūrę autoservisą. Šviežio medaus laibgaliečiams siūlo du vietos bitininkai. Veikia medžiotojų būrelis, kuris taip pat prisideda prie įvairių švenčių delikatesine mėsa. Laibgaliuose gyvena darbštūs, nagingi ir talentingi žmonės“, – džiaugėsi bendruomenės pirmininkė. „Čia ya kur pažvejoti, pamedžioti“, – pridūrė D. Mineikienė.

Talentai slypi kiekvienuose namuose
„Neužmirškime bibliotekos ir ištikimiausių skaitytojų: Rolando Mikašiaus, Svetlanos Balnionienės, Aldonos Murnikienės, Ritos Ušinskienės ir kitų. Knygų vežamės ir Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos“, – įsiterpė A. Balčiūnienė. O kur dar kaimo moterys, garsėjančios savo talentais ruošti gardžiausius patiekalus, farširuoti skaniausias lydekas ir kepti pyragus – net pirštus gali apsilaižyti?! Vida Kurklietienė ir Alva Mikašienė ne tik gamina burnoje tirpstančius obuolių sūrius, bet ir nuostabiai dekoruoja margučius, mezga kojinės, riešines, kuria įvairius moteriškus aksesuarus iš odos. „Galime pasigirti geromis šeimininkėmis, kurių kepti grybukai ir kiti skanėstai atsiduria ne tik ant kaimynų stalo, bet perkami ir Rokiškyje“, – džiaugėsi V. Cicika.
Atrodo, kad Laibgaliuose kiekvieni namai turi savo talentą. Štai Valdas Šeškus, kraštiečių apibūdinamas kaip kaimo auksarankis, turi įspūdingą, paties rankomis restauruotą automobilį, ne vieną motociklą. „Akį traukianti pelėda, vėžlys ir kiti drožiniai, puošiantys ne tik Valdo namų kiemą, bet ir kaimą, – jo darbščių rankų sukurti“, – drožėją pristatė bendruomenės pirmininkė.
Laibgaliuose gyvena ir Rimantas Bartasūnas, šunų dresuotojas. „Jo darbas – nelengvas. Kiekvieną dieną vienam šuniui turi skirti dvi valandas. Vieni labiau, kiti mažiau pasiduoda dresūrai, todėl dresavimo laikas individualus – trunka du mėnesius ir daugiau. Galima pradėti dirbti ir su kelių mėnesių šuniuku. Būna, su šunimis nueiname po 10 km per dieną, jie išsilaksto ir tuomet pradedame darbą. Kartu tai ir savotiškas sportas“, – patirtimi dalijosi gyvūnų mylėtojas.
Laibgaliai nepamiršta nė vieno savo talento. Rainerio ir Ramutės Renninger namuose – tikra paveikslų galerija. Juos tapo vokietis Raineris, laimę radęs ne kur kitur, o Laibgaliuose. Dailininko paveikslai, kuriuos jis juokais vadina tik namų dekoro elementais, jau buvo atsidūrę vietos kultūros centre veikusioje parodoje.
„Turime savo senolę – Kunigundą Bertašienę, 97 m. sulaukusią šviesaus proto moteriškę“, – ilgaamžę pristatė V. Cicika. Ir iš tikrųjų Laibgaliuose netrūksta nei senus laikus menančių žilagalvių, nei vasaros atostogas gamtoje leidžiančių krykštaujančių vaikų.

Įspūdingoje sodyboje įsikūręs muziejus
Ne tik gabių žmonių, bet ir išpuoselėtų sodybų čia netrūksta. Turintys namus, sodybas ar sodus žino, kiek laiko užima gėlynų, alpinariumų ir aplinkos priežiūra. Gražiausių sodybų šeimininkai lyg susitarę tvirtino viską nudirbantys lyg savaime. Rodos, šypsena ir meilė gamtai bei grožiui laibgališkiams – savotiška meditacija. Ar sodyboje pilna gėlynų, trykšta fontanai, naktį savo spalvomis nenusileidžiantys garsiesiems Druskininkų šviečiantiems fontanams, ar puoselėjamas natūralumas – niekur nepamatysi nė menkiausios piktžolės. Tik užplūstanti ramybė ir noras prisėsti pasigėrėti…
Vienoje tokių iš pirmo žvilgsnio neišsiskiriančių sodybų, išsaugojusių natūralumą, tačiau kartu ir nepaprastai išpuoselėtų, yra įsikūręs neoficialus Vaclovo Kontrausko atikvarinių daiktų muziejus. Sodyba rūpinasi ir lankytojus priima Petras ir Janina Pautieniai, V. Kontrausko uošviai. Čia – per kelis tūkstančius senovinių eksponatų, kuriuos tikimasi išsaugoti ateities kartoms, surinkta bene didžiausia Lietuvoje girnų kolekcija. Tarp eksponatų – nuo mažiausių ir smulkiausių daiktelių iki senovinių transporto priemonių, lagaminų, kuriuos nešini anuomet žmonės į Ameriką vyko… Vienus eksponatus vienur ar kitur kaimuose dar galima išvysti, o kai kurie užmena mįslę dėl savo paskirties…

Projektą iš dalies remia