Išskirtiniai senųjų sodybų puošybos elementai
Pasak muziejininkės, pagrindiniai trobesiai lietuvių sodyboje – tai gyvenamasis pastatas, klėtis, kluonas, tvartas. „Visi trobesiai buvo glaudžiai susiję su apželdinimu, tvoromis, paminklais. Kalbant apie gyvenamojo namo – aukštaitiškos pirkios – puošybos elementus, namo išorės architektūros formos yra labai išraiškingos. Stogai, palyginti su sienomis, sudaro didžiules plokštumas ir dominuoja išoriniame pastato vaizde. Labai originaliai buvo apipavidalinamas ir įėjimas į namą. Prie jo būdavo pusiau atvira pastogė (lėpis), kuri išryškindavo pagrindinį įėjimą ir pabrėždavo jo architektūrines ypatybes. Aukštaičių pirkių išorėje ypač aiškiai buvo pabrėžiama simetrija“, – dėstė D. Kiukienė.
Aukštaitiškų pirkių kompozicija lengvesnė, negu žemaičių. Lietuviai pastatų išorėje dekoratyvinių formų daug nenaudojo, namus puošė saikingai. „Rokiškio krašto muziejuje saugoma daugiau nei 600 fotonegatyvų liaudies architektūros tema. Juose – gyvenamieji namai, klėtys, tvartai, pirtys, klojimai, regiono architektūrai būdingos namų detalės – namo sienojų sutvirtinimas, stogo konstrukcija, grebėstų ir gegnių konstrukcija, langai, ornamentuotos namų langinės, maži kamaraičių langeliai, paprastos ir ornamentuotos durys. Jie buvo užfiksuoti muziejininkų žvalgomųjų etnografinių ekspedicijų metu po Kamajų (1969–1970 m.), Obelių (1963 m.), Aleksandravėlės, Antanašės, Kriaunų (1961 m.) apylinkes. Dauguma jų užfiksuotos Stasio Daunio, dirbusio muziejaus direktoriumi 1957–1966 m. Senąsias sodybas taip pat fotografavo muziejininkas Jonas Gaidys, Kazys Makuška, Jonas Pladis ir kiti“, – kolegei antrino ir muziejininkė Lina Daščiorienė. Nuo 1968 m. ekspedicijos vykdytos ir melioruojamuose plotuose. 1969 m. ataskaitoje užfiksuota, jog aplankyti 139 vienkiemiai. Šių ekspedicijų tikslas – tyrinėti senąją lietuvių liaudies architektūrą, atrenkant pastatus perkėlimui į muziejaus Liaudies buities skyrių.
Nepaprastas tikėjimas ir turtingi raštai
Pasak D. Kiukienės, labiausiai buvo puošiami skliautai, langai, durys ir prieangiai. Pirmieji puošybiniai pastatų elementai buvo lėkiai. „Viena legenda pasakoja, kad piktosios dvasios, lėkdamos pro gyvenamąjį namą, tikrai užsuktų į jį, jei ne tos arklio galvos, ant kurių jos gali tiktai pailsėti ir lėkti toliau nuo namo iki namo, įeidamos tiktai į tokius, kur nėra tokių galvų“, – pasakojo pašnekovė. Svarbūs dekoratyviniai prieangių elementai buvo įvairiai profiliuotos kolonos, laikančios prieangių priešakį, ir ornamentuotos lentos (vėjalentės) jų pastogėse arba stogelio trikampyje. „Mūsų krašte vyrauja geometriniai motyvai: trikampiniai pjūkleliai, dantukai, lankeliai, apskritimai, lankelių ir skylučių deriniai. Populiarūs ir trilapio žiedo motyvas“, – sakė muziejininkė.
Gyvenamųjų namų durys taip pat buvo dekoruojamos. Dažniausiai – sukaltos ne iš vienos eilės lentelių, bet iš dviejų. Grupuojant lenteles, pavykdavo išgauti turtingą durų raštą. Dažnos filinginės durys. Išorės architektūrinėmis formomis išsiskyrė klėtys. Klėčių durys neretai pagražinamos turtingu lentelių raštu ir įvairiai dažomos.
Langinės apsaugo nuo vagių
Anot D. Kiukienės, gyvenamųjų pastatų langams pagražinti naudojamos ornamentuotos prikaltės langų viršuje (antlangės) arba įvairiai profiliuojama langų aprėminimų apačia (polangės). Paprasčiausios antlangės turėdavo tik horizontalią lentą, vadinamą karnizu. Puošnesnės antlangės būdavo iš dviejų ar trijų dalių – karnizo, sandriko, frizo (plačios, dekoratyviai išpjaustytos lentos). „Pavyzdžiui, sandrikas buvo puošiamas augalų ir kitais motyvais. Puošnesnės apylangės būdavo klėčių ir mažesnių langelių. Maži langeliai būdavo apskriti, pusapskričiai, trikampiai, rombiški. Jų apvadų profiliai dažniausiai būdavo geometriniai, rečiau – augalų motyvų. Palangės dažniausiai puoštos riestiniu ornamentu. Klasikinis ornamentas – dviejų priešpriešinių kreivių motyvas“, – dėstė muziejininkė ir pridūrė, kad muziejaus archyve saugomi buvusio Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriaus Kazimiero Paunksnio piešiniai. Pastarasis daug laiko skyrė kraštotyriniam darbui, rinko tautosaką, piešė aplinkinių kaimų liaudies architektūros kryždirbystės pavyzdžius. Visa surinkta medžiaga saugoma Rokiškio krašto muziejuje.
Langai neįsivaizduojami be langinių, puoštų dekoratyvine tapyba, arba filinginių (įspūdinių) langinių. Muziejaus archyve nėra užfiksuota tapytų langinių, tik filinginės ir keletas apkaltų lentelėmis – dažniausiai eglutės raštu. Langinės atsirado tada, kai didėjant lango plotui, reikėjo apsisaugoti nuo vagių.
Reikšminga simbolių kalba
„Langinėse buvo galima išvysti Gyvybės medžio vaizdą, kuris simbolizuoja vyro ir moters jungtuves ir naujos gyvybės – kūdikio – gimimą. Plačiąja prasme Gyvybės medis – tai ir žmogaus, ir kelių kartų ženklas, pradžių pradžios, laiko, vietos erdvėje simbolis. Taip pat šis puošybos elementas naudotas skrynių tapyboje. Dažniausiai Gyvybės medis sudarytas iš dviejų gėlių šakelių. Neretai gėlių puokštėse „sutupdyti“ paukšteliai. Jie simbolizuodavo tvirtą „gaspadorystę“. Centrinis raštas būdavo įstatomas į vazelę, kurią galima traktuoti kaip pradžios užuomazgą. Šakos – tai vyras ir moteris, o išaugę nauji ūgliukai – vaikai. Buvo tikima, kad lygiai taip, kaip mezgasi vaisiai gamtoje, mezgasi ir žmogaus gyvybė. Apskirtai, puošyboje augmenija ir gyvūnija buvo stilizuojamos. Lietuviškoji augmenijos stilizacija dažniausiai būdavo sugeometrinta. Augmenijos ornamento motyvuose buvo vaizduojamos gėlės. Dažniausiai vaizduojamos gėlės – tulpė ir lelija. Su mažomis atmainomis, tulpė būdavo vaizduojama medžio drožiniuose, geležies dirbiniuose, audiniuose, tapyboje. Itin grakštus savo forma ornamentas, populiarus puošyboje, žmonių buvo vadinamas saule. Lapeliai vaizdavo spindulius arba sudarydavo augalo žiedą. Tai simbolizuodavo neatsiejamą saulės ir augmenijos ryšį“, – apie svarbią simbolių reikšmę pasakojo pašnekovė.
Gyvūnai liaudies mene pasitaikydavo rečiau. Dažniausiai buvo vaizduojami arkliai, paukščiai bei jų galvos. Tokius vaizdinius buvo galima aptikti langų viršūnių pagražinimuose, gyvenamųjų namų ir klėčių užbaigimuose. „Tikėta, kad tokios galvos gina pastoges nuo ligų, skurdo, gaisro – nuo visokiausio blogio. Tapyboje gyvūnai vaizduojami realistiškai. Žalčio (gyvatės) motyvas buvo retas. Dažnai žaltiški motyvai glaudžiai siejasi su augalais. Taip žaltys sutapatinamas su augalo gyvasties samprata. Iš dangaus kūnų motyvų ornamentikoje dažniausiai būdavo vaizduojama saulė, mėnulis ir žvaigždės. Bendrai puošyboje anuomet vyravo geometriniai ornamentai, o ypač dažnas puošybos elementas – taškas. Grupuojant taškus po kelis, kryžiais, trikampiais, apskritimais, eilėmis, atsirasdavo raštai. Dažnai buvo naudojamas apskritimas – ugnies ženklas, S raidės forma, spiralės, mazgai“, – pasakojo D. Kiukienė. Tikėjimas, gamtos, dangaus, gyvūnijos simboliai ir tradicijos byloja apie ypatingą gimtųjų namų reikšmę žmogaus gyvenime.
Projektą iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas
