Kiek įvairaus talento savamokslių meistrų gyvena šalia mūsų, dažniausiai nė nesusimąstome. Vartydami madų žurnalus, saviškių veidų ne taip dažnai aptinkame. Gal jie – per kuklūs, o gal talentingam žmogui, visa esybe panirusiam į kūrybos aistrą, reklamos ir nereikia – už ją kalba juvelyrinio kruopštumo ir neįtikėtinos išmonės kūriniai. Šįkart – apie vilnos vėlimo meistrę (o gal – šios srities menininkę?) rokiškietę Lolitą Gavenavičienę, gebančią nuvelti nuo miniatiūros iki palto, nuo papuošalo iki nuotakos aprėdo.
Vilnai parduoti septyneri metai
L.Gavenavičienės namai – tikra kūrybinė artelė, kurioje karaliauja vilna, o garsai, sklindantys iš „dirbtuvės“, kaimynams kelia pačių įvairiausių įtarimų. Lolita šmaikštauja: tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog velti vilną užtenka stalo, muilo, plėvės ir stiprių rankų bei išmonės. Nieko panašaus! Darbo procese „dalyvauja“ ir statybose būtini įrankiai – šlifuokis, vibratorius, trinkelėms kloti naudojamas gumos plaktukas, lekalai, kočėlai, kurpaliai kaip batsiuvio dirbtuvėse. Šiais prietaisais ji lygina, sumuša veltinio paviršių, padaro reikalingus įspaudus ir kitas veltinio gaminio kokybės vingrybes, kitaip darbas, anot meistrės, šiauštųsi, nebūtų atsparus atmosferos pokyčiams. „Ne kartą kaimynai, girdintys burzgimą, klausė, kada bute baigsiu remontus. Turėjau reikalų ir su policija. Kažkas pasiskundė dėl triukšmo“, – iš turėto nemalonumo šypsojosi Lolita, vilnos vėlimo bacila užsikrėtusi prieš septynerius metus.
Ji, Rokiškio psichiatrijos ligoninės socialinė darbuotoja, turi patarimą nervingiems ar kitokių gyvenimo problemų kamuojamiems žmonėms – didelio susikaupimo, kruopštumo reikalaujantis vilnos vėlimas – puikiausia priemonė nusiraminti, susikoncentruoti ir pasaulį matyti gražiomis spalvomis. Vien prisilietimas prie vilnos pluošto, anot Lolitos, daro stiprų poveikį: nuramina, sušildo ne tik rankas, bet ir sielą. O kai beformė žaliava ima virsti pasakų herojais puoštomis vaikiškomis šlepetėmis, kepurėmis, papuošalais, skraistėmis, naminių gyvūnų guoliais, paltais, šaliais, riešinėmis, pirštinėmis, nuotakų žaketais, žvarbią žiemą kojas šildančiais moderniais veltiniais ar galybe kitų vilnos stebuklų, anot Lolitos, visos problemos ir rūpesčiai išgaruoja.
Mintis imtis rankdarbių Lolitai smogė kaip žaibas prieš septynerius metus. Vieną dieną grįžusi po darbo, ji nesitvėrė savo kailyje: reikėjo „nuimti garą“, kilusį po bendravimo su pacientais. Pasiskaitė internete, pavartė rankdarbių žurnalus. Siuvimas netiko, mezgimas, nėrimas – ne prie širdies. Tik šast – akis užkliuvo už veltinio, o galvoje – mintis: „Kodėl gi nepabandžius? Rankos tvirtos, vilnos gauti nesunku, o informacijos internete – apstu.“ Lolita, kaip ir daugelis pradedančiųjų, „užlipo ant grėblio“: užsidegusi imtis kūrybos nė neįsivaizdavo, kad teorinės žinios – tik menki daigeliai, o praktika – visai kas kita. Pirmas darbas – šlepetės, antras – sau nuveltas švarkelis, po to – tunika. Pirmiesiems darbams dabar jau patyrusi autorė turi „daug priekaištų“.
Vakarai, kai Lolita stoja prie vilnos vėlimo stalo, tampa jos meditacija: tada jokių telefono skambučių, televizijos ar draugų, nes visa, kas nesusiję su vilnos kočiojimu, modeliavimu, spalvų derinimu, puošyba, – pašaliniai trikdžiai. „Net vaikai tokiomis valandomis nedrįsta trukdyti. Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti su vilna ir namus paverčiau „studija“, namiškiai priekaištavo, tikėjosi ir laukė, kada visa tai baigsis. Dabar patys talkina, džiaugiasi, kad radau „vietą po saule“. Ir draugės, giminaičiai ateina į pagalbą – atiduoda polietileną su pūslytėmis, šampūno, muilo likučius“, – apie brangaus pomėgio niuansus pasakojo Lolita. Savo pomėgio įspūdžiais, planais, idėjomis ji draugėms ir bendradarbėms kasdien galvas išūžia, bet kai šios pamato rezultatą, seilė nutįsta.
Lolita niekada neskaičiavo, kiek pinigų tenka pakloti šiam pomėgiui: „Gaunu algą ir kartais pusė jos atiduodu už vilną. O kur dar įvairiausi priedai? Sario šilkas, batistas, iš kurio šiomis dienomis planuoju iki šiol nebandytą gaminį – naujagimių kojinaites, veltinių padai, rašteliai, karoliukai, susegimai, vėlimo priemonės ir galybė kitų elementų.“ Iš viso pasaulio ji siunčiasi vilnos gaminių lekalus, knygas su modelių karpiniais, aprašais, ieško šios srities naujausių tendencijų. Dabar „ant bangos“, sako Lolita, – mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių dėklai. Pirties, lauko kepurės, vienos – žiemai, kitos – vasarai, ant marlės veltos palaidinės, šilko pagrindo ar šilko dekoro švarkeliai, apsiaustai, šalikai, riešinės, pirštinės, interjero pano, servetėlės, o įvairiausių formų, spalvų ir modelių šlepečių, nuveltų Lolitos, – Dievo galybė. Ir visa tai – vienetiniai dirbiniai, kaskart vis tobulesni spalvų deriniais, formomis ir akcentais. Veltinio meistrė net pati negalėjo patikėti, kai, nuvėlusi katinui jaukų guolį, augintinio nebegalėjo iš jo iškrapštyti. Tarp keisčiausių veltinių – šaškių lenta, saksofonas su muzikinio kūrinio partitūra. Ypatingas dirbinys – nuotakos rūbas, tiksliau, sniego baltumo žaketas. „Vieni darbai – praktiški, kai kurie jų nesudėvimi kaip Eglės žalčių karalienės kurpaitės, kiti – širdžiai ir akiai pamaloninti“, – šmaikštavo Lolita, kurios galva pilna net pačių beprotiškiausių vilnos panaudojimo idėjų. Taigi kas jos rankose gims po mėnesio ar metų, nė pati negali pasakyti.
Nuo visą laisvalaikį užvaldžiusio pomėgio kenčia ne tik Lolitos piniginė (vilna ir reikalingi priedai brangūs), bet ir sveikata. Prie vilnos vėlimo stalo valandų valandas net išstovėti ne visiems pakaktų kantrybės, o pats darbas reikalauja jėgos. „Rankos piršto kaulas iššoko, matyt, teks operuoti. Ir nugarai – ne pyragai“, – pomėgio pasekmes vardijo veltinio vėlėja ir čia pat pridūrė, jog nuo vilnos ją „atribotų“ tik visai pašlijusi sveikata.
Pati Lolita veltinių kolekcijos gausa savo spintoje pasigirti negali – beveik viskas, ką sukuria, iškeliauja po pasaulį. Jos veltinių geografija – plati: Šveicarija, Vokietija, Airija, Anglija, Prancūzija, kaimyninės valstybės. Žodžiu, visur, kur tik yra giminių, draugų, pažįstamų. Didžiausias bumas – prieš didžiąsias metų šventes, kai reikia daug dovanų privelti, kad nė vienas neliktų nuskriaustas ir kiekvienam – pagal profesiją, amžių, skonį.
Projektą iš dalies remia
Super, gražūs darbai. Gera jūsų artimiesiems, gali gauti puikių dovanų 🙂
Puiku yra gsbiu ir talentingu zmoniu. Aciu gimtajam pagaliau apie kitus gabius zmones raso ne vien Kairiene.nes nudibodo apie ja skaityti gali mintinai jau papasakoti apie ja. Tose straipsniuose budavo tik dalis tiesos.