Sulaukia vienuolių
Sriubiškių kaimas įsikūręs 2 km į pietvakarius nuo Jūžintų. 2001 m. duomenimis, jame buvo 7 gyventojai. Jūžintų seniūnės pavaduotojas Nidijus Aukštikalnis informavo: šiuo metu gyvenamąją vietą kaime deklaravę tik 3 asmenys.
Kaimą galima pavadinti unikaliu, nes yra sodyba, kurioje įrengta Vilniaus Bernardinų bažnyčios vienuolijos vasaros stovyklavietė. Taigi visai tikėtina, kad vaikščiodami po Jūžintus ar jų apylinkes sutiksite asmenybių, matomų tik televizijos laidose arba girdimų per radiją. Pavyzdžiui, šią vasarą kaime buvo apsistojęs ir per Šv. Baltramiejaus atlaidus Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje šv. Mišias aukojo kunigas, vienuolis Julius Sasnauskas.
Prie Jūžintų seniūnijoje esančių Sriubiškių glaudžiasi Sriubiškėlių kaimas. Jis yra 2 km į pietus nuo Jūžintų, prie kelio Jūžintai–Užpaliai. Kalbinti jūžintiškiai, staiga paklausti apie šių kaimų ribas, sutriko. Ko gero, ribos tarsi išsitrynusios dėl to, kad kaimas tuščias, jame niekas nebegyvena, nors pastatų dar esama.
Tačiau ežeringame Jūžintų krašte šie kaimai yra „nuskriausti“ – Sriubiškėliuose telkšo tik dirbtinis tvenkinys, o Sriubiškiuose jokio nėra.
Tik žodžių žaismas?
Iš kur kilo toks kaimų pavadinimas? Jūžintų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Audronė Šakalienė papasakojo padavimą apie Sriubiškių kaimo pavadinimo kilmę. Kartą gyvenęs diedas, pavarde Biškis. Vieną kartą jis valgęs sriubą. Atbėgę iš kaimo vaikai ir pradėję juoktis: „Sriub ir biškis, sriub ir biškis.“ O kad būtų greičiau, vienas sušukęs: „Sriubiškiai!“ Supyko diedas ir nutarė tą vietą pavadinti Sriubiškiais.
Istorija iš kaimo senbuvio lūpų
Nors kiti Sriubiškiai yra priešingoje rajono pusėje, 4 km į pietus nuo Pandėlio, prie kelio Skapiškis–Pandėlys, tačiau ir čia sklando tas pats padavimas, tik jis pagrįstas – jį užrašė pandėlietis filologas Juozas Patamsis.
Tačiau vietiniai žmonės mano, kad kaimas taip pavadintas todėl, kad šiose vietose gyveno daug žmonių, mėgusių virti ir srėbti sriubas. Šio kaimo bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Laima Kaladienė pateikė istorinių žinių: rašytiniuose šaltiniuose Sriubiškiai paminėti 1850 m. Apie tai pasakojo kaime gimęs ir tebegyvenantis labai garbaus amžiaus, bet jaunatviškos sielos žmogus Bronius Šakickas. Jam tai papasakojo jo senelis. Anot B. Šakicko, Sriubiškių kaime iki 1940 m. buvo 38 sodybos. Jose gyveno 170 gyventojų. Vaikų šeimoje būdavo po 3–5. Visi žmonės vertėsi žemdirbyste. Grūdų parduodavo labai mažai, nes buvo pigūs. Nemažas pajamų šaltinis buvo linai, todėl jų sėdavo daugiau. Pagrindines pajamas gaudavo iš gyvulininkystės. Žmonės laikydavo nemažai karvių, augindavo bekonus. Vietoje žemės ūkio darbų, kai kurie ūkininkai vertėsi amatais. Pavyzdžiui, Povilas Zolbas buvo geras rimorius – išdirbdavo gyvulių odas ir siūdavo arkliams pavalkus, kamanas, šlajus ir pan. Kitas jo kaimynas, irgi Zolbas, dirbdavo gražius važius. Su paprastomis rogėmis važiuoti į turgų ar bažnyčią buvo nepriimtina, o su važiais – ne tik gražiau, bet ir patogiau. Kaime darbavosi vienas kalvis, dvi siuvėjos, veltinių vėlėja, verpėja, kuri iš iššukuotų linų ausdavo drobes, iš pakulų – paklodes, o iš linų ir vilnos veldavo kelnes, sijonus ir švarkus. Pirktinius rūbus žmonės retai dėvėdavo, dažniausiai jie būdavo skirti šventėms.
Arklinę kuliamąją mašiną turėjo tik vienas gyventojas, bet mažai ja naudodavosi. Kuldavo su motorinėmis kuliamosiomis, kurioms aptarnauti reikėdavo apie 20 žmonių, todėl žmonės ir eidavo vieni pas kitus talkinti.
Pasak B. Šakicko, bendros šventės vykdavo po visų darbų, rudenį. Po bažnyčioje vykstančių pamaldų žmonės rinkdavosi kai kuriame kieme, kur daugiau vietos, ir vaišindavosi. Kadangi kaimas buvo didelis, visi į vieną trobą netilpdavo. Į krikštynas, vestuves pasikviesdavo kaimynus. Kaime vykdavo ir gegužinės pamaldos. Ši tradicija išliko iki kolektyvizacijos laikų, o paskui pamažu išnyko.
Kaimas turėjo dvejas kapines (šiuo metu likusios vienerios). Mirus žmogui, kaimynai vienas kitam padėjo kuo galėjo. Seniau viskas būdavo ruošiama namuose, todėl kildavo nemažai rūpesčių.
Po pirmosios sovietų okupacijos buvo juntama baimė, ypač po pirmųjų trėmimų, tačiau iš Sriubiškių kaimo nė vienas gyventojas nebuvo ištremtas, nepateko į kalėjimą. Žmonės laikėsi vieningai, neskundė vienas kito. Per vokiečių okupaciją žmones labiausiai sukrėtė žydų žudynės. 1944 m. liepos antroje pusėje kaimui teko pajusti ir Antrąjį pasaulinį karą – jo teritorijoje susikovė sovietų ir vokiečių kariuomenės.
Pasitraukus vokiečiams, sriubiškiečiams prasidėjo pačios baisiausios dienos. Vyrus ėmė šaukti į kariuomenę, tačiau niekas nenorėjo ten pakliūti. Vieni slapstėsi namuose, kiti patraukė į miškus.
Tais sudėtingais laikais žmonės irgi dirbo, nes reikėjo valdžiai atiduoti įvairias prievoles ir mokėti mokesčius. Žmonės buvo raginami stoti į kolūkius – net keletą kartų buvo šaukiami į susirinkimus, bet niekas į juos nėjo, kol vieną vakarą, kai po darbų visi žmonės buvo susirinkę į namus, paskirtas žmogus „ėjo per trobas ir išsivesdavo šeimininkus į mokyklą, kol jie sutiko įkurti kolūkį“. Žmonės „laisva valia“ turėjo atiduoti viską, ką buvo uždirbę ne tik jie, bet ir jų tėvai. Gyventojams būdavo palikta tik po 0,60 ha žemės ir viena karvutė. Tai tęsėsi apie 20 metų, kol kolūkiuose pastatė fermas, įsigijo traktorių. Ūkis ilgai buvęs nepelningas.
Daug Sriubiškių
Šiuo metu Sriubiškiuose (Pandėlio sen.) gyvena 192 žmonės, o sudėjus aplinkinių kaimų gyventojus – apie 300. Įdomu tai, kad kaime ir apylinkėse galima sutikti nemažai Sriubiškių, Sriubiškienių ir Sriubiškyčių. Dabar jų priskaičiuojama net 17. Kai kuriuos sieja giminystės ryšiai, kai kurie tik bendrapavardžiai.
Pro kaimą prateka Lėvuo, netoliese telkšo tvenkinys. Pagrindinėmis prekėmis sriubiškiečiai apsirūpinti gali dviejose parduotuvėse. Veikia biblioteka, po tuo pačiu stogu – bendruomenės patalpos. Kaime šešios gatvės – tai Lėvens, Vilties, prie plento nusidriekusi Kupiškio gatvė, išnykusių kaimų pavadinimus įamžino Beržuonos ir Daujotiškio gatvės, savitą vardo suteikimo istoriją turi Notigalės gatvė. Ji pelkės vardą (Notigalė yra pelkė ir ežeras Kupiškio r. – aut. past.) įgijo todėl, kad nuolat tvino, vanduo rinkdavosi į kiemus, tad ėmė pūti pastatai. Gyventojų vargai liovėsi tik įrengus melioracijos sistemą.
Kaip ir daugelyje vietovių, vietiniams žmonėms optimizmą kelia įsikuriančios jaunos šeimos. Nesvarbu, kad tik viena kita.
Projektą iš dalies remia
