– Papasakok trumpai apie save.
– Esu iš Rokiškio, mokiausi Juozo Tūbelio gimnazijoje. Po vidurinės baigiau tris mokslų pakopas: profesinėje – statybą (tada tai buvo „ant bangos“), kolegijoje – statinių inžinerines sistemas (baigiant mokslus, Lietuvoje prasidėjo krizė), Vilniaus universitete – verslo vadybą. Tiesa, pagrindinė veikla visą laiką buvo krepšinis. Ateityje planuoju dirbti su vaikais. Taigi laukia dar vieni mokslai – įgyti trenerio žinių.
– Kokie tavo pirmieji prisiminimai, susiję su krepšiniu?
– Pirmieji prisiminimai – tai tėčio sukonstruotas ir virš raudonų lentų garažo pakabintas krepšys. Taip pat labai gerai pamenu, kai, nepadaręs kažkokio darbo, kieme žaidžiau krepšinį ir tėtis paklausė: „Ar duoną iš krepšinio valgysi?“ Atsakiau jam teigiami, jau tada su klasioku eidami į mokyklą svajodavome, kaip rungtyniausime „Sakalų“ komandoje.
Apskritai, kiek save pamenu, visą laiką žaidžiau krepšinį, bet viskas „įsivažiavo“ ketvirtoje klasėje, kai sporto mokyklos treneris atėjo kviesti vaikų į treniruotes – labai norėjau pabandyti. Nuo to laiko prasidėjo rimtesni pamėtymai tiek kieme, tiek treniruotėse. Būtent tėtis buvo tas, kuris pastūmėjo mane žaisti krepšinį. Esu jam už tai labai dėkingas.
Treniruotes sporto centre lankiau neilgai. Po vasaros nebegrįžau. Išbandžiau karatė. Neužsibuvau. Įgūdžius tobulinome su draugais kieme. Žaisdavome su vyresniais, norėdavome juos nugalėti. Žiemą nukasdavome sniegą aikštelėje ir žaisdavome, vasarą – iki sutemų, kol kamuolio nebeįžiūrėdavome.
Labiausiai įsiminęs – pats pirmasis 3×3 turnyras Vilniuje, kai patys su draugais viską organizavome.
– Ką patartum vaikams ar jaunimui, kurie tik pradeda žaisti krepšinį, o galbūt pasimetė ir pritrūko ugnelės?
– Būdamas mažas ieškai to, kas patinka. Momentų, kai nebenori ar nesiseka, būna daug. Tokiu atveju viskas priklauso nuo trenerių ir tėvų. Treneriai turi būti inovatyvūs ir autoritetingi, o tėvai daugiau dėmesio skirti vaikams ir juos palaikyti. Jaunimui reikia daugiau kantrybės tikslingai dirbti, mokytis iš klaidų ir stengtis išlikti mokinio pozicijoje. Tik taip galima tobulėti.
– Nuo ko prasidėjo tavo kaip profesionalo karjera? Kaip tai įvyko?
– Pirmuosius pinigus pradėjau gauti žaisdamas „Rokiškio sūrio“ komandoje. Dauguma žaidėjų buvome studentai, tad žaisdavome beveik nesitreniravę. Kartą, pasibaigus sezonui, viename iš 3×3 krepšinio turnyrų, mane pakvietė į NKL komandą „Juventus“. Tai buvo rimtesnis procesas ir aukštesnė lyga. Tada turėjau galimybę tarp sezonų pasportuoti su „Sakalų“ komanda. Tai lyg ir buvo svajonės išsipildymas. O tikrieji profesionalo metai prasidėjo 2009-aisias, kai „Juventus“ pradėjo varžytis LKL. Tuo metu turėjau galimybę mokytis iš labai patyrusių žaidėjų.
– Papasakok apie savo pasiekimus. Kuriais labiausiai džiaugiesi, kurie labiausiai įsimintini?
– BBL iššūkio taurės laimėtojas, KMT bronzos, trys NKL aukso medaliai ir vienas sidabro. Su kariuomene atstovaudamas Lietuvai esu laimėjęs sidabrą pasaulio kariškių čempionate ir pirmąją vietą kariškių žaidynėse.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
