Prasmė, suvokta vaikystėje
„Panašu, kad mūsų epocha praranda atmintį. O mano vaikystės prisiminimai yra neišdildomai įsispaudę mano atmintyje ir daugelis jų yra neatsiejamai susiję su religiniais simboliais ar apeigomis. Iš tiesų, to istorinio laikotarpio, kuriame gimiau, kultūroje kiekvienas gamtos elementas tiesiogiai kreipė tikėjimo link. Tarp daugybės simbolių vanduo tikriausiai visada buvo pats galingiausias ir suprantamiausias simbolis, net ir neišlavintam protui, kaip vaiko atveju. Vanduo tiesiogine prasme teka per Senąjį ir Naująjį Testamentus kaip išganantis ir apvalantis elementas. Šią prasmę aš suvokiau vaikystėje, ne lankydamas katechezę ar teologijos kursus, bet tiesiog leisdamas savo mamai paimti mano ranką ir kas vakarą panardinti ją į lakunkėlę (švęsto vandens indelį, kurį pritvirtindavo prie durų ar lovos namuose), laikytą miegamajame“, – sako A. Frosio.
Suprasti vertybių sistemą
Paroda „Mūsų protėvių tikėjimas“ Rokiškio krašto muziejuje pristato gausią lakunkėlių kolekciją. Tačiau, kaip teigia parodos mecenatas, nei jų skaičius, nei grynas estetinis malonumas grožėtis šiais tikrais meninės amatininkystės meistriškumo darbais neatskleidžia giliausios šio įvykio prasmės. „Lankytojai turės unikalią galimybę per šiuos kūrinius suprasti visą vertybių sistemą, kuria
rėmėsi jų tėvai ir seneliai ir kuri dabar jau pamiršta. Savo namuose šiandien atliekame kitus ritualus, naudodami kitokius instrumentus – nuotolinio valdymo pultą vakare ar mobilųjį telefoną ryte, be kryžiaus ženklo ar švęsto vandens. Tiesa, kad kiekviena epocha pasirenka išraiškos formas, labiausiai tinkamas išreikšti vis naujus reikalavimus ir motyvaciją, bet statyti galima tik ant tvirto pagrindo. Būtina pažinti ir suprasti savo praeitį, iš kur mes ateiname, kad galėtume aiškiai ir sąmoningai, be išankstinio nusistatymo nuspręsti, kur norime eiti“, – parodos pristatyme teigia autorius.
Jis neabejoja, kad „dėl nepaprastos ir turtingos lietuvių religinės tradicijos, daugeliu atžvilgių panašios į itališką, šis renginys puikiai dera prie Rokiškio, kaip Lietuvos kultūros sostinės, temų ir motyvacijos.“ „Tačiau aš, kaip visada, noriu pažvelgti į ateitį ir pasiūlyti vandenį kaip tikrą visas tautas vienijantį elementą: ar galėtų būti dar tinkamesnė šiuolaikiniams laikams žinia, ypač jei jos autorius – žmogus, gimęs po Žuvų ženklu, kaip aš!“ – sako A. Frosio.
„Šioje parodoje eksponuojami darbai atspindi kerintį lakunkėlių klestėjimą nuo XVII a. pabaigos iki XX a. pirmųjų dešimtmečių. Čia ir liaudyje mėgstamos polichrominės keramikos lakunkėlės su šventais paveikslėliais; spalvų gama (dažymas), svyruojanti nuo mangano mėlynos iki alyvuogių žalios bei geltonos ar purpurinės raudonos, ir išdegimas dideliame karštyje leidžia nustatyti pagaminimo būdą ir kilmės vietą.
Reljefinio ar lydyto metalo lakunkėlės, kruopščiai išraižytos, rėmeliai primena barokinius altorius, vainikuojamus šventuoju kryžiumi ir sparnuotomis būtybėmis. Graviruoti švęsto vandens indeliai puošti gėlių ornamentais ar šventųjų figūromis su tipiškais gamintojų dirbtuvių simboliais.
Didesnę laisvę ikonografijoje aptinkame neemaliuoto porceliano lakunkėlėse, kur dažnai vaizduojami šventieji globėjai, Dievo Motina su kūdikiu bei kitos pamaldžios liaudiškojo gailestingumo interpretacijos: šventoji širdis arba kryžius, subtiliai dažyti pastelinėmis spalvomis.
Atskiro dėmesio nusipelno labai reti ir trapūs XVII a. venecijietiško stiklo pūsti ir smėliuoti dirbiniai. Korpusą, dekoruotą palmėmis ir karštuoju būdu kniedytu juostelės motyvu, vagoja turkio spalvos stiklo gijos.
Profiliuotos taurės formos indeliai atspindi gilų dvasinį religingumą, kuris tampa konkretaus dalyvavimo žmogaus kasdienybėje gestu. Chronologiškai žiūrint paskutiniosios lakunkėlės yra su putliais angelais sargais, primenančiais meilų vaikišką garbinimą: šie modeliai su kruopščiai nulipdytais bruožais ir išplėstomis akimis buvo pagaminti praėjusio amžiaus pabaigoje Lodi miesto Bergognone meno mokykloje.
Ši lakunkėlių paroda yra kvietimas visiems, ypač mokslininkams ir kolekcininkams, pasigilinti į skirtingas meninės amatininkystės technikas, kurios atspindi prabangą arba kuklumą, būdingą nuosmukio epochos istorijai ir papročiams ne tik Italijos, bet ir visos Europos teritorijoje.
Meno meistras ir sūrininkystės inžinierius A. Frosio, 1946 m. gimęs Italijoje, yra vienas geriausių tarptautinių pienininkystės-sūrininkystės sektoriaus ekspertų, derinantis profesinę veiklą su reiklia meninės išraiškos paieška ir pagalba žmonėms, turintiems fizinių ir psichinių sunkumų“, – rašoma parodos pristatymo anotacijoje.
Lietuvių religingumas sujaudino ir priminė vaikystę
Kai pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir Rokiškį, A. Frosio iš karto sujaudino gilus lietuvių tautos religingumas. „Jis priminė mano vaikystę Lombardijos kaime. Lietuviams, kaip ir mano tėvams bei seneliams, religinė patirtis buvo egzistencijos ir visos bendruomenės kultūros pagrindinis elementas“, – teigia autorius. Todėl projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“ proga jis ir pasiūlė didelę lakunkėlių (švęstam vandeniui skirtų indų, kuriuos tvirtindavo prie namų durų ar lovos) parodą.
Lakunkėlės yra sakralinis objektas, puikiai atspindintis lietuvių tautos religinės patirties gelmę, nuoširdumą ir intymumą. Prieš parodą A. Frosio užmezgė kontaktą su daugybe kolekcininkų ir antikvariatų visoje Europoje, norėdamas surinkti pačius vertingiausius ir žymiausius kūrinius. Jis kreipėsi į Rokiškio rajono gyventojus ir prašė paskolinti ekspozicijai turimas lakunkėles. Tiesa, neatsirado nė vieno, tokį indą turinčio, išsaugojusio.
Išleistas specialus eksponatų katalogas, „kad visi galėtų gėrėtis mūsų tėvų tikėjimo simboliais“. Lakunkėlių paroda, anot jos rengėjo, gera proga pritraukti daug lankytojų bei turistų ir padėti Rokiškiui tapti prestižine akredituota Europos kultūros buveine.
Projektą iš dalies remia
