– Kokie vėjai atpūtė į Klaipėdą?
– Baigusi Rokiškio J. Tūbelio gimnaziją, išvykau mokytis į Vilnių. Tačiau Klaipėda visada buvo mano svajonių miestas – jūra, niekur neskubantys žmonės, neperkimšta vieta gyventi. Po studijų turėjau apsispręsti, likti Vilniuje ir tęsti darbą nekilnojamojo turto srityje ar daryti tai, ką noriu, ir tai, kas nelabai populiaru. Niekada nenorėjau gyventi pagal visuomenės primestas taisykles: studijos, darbas, namai, šeima, vaikai ir t. t., tad pasirinkau antrąjį variantą ir išvažiavau darbuotis į VšĮ „Vaikų poilsis“ priklausančią vaikų poilsio stovyklą „Pasaka“. Važiavau tik vienai pamainai, bet likau visai vasarai. Jai pasibaigus, reikėjo grįžti į sostinę, bet po poros mėnesių, praleistų ten, supratau, kad tempas ir amžinos lenktynės su laiku mane labai vargina, todėl susikroviau daiktus ir išvažiavau – mano namais tapo Klaipėda.
– Kuo sužavėjo pajūris?
– Klaipėda yra nuostabus miestas vien dėl savo geografinės padėties. Mes turime poilsiautojų dievinamą jūrą, kuri nuo pat mažens man buvo „kažkas tokio“. Miestas – optimalaus dydžio, čia nėra didelių kamščių, gyvenimo tempas daug lėtesnis negu sostinėje ar Kaune. Visko, ko reikia žmogui, taip pat yra. Tad gyventi čia man labai gera. Nors savo namais aš vadinu Klaipėdą, tačiau iš tiesų esu pasaulio gyventoja. Neketinu prisirišti prie vienos vietos, ypač prie būsto. Dabar esu laiminga Klaipėdoje, o kas bus po mėnesio ar dviejų – negaliu atsakyti. Manau, kiekvienas turime klausyti savo kūno ir širdies balso.
– Iš kur semiesi tiek energijos ir pozityvumo?
– Praėjusieji metai į mano gyvenimą atnešė daug permainų. Esu nuo judėjimo priklausomas žmogus. Negaliu ramiai nusėdėti vienoje vietoje. Pakeičiau darbą – nauja sritis man labai įdomi. Dirbdama iš arčiau susipažinau su mūsų šou pasauliu, prisiliečiau prie lietuviško kino industrijos, pamačiau, kaip iš vidaus atrodo populiarių atlikėjų koncertinė veikla. Darbą derinau su savo širdžiai miela veikla vaikų poilsio stovykloje „Pasaka“. Įgyvendinau seną svajonę – tris kartus šokau tandemu su parašiutu iš 3 ir 4 km aukščio. Tas pozityvas atsirado dėl gyvenimo pokyčių ir naujų dalykų antplūdžio, o kur dar jūros ošimas šalia… Kai susideda šitiek dalykų, suprantu, kad neturiu teisės liūdėti.
Tačiau labiausiai šypsotis verčianti mintis buvo artėjanti kelionė. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie drįsta išeiti iš komforto zonos ir pagyventi kitaip, įgyvendinti savo svajones, kurios guli giliai širdy. Aš visada norėjau pasektų jų pavyzdžiu, bet vis pritrūkdavau drąsos – tai atlyginimas per mažas, tai dar kokių dalykų prigalvodavau baimei pateisinti. Tačiau atėjo tas laikas, kai supratau – kada, jei ne dabar… Jeigu neišvyksiu tuoj pat, tuomet ilgai teks laukti tinkamos progos savo svajonei įgyvendini. Matyt, čia irgi slypėjo mano pozityvumo šaltinis. Neseniai grįžau iš savo gyvenimo kelionės, šiuo metu lankau draugus ir džiaugiuosi sniegu. Visos nuotaikos ir mintys dar kažkur pietryčių Azijoje, negrįžo kartu, liko ten… ilgam…
– Kokiuose pasaulio kampeliuose teko pabuvoti?
– Indonezija, pietryčių Azija, Europos šalys. Iš tolimesnių – Kuba, Jungtinės Amerikos Valstijos, konkrečiai – Niujorkas, Balis, Tailandas, Laosas, Kambodža. Jau nebežinau, kiek kartų buvau Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Norvegijoje. Galbūt dar kažkurią šalį būsiu praleidusi paminėti. Reikėtų imti žymėtis jau aplankytas vietas.
– Kokia buvo pati įsimintiniausia kelionė?
– Daugiausia įspūdžių paliko pati paskutinė kelionė pietryčių Azijoje. Trys mėnesiai su kuprinėmis, arba trys mėnesiai „kuprinėjimo“, įspūdingos patirties ir nuotykių! Aš net neįsivaizduoju, kaip viską nupasakoti žodžiais ir ar tai apskritai įmanoma. Patyriau daugybę nuotykių: nuo pasiklydimo džiunglėse iki susidūrimo su visokiausiomis gyvatėmis, driežu sulig mažo šuniuko dydžio.
Keliauti planavau viena, bet paskutinę minutę prisijungė draugė, tad dviese buvo ir smagiau, ir pigiau. Per du mėnesius aplankėme Tailando šiaurinę dalį, sostinę Bankoką, keturias salas, senąją sostinę. Nebespėjome tik į Krabi regioną, jis liko kitam kartui. Po dviejų mėnesių draugę išleidau namo, o aš, likusi viena, vykau į Laosą. Ši išvyka buvo ypatinga tuo, kad autobusu keliavau vienintelė turistė. Aplink – vien vietiniai. Kelionė truko septyniolika valandų, o miegamųjų vietų nebuvo. Tai tikras išbandymas, įveikiamas ne kiekvienam. Laose aplankiau tiek pietinę, tiek šiaurinę jo dalį ir iš Luang Prabang parplaukiau į Tailandą. Tai buvo dviejų dienų kelionė upe vietine valtimi. Žinau, skamba neįtikėtinai.
– Dešimt dienų tylos budistų vienuolyne! Kaip tau pavyko?
– Parplaukusi į Tailando šiaurę, atsidūriau netoli budistų vienuolyno, įsikūrusio kalnuose prie Mianmaro sienos, rojuje – Pa Tam Wua vietovėje. Jame vienuoliai mokė medituoti visus norinčiuosius. Nusprendžiau nepraleisti progos, juk tokia galimybė gali nebepasitaikyti. Juolab kad ten viskas nemokama – maistas, gyvenamoji vieta. Įsimintiniausios akimirkos – vipassanos stovykloje budistų vienuolyne praleistos dešimt dienų. Pati nusprendžiau būti visiškoje tyloje ir, kaip rekomenduojama, 100 proc. laikytis dienotvarkės.
Tai buvo be galo sunku, be galo… Nes mano mintys tikrai labai plepios. Tačiau įvadas į meditaciją labai stiprus, o pats vienuolynas atviras užsieniečiams bei labai šiuolaikiškas. Pirmąją naktį miegojau tokiame, pavadinkime, „bendrabutyje“. Antrąją dieną gavau privatų KUTI (taip vadinami namukai), labai ploną čiužinuką ir pleduką. Čiužinuką tiesi ant medinės lovos. Rytai, deja, labai šalti. Tačiau viską iškentėti verta vien dėl to, ką gauni iš vienuolių… Visa kelionė buvo tortas, bet tas vienuolynas ir visa tai, ko ten moko, prilygo kokioms 3000 vyšnaičių ant torto.
– Kelionės – tavo gyvenimo būdas ir būdas nugalėti baimes bei atrasti save?
– Manau, kiekvienas žmogus iš kelionių pasiima to, ko jam labiausiai tuo metu reikia – bronzinį įdegį, ragauja skanų maistą, aplanko naujas nematytas vietoves ir pan. Asmeniškai man kelionės yra galvos valymas, patirtis, nauji draugai, platesnis akiratis. Keliaudama suvoki, koks iš tikrųjų yra didelis pasaulis, koks įdomus gyvenimas, kokių įvairių žmonių tame pasaulyje yra ir kaip mes kartais ne tuo keliu nueiname, įsisukę lyg voverės rate laukiame TOS dienos, kai turėsime pakankamai pinigų, laisvadienių, draugų ir randame vis kitų pasiteisinimų, vis atidėliojame.
Iš savos patirties galiu pasakyti, kad nieko nereikia laukti. Jei nori susikrauti kuprinę ir keliauti, tai pirk bilietą į vieną pusę, ir pirmyn. Laikas juk bėga, ir mes nežinome, kiek jo dar turime. Nusipirkti bilietą į vieną pusę ir nugalėti visas savo baimes buvo geriausias mano sprendimas per 27-erius šiame pasaulyje nugyventus metus.
Mėnuo, praleistas keliaujant vienai visiškai nepažįstamose šalyse, – žodžiais sunkiais nusakomas potyris. Du mėnesiai dviese, pačioms planuojant maršrutus ir bandant susikalbėti su vietiniais, irgi pareikalavo ištvermės. Svarbiausia – nugalėtos ir įveiktos mūsų baimės, kurias susikuriame patys. Meditacija ir dešimt dienų tylos buvo didžiausia dovana, kurią žmogus gali sau padovanoti. Gyvenimas mums duotas vienas, tad turime gyventi, o ne vegetuoti. Deja, dažniausiai nutinka kitaip. Tada sakome: „Ech, jei tik galėčiau atsukti laiką atgal…“
– Gyveni šia diena. Ar turi ateities viziją? Naujų kelionių planų?
– Mano didžiausias siekis ir ateities planas yra sukurti savo pačios geriausią versiją ir tą dieną, kai reikės palikti šį pasaulį, pasitikti ramia širdimi ir sąžine. Taigi pagrindinis siekis – būti geru žmogumi. Artimiausiuose planuose yra Camino de Santiago kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Santiago de Compostela miestą Ispanijoje, čia įspūdingoje katedroje ilsisi šv. Jokūbo palaikai. Šiai kelionei pradedu ruoštis jau dabar. Dar planuoju aplankyti Himalajų kalnus, Anapurną – kalnų masyvą Himalajuose, kurio aukštis siekia 8091 m. Lieka dar labai daug neaplankytų vietų šiame pasaulyje, tad kelionės, galima sakyti, tik prasideda.
Projektą iš dalies remia
