– Po dviejų dienų – Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Esate Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro štabo viršininkas. Kokius žodžius sakysite pavaldiniams šios ypatingos dienos proga?
– Kovo 11-oji man svarbi ir kaip asmeninė šventė. Tai naujos valstybės gimimo diena, ir aš esu tos naujos valstybės kūrimo proceso dalyvis. Nejaučiu nostalgijos senajai santvarkai, žiūriu į priekį ir darau tai, kas bus geriausia Lietuvai. Kovo 11-oji man yra naujos, šiuolaikinės valstybės gimtadienis. Ko linkima per gimtadienį? Žinoma – laimės, sveikatos, galiausiai – „ilgiausių metų, ilgiausių…“ Kad dar ne mažiau kaip 1000 metų laisva Lietuva egzistuotų ir klestėtų. Kovinio rengimo centro kolektyvas daugiatautis, bet visus vienija tarnybos Lietuvai idėja. Patriotais negimstama, jais tampama. Nuosekliai ir kryptingai diegiant žmogiškąsias vertybes, jungiant tautiškumą ir toleranciją. Mes galime ir privalome išugdyti sąmoningą, plačių pažiūrų, mylintį savo tėvynę Lietuvos pilietį. Nesvarbu, kokia kalba šnekama namuose, svarbu, kad žiūrime viena kryptimi. Mes galime nesutarti dėl įvairių dalykų, bet gebame susivienyti, kai iškyla grėsmė valstybės egzistencijai.
– Jūsų šeimos šaknų istorija Lietuvoje siekia XVIII–XIX a. Kaip Jūsų protėviai atsidūrė Lietuvoje: per sentikių emigraciją dėl represijų, kaip ir nemaža sentikių bendruomenė, įsikūrusi Rokiškio krašte?
– Pagal išlikusius dokumentus, mano protėviai Rokiškio rajone gyveno nuo XIX a. vidurio. Manau, mūsų giminės istorija su dabartinės Lietuvos teritorija susisiejo gerokai anksčiau. Greičiausia tai lėmė stačiatikių bažnyčios reforma Rusijoje, vykusi XVII a. Dalis tikinčiųjų nepriėmė reformos ir buvo priversti bėgti į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Gailiuosi, kad anksčiau giminės genealogija mažai domėjausi, dabar stengiuosi šią spragą užpildyti. Tiek pagal mamos, tiek pagal tėvo liniją giminės šaknys veda į sentikių bendruomenes Miliūnų kaime ir šalia Juodupės. Ten gentainiai turėjo žemių, dirbo, kol jų nekolektyvizavo. Senelis, Lionginas Malyškinas (1912–1992), tarnavo tarpukario Lietuvos kariuomenėje, Gedimino pulke Vilkmergėje (dabar Ukmergė). 1944 m. jis buvo paimtas į Raudonąją armiją ir dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, apdovanotas medaliu „Už drąsą“. Po karo Rokiškyje jis buvo gerai žinomas krosnių meistras, vėliau ilgą laiką dirbo pirtininku Rokiškio miesto pirtyje. Močiutė iš mamos pusės, Evdokija Aleinikova, gimusi ir užaugusi Lietuvoje (1907–1998), užaugino septynis vaikus, apdovanota medaliu „Motina didvyrė“.
– Gimėte Rokiškyje. Kokia Jūsų šeima, kurioje užaugote? Kas iš Jūsų artimųjų tebegyvena mūsų rajone?
– Esu grynas Rokiškio senamiesčio vaikas. Gimiau ir užaugau, galima sakyt, pačioje Rokiškio širdyje, Vytauto g. 4. Ten ilgą laiką pirmajame aukšte buvo veterinarinė vaistinė, o antrajame, visai nedideliame butelyje (gal kokių 35–40 kv. m), gyvenome mes penkiese: tėvai, aš, sesuo ir močiutė, mamos mama. Kai tiek vietos, namuose beveik neapsisuksi, todėl daug laiko praleisdavau kieme, lauke. Dabar Rokiškyje gyvena mama, tik jau ne miesto centre. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, po 18 metų laukimo eilėje, mano šeimai pavyko pagerinti gyvenimo sąlygas ir persikraustyti į „mikrą“. Tuo metu aš jau buvau išvykęs mokytis. Lankau mamą „mikre“, bet šilčiausi sentimentai liko senamiestyje. Jei tik turiu galimybę, nepraleidžiu progos užsukti ir į kitas širdžiai mielas Rokiškio vietas.
– Kas Jums Rokiškis? Turite čia giminių, draugų, bendraujate?
– Rokiškis man viena iš brangiausių širdžiai vietų. Esu sentimentalus, net pieno produktus perku su Rokiškio prekybos ženklu. Atvykstu rečiau, nei norėčiau. Jau minėjau, Rokiškyje gyvena mano mama, ji visada laukia. Rokiškyje gyvena mano geriausi draugai Rytis Balčiūnas ir Audrius Velža, su kuriais susipažinau pradinėse klasėse ir išsaugojom draugystę daugiau nei 40 metų. Turiu nemažai gerų pažįstamų Rokiškyje, kuriuos visada malonu pamatyti. Tikiuosi, jiems mano persona irgi kelia teigiamų emocijų. Rokiškyje gyvena mano pusbrolis ir pusseserės. Teatleidžia jie man, kad labai retai aplankau.
– Baigėte Juozo Tumo-Vaižganto mokyklą ir apsisprendėte rinktis karo mokslus. Tai – senelio genas?
– Pagal dokumentus baigiau tuometinę E. Tičkaus vidurinę mokyklą. Vėliau jai buvo grąžintas J. Tumo-Vaižganto vardas. Atsimenu, pradinėse klasėse man buvo labai keista: mokykla pavadinta E. Tičkaus vardu, o prie jos paminklas – Vaižgantui. Tik vėliau sužinojau, kad iki revoliucionieriaus E. Tičkaus ši mokykla turėjo rašytojo vardą. Linkėjimai 1988-ųjų laidai, ypač mano mieliems klasiokams iš 12C. Jau 30 metų nuo baigimo praėjo, laikas būtų susitikt.
Sprendimą studijuoti karo mokslus pasirinkau būdamas paskutinėje klasėje. Mano šeima ir aplinka buvo pakankamai taiki. Be kariuomenėje tarnavusio senelio, kurį jau minėjau, atsimenu kariškį senelio brolį, irgi Malyškiną. Jis tuo metu buvo dimisijos pulkininkas. Galvoju, didesnę įtaką mano pasirinkimui padarė mano charakteris: noras išsiskirti, lyderiauti. Prie kariškio profesijos pasirinkimo prisidėjo ir tuometinis mano pradinio karinio parengimo mokytojas Alvydas Damoševičius.
– Sovietmečiu mokyklą baigusių absolventų pasirinkimas studijuoti ne Lietuvoje, o Maskvoje, Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) ar kitose sovietinių respublikų mokslo institucijose niekam nekėlė įtarimų ar abejonių. Istoriniai 1991-ųjų įvykiai lietuvių požiūrį pakeitė. Baigęs karo mokslus tuometiniame Leningrade, pasiprašėte išleidžiamas į Lietuvą. Kokia buvo reakcija į Jūsų pageidavimą?
– Kiek pamenu, nedaug buvo tokių, kurie išdrįso pasirinkti mokslus ne Lietuvoje. Mes su klase buvome ekskursijoje tuometiniame Leningrade. Šis miestas man padarė įspūdį. Supratau – noriu studijuoti čia. Beliko susirasti patinkančią ir tinkančią mokymo įstaigą. Tada dar nežinojau, ką reiškia mokytis ne ta kalba, kuria baigei mokyklą. Kol mokiausi Lietuvoje, maniau, savo gimtąją rusų kalbą moku kone idealiai, bet realybė buvo kitokia. Laikyti egzaminus į karo mokyklą rusų kalba buvo tikras iššūkis. Padėjo sėkmė: dėstytojoms patiko mano „pabaltijietiškas“ akcentas ir tai, kad mokyklos viršininko pavaduotojas buvo lietuvis, pulkininkas Vladas Spietinis iš Žiobiškio. Susipažinau su juo atsitiktinai per atvirų durų dieną. Jis man šiek tiek padėjo, kitaip nebūčiau galėjęs konkuruoti su tais, kurie mokėsi ir egzaminus laikė rusų kalba. Karo mokyklą baigiau puikiai, raudonu diplomu. Bet pasilikti tarnauti Rusijos Federacijos pajėgose net nesvarsčiau. Jau buvau apsisprendęs: grįžtu į Lietuvą ir stoju tarnaut į krašto apsaugos sistemą. Man pasisekė, kad mokslus baiginėjau 1992 m., po pučo, kai Sovietų Sąjungos neliko ir visiems buvo leista pasirinkti šalis bei kariuomenes, kuriose nori tarnauti. Kreipiausi į Krašto apsaugos ministeriją (KAM) 1991 m. vasarą su prašymu priimti. Bet vienas eras žmogus iš tuometinio KAM kadrų skyriaus man patarė baigti mokyklą ir į Lietuvą grįžti su aukštojo mokslo diplomu. Vėliau, jau būdamas krašto apsaugos sistemos karys, įsitikinau, kad jis buvo absoliučiai teisus. Diplomas pravertė tolimesnėje tarnyboje ir karjeroje. Tie kariai, kariūnai, kurie nebaigė karo mokyklų ir įsiliejo į KAM gretas be aukštojo išsilavinimo, vėliau turėjo sunkumų gauti karinius laipsnius.
– Grįžimas į nepriklausomą Lietuvą turbūt nebuvo paprastas? Tauta išgyveno emocinį pakilimą ir į kiekvieną „ateivį“ iš Rusijos, ypač kariškį rusiška pavarde, rusų tautybės, tuo metu buvo žiūrima kaip į priešą?
– Grįžau namo kaip ir daugelis tuo metu tarnavusių karininkų iš Lietuvos. Lietuvos vadovybė keletą kartų kreipėsi su kvietimu ateiti ir padėti kurti Lietuvos kariuomenę. Krašto apsaugai reikėjo specialistų, o aš turėjau žinių, kurios galėjo praversti jaunai kariuomenei. Žinoma, buvo ir tokių, kurie turėjo kitokią nuomonę apie karius, atėjusius iš ten, nesvarbu rusiška, lietuviška ar latviška pavarde, bet tokių, kurie laikytų priešu, nesutikau. Nesutinku, kad lietuviams stinga tolerancijos. Viskas jiems gerai, tik prisikentėjo per ilgą savo istoriją nuo kaimynų. Nėra blogų tautų, tiesiog aplinkybės ir atskiri individai nulemia, kad istorija pakrypsta vienaip ar kitaip.
– Iš istorijos perspektyvos žiūrint: kokie Sausio 13-osios, rusų kariuomenės išvedimo prisiminimai ir jausmai Jums įstrigo, kokios buvo emocijos?
– Sausio 13-oji įsiminė „bėtėerais“ (šarvuotomis tanketėmis) ir spygliuota viela aplink televizijos bokštą. Per pačius Sausio 13-osios įvykius manęs Lietuvoje nebuvo, atvykau praėjus dviem savaitėms po jų. Kartu su savo draugais, kurie tiesiogiai buvo tų įvykių dalyviai, apsilankiau Vilniuje ir pamačiau sukrečiantį vaizdą. Mane karo mokykloje mokė, kad kariuomenė prieš savo piliečius nekariauja, kad kariuomenės priešas – adekvačiai ginkluotas ir parengtas. O Vilniuje pamačiau ir suvokiau, kad viskas buvo toli gražu ne taip. Išvedant Rusijos kariuomenę dalyvavau tiesiogiai. Tai buvo mano tarnybos uždavinys. Priiminėjau išvykstančių vienetų dalinius, registravau ešelonus. Darbas buvo „juodas“. Ypač artėjant šio proceso pabaigai. Bet buvo ir labai gerų emocijų, nes užduotį pavyko įvykdyti laiku ir taip, kaip to norėjo vadovybė.
– Jūsų pirmieji žingsniai grįžus į Lietuvą… Kiek laiko reikėjo išsikovoti vietą po saule? Jūsų kelias – nuo atsargos karininko iki pulkininko leitenanto, iki Lietuvos kariuomenės generolo A. Ramanausko kovinio rengimo centro štabo viršininko.
– Grįžęs į Lietuvą pateikiau raportą ir dokumentus tarnauti KAM. Sprendimo laukiau tris mėnesius. Per tą laiką spėjau susituokti, mano brangioji žmona nepabūgo palikti 6 milijonų gyventojų Rusijos kultūrinę sostinę ir pradėti naują gyvenimo etapą absoliučiai nepažįstamoje aplinkoje, kur svetima kalba, kur raštas lotyniškomis raidėmis, kur linksma valiuta su žvėriukais (talonai, anuomet praminti „vagnorkėmis“). Po trijų mėnesių patikros mane pakvietė į tarnybą. Maniau, eisiu tarnauti į brigadą „Geležinis Vilkas“, pagal specialybę, artilerijos būrio vadu, bet kadrų skyriuje sužinojau, kad artileristų nereikia. Taip pakliuvau į tuometinį Jungtinį štabą, kur skubiai formavo Rusijos kariuomenės išvedimo koordinavimo skyrių. Išvedus kariuomenę, pora metų dirbau mobilizacijos srityje, kol gavau pasiūlymą prisijungti prie naujai formuojamo tarptautinio Baltijos bataliono ir tapti jo žvalgybos viršininku. Taip aš su šeima atsidūriau Latvijoje, netoli Rygos, kur ir tarnavau iki šio tūkstantmečio pradžios. Su batalionu buvau taikos palaikymo misijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje 1999 m. Po to mane paskyrė į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, vieno iš batalionų štabo viršininku. Paskui buvo brigada „Geležinis Vilkas“, Baltijos gynybos koledže gavau generalinio štabo karininko kvalifikaciją, tarnavau Gynybos štabe. Teko garbė trejus metus tarnauti Europos Sąjungos kariniame štabe Briuselyje. O dabar treji metai esu Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro štabo viršininkas. Artimiausia ateitis parodys, kur bus kita tarnybos vieta. Taigi ypač kovoti dėl vietos po saule neteko, viskas klostėsi nuosekliai. Gal man tiesiog šypsojosi sėkmė – atsidūriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje… Bet savo darbu ir žiniomis įrodžiau, kad esu to vertas.
– Vienoje kalbų sakėte, kad kariuomenė visada saugos ir gins Tėvynę. Dalis jaunuolių karinę tarnybą atlieka iš pašaukimo, kiti – kaip prievolę, nelabai primitiną, priverstinę. Ką Jūs pasakytumėte „verktiniams“?
– Ačiū Dievui, man su „verktiniais“ neteko susidurti. Nuo 2016 m. Kovinio rengimo centre nuolat tarnauja apie 150 šauktinių, kasmet turime 3–4 merginas savanores. Matau jaunus žmones: motyvuotus, norinčius praplėsti akiratį, nebijančius iššūkių. Ką pasakyčiau jaunimui? Neskubėti tapti suaugusiais, nepulti įsikinkyti į darbus. Tarnyba kariuomenėje šauktiniu ar kariu savanoriu arba mokslai jaunesniųjų vadų kursuose duos naujų potyrių, leis pamatyti pasaulį kitokį nei kompiuterio ar telefono ekranuose, leis išbandyti save, pajusti, kokios jūsų galimybės ir kur – ribos. Atrasite ir naujų, realių (ne virtualių) draugų. Yra žmonių, kurie nežino, ką veikti po mokyklos. Užuot stoję kur papuola, siūlau karo tarnybą – devynis mėnesius turiningo laiko, galimybės pagerinti savo fizinę ir dvasinę sveikatą. Ir susitaupyti kapitalą gyvenimo pradžiai.
– Vienas Lietuvoje siautusių stipriausių uraganų (1999 m.) pavadintas Anatolijumi, Malyš – irgi turi savo reikšmę. Jūsų būdą galima lyginti su uraganu? Teko gyvenime patirti linksmų paralelių dėl pavardės?
– Gyvenimas mano ūmų būdą apšlifavo, tapau ne toks audringas. Anksčiau esu ne kartą nukentėjęs dėl perdėto emocingo reagavimo į aplinką. Nors ir dabar, būna, prasiveržia, bet išmokau valdytis, nes kenkia tarnyboje, neatitinka šiuolaikinio lyderio ir vadovo paveikslo. Man pasisekė, kad pavardė atitinka mano fizines savybes: Malyš… Mažylis visada buvo patogus pavardės trumpinys. Nenorėčiau būti savo buvusio kursioko vietoje… Jis, smulkaus sudėjimo, neaukštas kariūnas, turėjo pavardę Buivol. Jam priklijuodavo anekdotines pravardes, o ir vien jau pavardės paminėjimas neretam keldavo šypseną.
– Kariškio įvaizdis – griežtas, konkretus ne tik tarnyboje, bet ir namuose. Koks yra Anatolijus Malyškinas, kai vilki karinę uniformą, ir koks jis namuose? Ką veikia Jūsų šeima, kai turi laisvo laiko?
– Įvaizdis dar ne viskas. Taip skelbia reklama. Tas pats ir mano gyvenime. Žinoma, profesija turi be „pasekmių“, palieka savo spaudą. Namuose yra vietos kūrybinei netvarkai, dėl to kartais priekaištauja antroji pusė. Savaitgaliais, kuriuos dažniausiai leidžiu su šeima, stengiuosi nesiskusti, jei to nereikalauja aplinkybės. Gyvename name, yra nedidelis sodas su keliais medeliais, pjaunu žolę. Mėgstu važinėti dviračiu, kartais prisijungia šeima. Turiu pirtį, tradiciškai beveik kiekvieną savaitgalį pas mus pirties vakaras. Kartais prisijungia draugai. Per atostogas stengiamės pakeliauti. Patinka autoturizmas. Su draugu įsigijau namuką ant ratų. Tolimesnėms kelionėms.
– Virtuvėje prie puodų esate svečias?
– Su puodais draugauju. Savaitgalis – laikas, kai galiu šeimą palepinti arba nustebinti savo gamybos patiekalais. Geriausiai pavyksta sriubos, kugelis ir itališkas „kaneloni“. Ir barbekiu… Nenoriu pasirodyti seksistas, bet šašlykas mėgsta vyriškas rankas.
– Vakaras namuose – sofutė, knyga, laikraštis ar?..
– Mėgstu skaityti knygas, Rokiškyje buvau gerai žinomas bibliotekų lankytojas. Dabar ne taip aktyviai, bet skaitau. Nesu tas, kuris tik popierines knygas pripažįsta. Elektroninės knygos skaitosi ne ką blogiau. Vakarais tenka pavežioti atžalas į būrelius, bet randu laiko ir sofutei, ir TV… O mano tradicinis vakarinis „mocionas“ – išvesti pasivaikščioti šunį.
– Jeigu ne kariškiu, kuo dar svajojote būti?
– Nepatinka man išsireiškimas „kas būtų, jeigu būtų“. Esu tuo, kuo norėjau tapti. Kam save kankinti dirbant nemylimą darbą? Svajojau būti vairuotoju, kaip mano tėtis. Gal būčiau tapęs neblogas mokytojas, prisimindamas savo mokyklos mokytojus Aldoną Pugžlienę ir Eugenijų Klimą, gal dirbčiau su vaikais, kaip savu laiku dirbo su manimi mano motokroso treneris Romas Kišūnas ir lengvosios atletikos treneris Rimantas Gaidys? Nieko nėra amžino, kariškio tarnyba irgi ribotam laikui. Kai vieną dieną iškils klausimas, ką po tarnybos veikti, tada ir dėliosiu, „kas būtų, jeigu būtų“.
– Dėkoju už pokalbį, prasmingos Kovo 11-osios šventės ir tarnybos.
Projektą iš dalies remia
