Kasmet – po priešnuodį
Grupė keliautojų baidarėmis, rugpjūtyje nusidanginusių į Šiaurės Kareliją ir susirėmusių su Kutsajoki (Mirties upės) srove, slenksčiais ir nenuspėjamais, gausybės akmenų „apstatytais“ vingiais. Kai aplink – nė ženklo, kad galėtum sulaukti pagalbos iš šalies, vien tik civilizacijos nepaliesti klaidūs miškai, konkuruojantys su neįžengiamais pelkynais ir žmogaus kraujo ištroškę iki beprotybės atkaklūs mašalai…
I.Kovalevskis sako: adrenalino ištroškusiesiems tokie išbandymai su visais robinzoniško poros savaičių gyvenimo prie laužo, palapinėse, be patogumų, telefonų, virtuvėje garuojančios vakarienės iššūkiais – savęs ir gyvenimo naujas pažinimas, perpintas romantika. Jį, dar sovietmečiu užsikrėtusį kelionių po laukinę gamtą trauka, prieš ketverius metus ši „bacila“ vėl užvaldė. Pradžioje surinkta bendraminčių grupelė sunkiausių žemės taškų neužkariavo: kadangi dalis keliautojų buvo „pirmokai“, atitinkamai pasirinktos ir lengvesnių plaukimo sąlygų upės. Bet, kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant…
(Daugiau – šeštadienio „Gimtajame…“)
