Algimantas ŠABLINSKAS
Kai po Naujųjų karštligiškai pradėjome ieškoti kelionių krypties, kur žiemą šilta, o šalys dar ir „draugiškos“ bei atviros pasauliui, vis dar vargstančiam su COVID-19 ir ypač su naująja atmaina omikron, pasiūlymai iškrito tik du: Meksika ir Šri Lanka. Aišku, kad Šri Lanka! Akimirksniu apsisprendė mano Audrutė, kurią po mylimos mamytės mirties vis dar kamavo vidiniai demonai, neleidę miegoti naktimis. Kai apninka depresija ir ištrūkę demonai neduoda ramybės, reikia ryžtingų ir skubių veiksmų. Nebūtina kreiptis į daktarus ar psichologus, kad suprastum – reikia pakeisti aplinką, reikia skubiai transformuotis iš liūdesio žiemos į nerūpestingą vasarą: įgrisusį cepelinų spalvos dangų, permainingus orus ir baltą pliurzą ryžtingai pakeičiant į smaragdines žalumas, mėlyną dangų ir ošiantį vandenyną… Šeima supras, darbai palauks, draugai niekur nedings, o aplinka? Niekas net nepastebės…
Svarbiausia sveikata, visa kita – kaip Dievas duos! Su šiuo šūkiu lūpose pradėjom krautis lagaminus.
Ruošiamės kelionei: liūdesį keičia džiaugsmas
Jau pasiruošimas kelionei, vadinamosios „čemodaninės nuotaikos“, mačiau, labai gerai veikė mano „ligonį“. Vakarais vietoj šeimos nuotraukų albumo Audrutės rankose atsirasdavo planšetė su „googlo“ paieškos langelyje įrašytu žodžiu „Šri Lanka“. Kartu skaitydavom turizmo agentūrų rekomendacijas, keliautojų komentarus – strategavom prie Šri Lankos žemėlapio, ruošėm namų darbus – domėjomės lankytinais objektais, gamtos išdaigomis, architektūrinėmis įžymybėmis, budistų šventyklomis, nacionaliniais parkais, botanikos sodais, gražiausiais paplūdimiais.
Planuodamas keliones niekada neįsispraudžiu į griežtus rėmus – visada sakiau ir sakysiu: „Geriausias planas – neturėti aiškaus plano“… Nors kelionės metmenis visada pasidarau. Kai savęs neapriboji išankstiniais nusistatymais, ant savo gležnų pečių neužsikrauni per didelių lūkesčių ir įsipareigojimų, iš tokios kelionės lauk nuotykių. Kelio Sargas tau nepašykštės netikėtumų, išbandymų, ryžtingų sprendimų būtinybės, naujų pažinčių ir kelionės vargų – o kaip be jų? – tik spėk gaudyti, tik spėk lukštenti siunčiamus dangaus ženklus…
Savo beveik trijų savaičių trukmės kelionę suskirstėm į kelias dalis. Pirmoji – „Auksinės“ pakrantės (pietvakarinė Šri Lankos salos dalis, visame pasaulyje garsėjanti smėlio paplūdimiais) naršymas. Vis pakeičiant pakrantės miestelį, paplūdimį, viešbutį. Taip padedant riebų gruntą trečios kelionės dalies paveikslui – poilsio vietos paieškai. Antroji, vidurinė, kelionės dalis – atsiilsėjus po sunkaus ir varginančio skrydžio, sočiai atsimaudžius vandenyno bangose, patogiai atsigulėjus minkštuose paplūdimio gultuose, skaniai atsivalgius puikaus šrilankietiško maisto, pakankamai, bet ne per daug atsipūtus, leistis į nuotykius, leistis į istorinį, kultūrinį, kulinarinį, gastronominį ir dvasinį pažinimo kelią, duoti naujų potyrių visoms žmogaus juslėms. Ieškoti floros ir faunos įvairovės džiunglėse, nacionaliniuose parkuose ir botanikos soduose, džiaugtis Budos šventyklų didybe ir įvairove, pasitikti saulę ant Adomo kalno viršūnės, kuris čia paliko savo pėdos antspaudą, kai bandė išpirkti nuodėmę išvarytas iš Rojaus, atrasti naujų skonių bananų ir mangų giraitėse, pasvajoti apie galimybes ir verslus arbatos bei cinamono plantacijose, sekti įstrigusį laiką mažuose kaimeliuose, lankytis šeimose ir ragauti jų gaminamą maistą…
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Kaip šiem ponam neatsibosta užsisakinėt straipsnius ir vis apie save priminti. Garbėtroškos ir tiek. Daug kas keliauja ir ką, o jie vis į laikraštį artistai
Kai paprastas žmogus vargsti pirkdamas pabrangusi batoną, turtingieji kelia nuotraukas kaip šlamščia omara…