Ruošėsi ilgai
Gandrai tam ruošėsi ilgai. Nes jų vaikai jau liepos gale atsisveikino su lizdais. O jei kuriame lizde dar ilgiau stypsojo vienas kitas su visais augti nesuspėjęs paukštis, jis niekuo dėtas: tai jo tėvai pradėjo perėti taip vėlai. Laiko jaunikliams palikti lizdus ir braidant ražienose išmokti savarankiškai susirasti maisto bei sutvirtėti yra pakankamai, nes vasara ir šiemet žada pas mus užtrukti. Kiek laiko dar galima skirti gandrams? Dar bent dvi tris savaites. O tada jau reikės kilti ir skristi.
Viskas vyksta anksčiau
Liepos paskutiniąją dekadą iš lizdų išskridę jaunikliai mums primena naują tendenciją – gandrų pasaulyje viskas vyksta anksčiau. Kažkada kovo 25-ąją, per Gandrines, pačių gandrų niekas nesitikėjo. Dabar juos sutikti ir pasveikinti tampa įprastu reiškiniu. Taigi, kovo gale sugrįžę gandrai balandžio pradžioje jau deda kiaušinius ir imasi perėti. Po 31-34 dienų išskyla gandriukai, kurie lizde praleidžia apie 55 dienas.
Taip būna „idealiose porose“, tačiau ką daryti, jei vienas iš senųjų paukščių užtruko kelyje (taip nutinka, kai jis žiemoja Pietų Afrikos Respublikoje, labiausiai nutolusiame taške) arba visai pradingo, žuvo? Tokios poros kartais vėluoja visu mėnesiu arba visai neperi.
Kodėl skuba išskristi?
Stebėdami gamtą ir paukščius dažnai klausiame – kodėl gandrai skuba išskristi? Juk ruduo bus negreit, lesalo yra pakankamai. Atsakymą suformuluoti lengva: net veikiami klimato kaitos, gandrai nepakeitė savo išskridimo terminų. Galima teigti, kad juos į kelią palydi ne vėsa ir badas, o tam tikro ilgio diena.
Ar prismenate, kaip gandrų jaunikliai kilo iš lizdų ir leidosi greta gentainių, žirgliojančių paskui kombainus? Savarankiškas gyvenimas, bent jau mokėjimas patiems susigauti maisto, ateina ne savaime. Todėl gandriukai sekioja paskui tėvus, stebi, linkčioja, kaip jie. Žinoma, pradžioje stvarsto lesalą – vabzdžius, varles, pelėnus jiems iš snapų. Tačiau greitai supranta, kad žolėje judantis gyvis yra tai, ko reikia. Svarbu – neleisti jam pasprukti. Vienas snapo kirtis, ir pirmasis lesalo trupinys jau snape. Per dieną reikia daug tūkstančių tokių „trupinių“.
Rytiniu keliu tiesiai į pietus
Nors mes žinome, kad gandrai išskrenda per „savo“ šventę – švento Baltramiejaus (rugjūčio 24-ąją) dieną, tačiau iš tikro jie keliauja jau seniai. Tą sužinoti padėjo ant kojų dedami ir iš toli žiūronų pagalba „perskaitomi“ žiedai – kažkada labai nustebino pirmąją rugpjūčio dekadą Izraelyje rasti gandrai, taigi įveikę bent trečdalį savo kelio į žiemavietes. Mūsų gandrų keliai nesikeičia – jie paprastai lekia vadinamuoju rytiniu keliu tiesiai į pietus, aplenkdami Karpatų kalnus, pro Ukrainą pasiekdami Bulgariją. Maisto ten gausu, tad jie keletui dienų apsistoja ir poilsiauja. Po to jų kelias per Mažąją Aziją (Turkiją) iki Sinajus pusiasalio, kur paukščiai dar sykį apsistoja ilsėtis. Afrikoje gandrai keliauja Nilo slėniu, kol pasiekia Viktorijos ir Tanganikos ežerus. Kai kurie čia jau lieka žiemoti, kiti skrenda dar toliau ir pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tokia kelionė trunka 2–3 mėnesius, paukščiai įveikia mažiausiai 8–10 tūkstančių kilometrų.
Vakarinės populiacijos, perinčios Vokietijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje (čia populiacija suformuota dirbtinai), gandrai skrenda vadinamuoju vakariniu keliu, kuris eina pro Vakarų Europą, Ispaniją, Gibraltarą.
Buriasi ir „seimuoja“
Įdomūs gandrų pasaulio reiškiniai – atsisveikinimas su lizdais ir rinkimasis į pulkus. Pirmąją savaitę lizdą palikę jaunikliai dar sugrįžta į jį nakvoti, taigi – būna prisirišę prie savo namų. Tačiau po to su bendru pulku nakvoti jie skrenda į pavienius laukų medžius, kai kur tam pasirenka aukštos įtampos konstrukcinius stulpus. Žinoma, tokios nakvynvietės yra pavojingos ir lemia nemažo gandrų skaičiaus žūtį.
Pulkavimasis laukuose, paprastai atviroje vietoje, pakilumoj, yra dar vienas svarbus žingsnis atsisveikinimo link. Nuo seno žmnonės sakydavo, kad taip gandrai „seimuoja“, taigi – tariasi prieš kelionę. Vargu ar paukščiai tą daro, tačiau balti jų pulkai tikrai mieli akiai.
Kai kas teigia, kad ši vasara gandrams buvo sunki ir neproduktyvi. Kiti mano, kad ji buvo visai nebloga. O kaip sekėsi jūsų sodybos, jūsų kaimo gandrams? Dabar mums yra tik vienas rūpestis: kad jų kelionė į žiemavietes būtų sėkminga.
Selemonas PALTANAVIČIUS
