Žemės ūkio ateitis – sugyvenimas su žeme

Neariminė žemdirbystė – vienas iš būdų mažinti trąšų naudojimą

Pasak žemės ūkio ministro K. Navicko, ūkininkai turės prisitaikyti prie Europos Sąjungos vadinamojo Žaliojo kurso reikalavimų ir labiau tausoti dirvožemį: „Dirvožemio tausojimo programa – tai vienas iš žemės ūkio prioritetų, susijusių su paviršinio vandens būklės gerinimu. Turime koncentruotis į mineralinių trąšų mažimą bent 15 proc. Neariminė žemdirbystė – vienas iš lengviausiai pasiekiamų būdų, kaip sumažinti šių trąšų naudojimą. Tokia žemdirbystė yra žemės ūkio ateitis.“

Nearimine žemdirbyste siekiama kuo mažiau judinti žemę, todėl nenaudojami plūgai, kiti agregatai žemei dirbti. Jos šalininkai teigia, kad taip taupomi energetiniai resursai, paspartėja žemės dirbimas, mažėja piktžolėtumas ir pesticidų naudojimas. Dėl to dirvoje daugėja mikroorganizmų, ji tampa „gyva“. Taip didinamas humuso kiekis ir kultūroms reikia kur kas mažiau papildomų trąšų. Išskiriamos pagrindinės dvi technologijos – tiesioginė sėja ir minimalus žemės dirbimas. Taikant tiesioginę sėją, sėkla sėjama tiesiai į ražieną, todėl dirva lieka padengta augalų liekanomis. Tam reikalingos specialiosios sėjamosios.

Mokosi dirbdamas

Norėdamas susipažinti su situacija neariminės žemdirbystės srityje, ministras lankėsi Neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos (NTŽA) organizuotoje lauko dienoje pas Kalvių kaimo (Rokiškio r., Kamajų sen.) ūkininką, šios organizacijos vadovą Joną Venslovą, kuris jau septinti metai taiko tiesioginės sėjos technologiją.

„Prie tiesioginės sėjos perėjau iškart visuose laukuose. Manau, jei žmogus nusprendė pereiti prie jos, tai turi bandyti ne viename laukelyje, o visame turimame žemės plote. Baimės būta daug, bet vėliau ji išnyko“, – pasakojo ūkininkas.

Jis pademonstravo du laukus. Pirmajame dar tik sėjami grikiai. Pasak J. Venslovo, jam nepavyko išvengti klaidų – nukūlęs kviečius, vėl pasėjo tą pačią kultūrą, todėl šiame lauke susidarė nemažai šiaudų liekanų. Šį pavasarį pasitaikė vienas sausas periodas, laukai buvo nupurkšti nuo piktžolių ir suplanuota gegužės 15 d. sėti grikius, bet planus sujaukė pasikeitę orai – iškrito sniego, paskui pasipylė lietus. Taigi sėjama tik birželio 11 d. „Sėjame dar į labai drėgną žemę, bet daugiau nebėra ko laukti, – tvirtino ūkininkas. – Kasmet keičiame sėjimo kryptį panašiai 45 laipsnių kampu, kad technologinių vėžių neliktų toje pačioje vietoje. “

Lauko dienos dalyviai domėjosi čia pat dirbančia sėjamąja. Šeimininkas atkreipė dėmesį, jog  gamintojai techniką nuolat tobulina, o tai labai svarbu prisitaikant prie konkrečios dirvos ir sąlygų.

Antrajame lauke veši žieminiai kviečiai. Lauko dienos svečiai iškart pastebėjo, jog pasėlis gerai atrodo. Ūkininko kolegos jį prilygino „Joniškio lygio“ laukams, kurių žemės našumo balas gerokai didesnis nei Rokiškio rajone. J. Venslovo teigimu, javams teigiamos įtakos turėjo pasiteisinusi  sėjomaina. 2019 m. šiame lauke augo grikiai, pernai pavasarį pasėta pupų, rudenį – kviečių. Sėja buvusi vėlyva – rugsėjo 24 d. Pernai  kviečių prikulta 4,5–5 tonos iš ha.

1. Venslovas pastebėjo, kad šis pavasaris – tikras išbandymas, mat kilo antroji piktžolių augimo banga, pasėlius reikėjo perpurkšti, todėl nepavyko sumažinti išlaidų chemikalams.

Potencialas: žinios ir skatinimas

Lauko dienoje dalyvavę ūkininkai, agronomai, kiti specialistai pasidalijo pastebėjimais, įžvalgomis.  Jų patirtis parodė, kad pasirinkus neariminės žemdirbystės kryptį pirmiausia reikia įveikti psichologinius barjerus.

Patys sudėtingiausi treti metai, nes tuomet laukai atrodo prasčiausiai, krenta derlingumas, reikia daugiau kuro žemei apdirbti. To priežastis – dirvos kietėjimas. Tuomet neariminės žemdirbystės besiėmusiam žmogui atrodo, kad ūkis žlunga, ir jis grįžta prie intensyviosios žemdirbystės. Tik penktais metais dirva tampa reikalingo minkštumo. Tai ilgalaikis procesas, priklausantis nuo dirvožemio, o teigiami rezultatai pasirodo po 3–5 ir daugiau metų. Tą patį, pasak ūkininkų,  akcentuoja užsienio specialistai.

Žemdirbių teigimu, tokį barjerą padėtų peržengti tinkamos žinios, kurių ypač stinga pradedantiesiems. Būtent žinių stygius ir noras pasidalyti patirtimi 2020 m. pavasarį paskatino žemdirbius susiburti į asociaciją, kuri šiuo metu vienija ūkininkus iš 19 rajonų: Vilkaviškio, Mažeikių, Pakruojo, Joniškio, Rokiškio, Druskininkų, Varėnos ir kitų.

Lauko dienų dalyvių manymu, nekyla abejonių, jog ateityje ir kiti taip turės ūkininkauti, o pirmieji turi geresnes starto pozicijas. Tik toks žemės dirbimas ir tokia filosofija turi ateitį. Tiesioginė sėja – tai „ne vien  dirvos nejudinimas“. Tai suvokimas, jog žemė gyva, pilna mikroorganizmų, o augalai, neturėdami su ja ryšio, negali augti, todėl svarbu numatyti „to ryšio“ išsaugojimo priemones. Svarbiausios iš jų – jau minėtas minimalus dirvos judinimas, tarpinių kultūrų ir sėjomainos taikymas. Šiuo atveju į pirmąjį planą iškyla ne noras pasiekti kuo didesnį derlingumą, o kuo mažesnės sąnaudos ir savikaina. Atkreiptas dėmesys, kad dabar opiausia problema – reikalingos technikos (sėjamųjų, skutikų ir pan.) įsigijimas, todėl būtinas neariminės žemdirbystės skatinimas. Tai pritrauktų daugiau šalininkų.

Svarbiausia – konsultavimas ir viešinimas

Žemės ūkio ministras K. Navickas akcentavo tvaraus ūkininkavimo svarbą mažinant poveikį gamtai ir pritarė, kad tai pasiekti įmanoma tik per ilgą laiką. „Konsultavimo galimybes matome per „ūkininko krepšelį“. Žinių gali suteikti ir tokie demonstraciniai ūkiai, kai susitinkama su išdrįsusiais pabandyti neariminę žemdirbystę ir rodančiais pavyzdį“, – teigė K. Navickas. Tačiau patikino, jog Žemės ūkio ministerija prisidės prie šių technologijų viešinimo, nes  tikslas – įsileisti į sektorių daugiau naujovių.

Užs. 708