Gal ims tapyti ir portretus. Kas žino
Šešiasdešimt Alvydui atrodo „labai daug“, nors prisipažįsta, kad labai laukia pensijos. O kai sulauks? „Jei Dievas duos, dar tapysiu“, – sako dailininkas. Ar vis dar gamtą? „Gal ir ne – natiurmortus ar žmones, į senatvę gal nukrypsiu ir į abstrakciją – kas žino. Gal ne portretus, bet figūras labai norisi. Bet tam reikia rimto pasirengimo, nusiteikimo ir laiko. Dabar tik plenerų akimirkas gamtoje fiksuoju“, – dalijasi mintimis dailininkas.
Jis ir fotografas, jo nuotraukas matėme prieš penkerius metus, kai taip pat Rokiškyje padovanojo mums parodą, bet šioje parodoje pristatomi paveikslai. „Fotografijoje siekiu abstrakcijos, o tapyboje – realizmo“, –sakė Alvydas per atidarymą.
Geriausi peizažai
„Rokiškio visuomenei, besidominčiai vaizduojamuoju menu, yra žinomas. Tapo tradicija kas penkerius metus naujausią kūrybą pristatyti Rokiškio krašto muziejuje. Ir šioje parodoje pristatomi per penkerius metus akvarele ir pastele bei aliejinės tapybos technika sukurti geriausi peizažai.
Dailininkas savo kūryboje fiksuoja lietuvišką peizažą – kiek nostalgišką, sustabdytą laike ir nepaliestą žmogaus rankos. Pakilaus lyrizmo kupinai dailininko kūrybai svetimos įmantrios potekstės, o gamtos grožis perteikiamas pasitelkiant ramius spalvinius tonus bei ramybe dvelkiančius siužetus“, – rašoma parodos anotacijoje.
„Mėgstu stebėti gamtą, būti joje betarpiškai bendraujant su aplinka. Jaučiu ilgesį lietuviškam peizažui, nykstančių kaimų sodyboms, todėl mano darbuose beveik nėra miesto vaizdų ar šiandieninės civilizacijos ženklų. Stengiuosi savo paveiksluose sustabdyti laiką, užfiksuoti tai, ko jau rytoj nebeliks. Tapau be didelių „mandravojimų“, siekiu tikrumo, nuoširdumo“, – sako menininkas.
Anot menotyrininkų, „dailininkas savo kūryba kviečia apmąstyti ir išjausti kintantį supantį pasaulį, kuris praturtina mus stipriomis emocijomis – tai pievų, sodų žydėjimo, ežerų ir dangaus erdvių, medžių, vandens kalba. A. Stauskas vengia įmantrių poteksčių, gamtos grožį perteikia ramiais spalvų tonais, o harmoniją padeda kurti dvelkiantys žiedai“.
Kodėl jis rinkosi būti menininku?
Ankstesniame interviu mūsų laikraščiui yra sakęs, kad pasirinkimas atėjo iš vaikystės. „Jaskoniškės, kaimas, mano gimtinė šalia Dusetų. Mažam miestelyje gyvenau vienas vaikas šeimoje. Buvau gamtos apsuptyje, labai mėgau stebėti, vaikščioti po tas pievas. Bet vienišam vaikui vis tiek norisi draugystės. O kadangi jos nebuvo, mano pasauliu buvo gamta, vabalėliai, medžiai. Miško džiaugsmai – mano kūrybos pradžia, pagrindas. Kitas labai svarbus dalykas, kas mane, vaiką, formavo, – giminaičio Petro Stausko lankymasis mūsų Jaskoniškių kaime. Jis buvo Kauno M. K. Čiurlionio nacionalinio muziejaus direktorius, vienas ryškiausių Lietuvos akvarelininkų. Tarp kitko, baigęs Rokiškio gimnaziją. Man, vaikui, jis padarė didelę įtaką. Liedavo akvareles betarpiškai gamtoje. Buvo tikras peizažistas, gamtos dainius. Jo išpaišytos Aleksandravėlės apylinkės, Bradesiai buvo labai mėgstama vieta. Iš ten atsiverdavo visos Sartų panoramos. Aš vis kartu važiuodavau. Mane užburdavo tas akvarelės pasiliejimas ir grožis. Užburdavo tai, kaip greitai gimsta paveikslas. Susikaliau „etiudniką“ ir, kai jis išvažiuodavo, pasistatydavau jį gamtoje. Tada jau kaip tikras dailininkas liedavau akvarelę ir aš. P. Stauskas buvo mano pirmasis mokytojas. Įtaką, aišku, padarė Dusetose 1972-aisiais įvestas sustiprintas dailės mokymas. Buvau pirmoje laidoje, kai jis buvo sustiprintas. Vienuolika metų mes papildomai mokėmės dailės. Tai labai daug davė. Tiesa, iš 23 mokinių tik du pasirinkome dailės kelią – aš ir Eugenijus Raugas. O vėliau, baigęs Dailės akademiją, grįžau dirbti į tą mokyklą dailės mokytoju“, – viename interviu sakė dailininkas.
Labai greitai pavargsta nuo automobilių gausybės ir miesto
Jam, intelektualui, gyvenančiam tarp paveikslų, muzikos, ir per dienas bendraujančiam su menininkais, ne kartą Dusetose žmonės sakė: „Ko čia užsibuvai?“
„Esu labai prieraišus. Nors buvo pagundų gyvenime. 45-erių buvau suabejojęs, maniau, dėl asmeninio gyvenimo išvykti į Vilnių. Nuvažiavau darkart, pasivaikščiojau. Bet aš įdomus, kai esu Dusetose. Atvažiuoja pas mus menininkų iš visos Lietuvos ir aikčioja: „Va, menininkas galerininkas.“ O čia gyvenam ramų gyvenimą. Žinom, kur reikia, gali nueiti per penkias minutes, čia nebus jokių spūsčių. Mieste man jau būtų sunku priprasti. Nors pirmą dieną nuvažiavęs į Vilnių dar džiaugiuosi vaikščiodamas, bet labai greit pavargstu nuo žmonių ir automobilių gausybės. Dusetose mes turim ir gerą orą, ir ramybę – tai, ko menininkui reikia. Aišku, teatralui, choreografui, muzikantui būtų sudėtinga. Bet tapyti… Štai, Sauka (Šarūnas Sauka – vienas žinomiausių Lietuvos dailininkų – aut. past.) prieš trisdešimt metų atvažiavo ir sukūrė visus kūrinius. O gyvena ramiai, tyliai“, – tai ištrauka iš ankstesnio interviu laikraščiui.
