Kiekvienam jaunuoliui norisi turėti kuo storesnę piniginę, ypač sunkmečiu. Tačiau tai nėra lengvai pasiekiama, nes pinigus reikia užsidirbti sąžiningai. Bene geriausias būdas – įsidarbinti pas ūkininką.
Praėjusiais metais mano draugė plušėjo pas ūkininką. Ji padėjo jam apsodinti daržą, jį prižiūrėti, laistyti daržoves, ravėti piktžoles.
Pagalbininkė su šeimininku buvo sudariusi sandorį. Kiekvieną dieną ūkininkas merginą pavaišindavo pietumis ir apmokėdavo kelionę autobusu namo. O atėjus rudeniui ji atsiėmė savo pagrindinį atlyginimą – trečdalį ūkininko daržo derliaus.
Natūraliai užaugintas daržoves draugei nebuvo sunku parduoti turguje. Už jas mergina gavo nemažą atlygį. Anot jos, dirbti tikrai buvo verta.
Mano tėvai, būdami vaikai, taip pat užsidirbdavo pinigų: jie augindavo triušius. Šie ilgaausiai teikdavo ne tik materialinį pasitenkinimą, bet ir daug džiaugsmo. Juk jie švelnučiai, žvalūs, greiti. Tik, anot tėvų, būdavo gaila juos parduoti, nes triušių likimas – liūdnas. Ne, ne vilkai juos sudraskydavo… Iš jų kailių siūdavo kepures, pirštines, kailinius. Tačiau pavasarį gražiausios triušės vėl atsivesdavo pulką triušiukų, ir mano tėvams vėl tekdavo bėgioti po pievas ir parūpinti augintiniams žolės.
Manau, jaunimas turi užsidirbti pinigus sąžiningai, o ne nuolat jų prašyti iš senelių ir tėvų. Be to, sunkiai uždirbtos lėšos labiau vertinamos ir taupomos, o už jas įsigyti daiktai – labiau saugomi.
Nuo seno sakoma, jog darbas žmogų puošia. O siekiantieji užsibrėžto tikslo visada bus įvertinti. Tad jeigu nori būti įvertintas – turi sąžiningai dirbti.
Gabija Deksnytė, Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos Ige klasės mokinė
