Ką tik praėjo rimties, susimąstymo, prisiminimų kupinos Visų šventųjų ir Vėlinių dienos. Dar ir šiandien kapuose plevena žvakelių liepsna, kuri mums, visiems gyviesiems, tarsi primena, kad viskas labai trapu ir laikina. O kaip dažnai tai pamirštame! Kaip dažnai mums atrodo, kad mirtis kažkur labai toli, kad turime daug laiko, kad dar suspėsime susitikti su artimaisiais, draugais. „Aplankysiu rytoj. Šiandien neturiu laiko“, – ne vienas taip bandome pateisinti savo skubėjimą. Tik ne visada tas „rytoj“ išaušta mūsų mylimiems žmonėms. Lieka nepasakyti žodžiai ir graužatis, kad neatsirado laiko pasimatyti – nors akimirkai. Taip ir išsiskiriame amžiams – neatsisveikinę, nepasakę, kokie jie mums brangūs ir reikalingi. Gyviems nerandame laiko, bet kai stovime prie kapo duobės…
Nors ir keičiasi laidotuvių papročiai, pamažu nebelieka kai kurių makabriškų tradicijų – tokių, kaip fotosesija su mirusiuoju ar toje pačioje patalpoje giesmininkų vaišinimas – kai kas dar giliai likę mūsų sąmonėje.
Prie mirusiojo galvos didžiuliai vainikai nuo artimųjų, kiek atokiau – gėlių krepšeliai ir visai nedaug vazoje gėlių žiedų. Ar to reikia mirusiajam? To reikia mums, gyviesiems, kad pamatytume, kokį vainiką prie vyro ar žmonos, tėvo ar motinos karsto padėjo žmona, vaikai, kokio dydžio krepšelį atnešė darbovietės atstovai ar kaimynai. Mirusiajam jau vis vien, kas vyksta aplinkui, bet gyvųjų smalsumas turi likti patenkintas. Tikriausiai nebuvo laidotuvių, kur neteko išgirsti pasakojimo, kodėl ir kaip mirė, kiek sumokėjo kunigui už mišias, kuris iš vaikų labiau mylėjo velionį, kokį turtą paliko. Kartais per tuos pašnekesius ir kalbas nebesigirdi net gedulingos muzikos garsų.
Pažįstu šeimą, kuri garsėjo barniais, ir vienas, ir kitas, liaudiškai sakant, nevengė sukti į kairę, tačiau vyrui mirus našlė savo aimanomis atrodė jį iš numirusiųjų prikelsianti. Mėnuo po laidotuvių – keturnedėlis, po metų – metinės, paskui – penkmečio, dešimtmečio mirties minėjimas… Ir ne artimųjų būryje, bet taip, kad visi žinotų ir matytų. O gal vis dėlto reikėjo dar abiem drauge būnant vienas kitam daugiau dėmesio rodyti, mažiau pyktis…
Pastaruoju metu vėl kyla diskusijos, kas geriau: tradicinis laidojimas kape ar urna su pelenais. „Kur tu matęs, žmogų pelenais paleidžia, nebėra net vietos po žeme“, – pyksta vyresnio amžiaus žmonės. Kiti, atvirkščiai, tikina, kad jau geriau pelenais pavirsti, negu kauleliams po kurio laiko nežinia kur mėtysis. Juk kiek gyvenamųjų namų pastatyta, kelių nutiesta ant kažkada buvusių kapinių. Bet diskutuojame mes, gyvieji, jiems, mirusiesiems, tas pats…
To parodomojo laidotuvių proceso labiausiai reikia gyviesiems. Štai rugpjūčio mėnesį mirusi amerikiečių dainininkė Aretha Franklin net kelis kartus buvo perrengta ir palaidota aukso karste. Manau, jos didžiausias noras buvo gyventi ir ji už dar kelerius gyvenimo metelius mielai būtų viską atidavusi. Mirusiesiems aukso nebereikia, jo reikia mums, gyviesiems…
Bet yra vienas būdas nugalėti mirtį – sprendimas, kurį priėmus laimi gyvenimas. Tai donorystė. Ne viskas iš karto gali supūti, virsti pelenais. Juk taip norime būti nemirtingi! Norime, kad artimieji gyventų, tai kodėl nors maža dalelė negali atgimti kitame kūne? Kai palydėsime į anapilį artimą žmogų, gal dar kažkur plaks jo širdis, dar kada į mus minioje pažvelgs taip matytos akys. Sutikdami mirtį kitam galime dovanoti gyvybę. Tai yra stebuklas ir tai tikra, nuoširdu, nesavanaudiška. Apie tai turime pagalvoti dar būdami čia, šioje žemėje, ir priimti sprendimą… gyventi po mirties.
Visi nueisim į dausas, tik gal tas kelias kiekvienam bus skirtingas, gal artimieji ir draugai mus skirtingai palydės, bet mums tai jau neberūpės…
