– Pradėkime nuo to, kad Rokiškis Jus… pasisavino. Nors gimėte Vilniuje. Kokie ryšiai Jus sieja su Rokiškio kraštu?
– Rokiškio rajonas – mano tėvelio mamos – šviesaus atminimo močiutės – gimtasis kraštas. Atmintin įstrigo močiutės Vincės Šerepkaitės pagarbūs pasakojimai apie Rokiškio dvarininkus, o didžiausia pramoga ir labiausiai laukiamas įvykis buvo kelionės į Rokiškį, kur svečiuodavomės pas močiutės seserį.
– Rokiškyje Jūs daugybę metų buvote sutinkama ne kaip sostinės viešnia ar atsakinga pareigūnė – Kultūros paveldo departamento direktorė. Kartais atrodo, jog Jūs čia savesnė už savus… Jaučiatės pas mus kaip namuose?
– Būtent taip. Mus suartino bendros pastangos atgaivinti ryškiausius Rokiškio krašto kultūros paveldo perlus, džiaugsmas įveikus kliūtis ir išgyvenimai dėl nesėkmių, paprastas žmogiškas šiltas bendravimas. Nuoširdžiai žaviuosi ir kitiems kaip pavyzdį miniu rokiškėnų solidarumą: nepaisydami politinių pažiūrų, partinės priklausomybės, kai reikėdavo suremti pečius istorinių objektų labui, į vieną gretą stodavo Seimo nariai, savivaldybės vadovai, kultūros žmonės, kraštiečiai. Ir tas išskirtinis humoro jausmas, ypač būdingas šio krašto žmonėms.
Kone anekdotu tapo linksma istorija, nutikusi prieš penkiolika metų, kai Lietuva rengėsi įgyvendinti pirmuosius Europos Sąjungos lėšomis finansuojamus projektus. Tuomet Vilniuje vyko diskusijų ciklas, kam skirti finansavimo prioritetą. Buvo sutarta prioritetą skirti dvarams, bet, pradėjus kalbėti apie Rokiškio dvarą, aukšto rango valdininkas suabejojo Rokiškio dvaro turizmo perspektyvomis, sakydamas, kad į šį miestą net tinkamo automobilių kelio nėra. Nenusileidome ir įkalbėtas čia apsilankyti oponentas ne tik rado puikų kelią, bet ir visas dvejones išsklaidžiusį istorinį objektą bei kūrybingus žmones.
– Tokie epitetai labiau džiugina, o gal įpareigoja… Pernai vasarą tapote Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės – ambasadore. Tai – garbė, įpareigojimas ar atsakomybė už Rokiškį?
– Pirmiausia įpareigojimas ir atsakomybė. Nominuodami į šias visuomenines pareigas, rokiškėnai išreiškė pasitikėjimą, kurį negana pelnyti, bet privalu ir pateisinti. Kartu tai ir nauja patirtis – skleisti žinią apie Rokiškį – Lietuvos kultūros sostinę, prisidėti naujomis iniciatyvomis. Netrukus vyksiančioje Knygų mugėje padėsiu pristatyti puikų Rokiškio krašto muziejaus leidinį „Grafų Tyzenhauzų kultūros kelias“.
– Visas kultūros paveldo turtas (jo apsauga), esantis mūsų rajone, neįsivaizduojamas atskirai nuo Jūsų. Ar mūsų kraštas, palyginti su kaimyniniais rajonais, jo turtingas?
– Pirmiausia neįsivaizduojamas atskirai nuo šiame krašte gyvenančių žmonių. Vietos bendruomenė paveldėjo savo tėvų ir senelių istorinį palikimą, pradedant šeimos albumu, tėviškės sodyba, netoliese stūksančiu piliakalniu, senosiomis kapinėmis, miestelio bažnyčia. Rokiškio kraštas turtingas kultūros paveldo įvairovės, unikalaus istorinio kraštovaizdžio, išskirtinių nacionalinės svarbos paminklų – tai Rokiškio dvaras ir grafų Tyzenhauzu paveldas, Šv. Mato bažnyčia, Roberto Antinio sukurtas Nepriklausomybės paminklas, atlaikęs visas negandas, bene vienintelė Lietuvoje Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia kartu su unikaliu Atgailos kanauninkų vienuolyno miniatiūrinėmis celėmis. Seniausia šalyje Bobriškio sentikių cerkvė. O kur dar Ilzenbergo, Gačionių, Salų dvarai, didingoji medinė Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, medinės neogotikos grynuolis – Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia ir joje tarnavusių neeilinių asmenybių kunigų, rėmusių lietuvybę, veikla… Ne kiekvienas rajonas gali didžiuotis turįs 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų memorialinių vietų: Rokiškio r. lankoma signataro, visuomenės veikėjo, Lietuvos Respublikos ministro pirmininko kunigo Vlado Mirono gimtinė. Tautodailininko Liongino Šepkos kūryba, įsitvirtinusios šių laikų tradicijos tapyti langines, kurti prakartėles natūraliai pratęsia dvasinį šio krašto žmonių palikimą ir puikiai atskleidžia savitumą.
– Saugomų paveldo objektų turime daug, bet turistai niurna, kad Rokiškyje maža ko lankyti? Ką Jūs į tai? Kai atvykstate į Rokiškį ir turite laisvo laiko, kur pirmiausia kelias suka?
– Dienos nepakanka nuodugniai apžiūrėti vien tik Rokiškio miestą. Turtingos ekspozicijos Rokiškio dvaro rūmuose ir kituose pastatuose, pasivaikščioti kviečiantis parkas, savaip gražus visais metų laikais, tvenkiniai su įstabiosiomis jų gyventojomis juodosiomis gulbėmis, ašis, vedanti bažnyčios link, centrinė miesto dalis, Šv. Mato bažnyčios puošnus vidus, lankoma grafų kripta, galimybė bažnyčioje apžiūrėti sakralinę ekspoziciją. Rokiškyje tiesiog būtina susipažinti su didelę įtaką miesto plėtrai padariusia žydų bendruomenės istorija ir aplankyti Sinagogų gatvę, kur specialiai paženklinta čia stovėjusių trijų medinių sinagogų vieta. Verta pasivaikščioti po senąsias kapines, jose tylomis nusilenkti Lietuvos karių, žuvusių Nepriklausomybės kovose, atminimui. Nedaugelyje Lietuvos miestų rasite Kalvarijas, Rokiškis pelnytai gali didžiuotis turįs ir šį sakralinį objektą. Niurnančiam turistui primygtinai pasiūlyčiau dar pasigrožėti menininkų ištapytomis langinėmis. Jeigu liks laiko, nepraleisčiau progos išbandyti edukacines programas, kurias siūlo Krašto muziejus.
– Jeigu reikėtų išskirti vertingiausių paveldo objektų penketuką, kas tai, Jūsų akimis, būtų?
– Jau paminėtieji Rokiškio dvaras, Šv. Mato bažnyčia, Nepriklausomybės paminklas, Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia su Atgailos kanauninkų vienuolynu, Kamajų miestelio centrinė dalis.
– Mūsų krašto dvarai… Rokiškio dvaras su gilia istorija, davusia pradžią Rokiškio kūrimuisi, aikštė, bažnyčia. Ilzenbergo dvaro šeimininkus esate pavadinusi istorijos mohikanais už atkurtą autentiką, dar Gačionių dvaras… Bet nemažai dvarų baigia griūti ir nykti. Panemunio, Kraštų, Bagdoniškio ir kt. Kodėl taip? Gal buvo klaida grąžinti juos paveldėtojams? Gal per švelnūs reikalavimai savininkams saugoti tokius objektus?
– Viliuosi, kad net labai sudėtingos būklės dvarai, gal ne visi, bet bus išsaugoti. Kito kelio, kaip tik grąžinti buvusiems savininkams nuosavybę, nebuvo, o ir negalėjo būti, nes nuosavybė yra ginama Konstitucijos. Nei valstybė, nei savivaldybė nėra pajėgios prisiimti viso kultūros paveldo rūpestį, niekur pasaulyje taip nėra. Pagrindinis kelias, vedantis sėkmės istorijų link, turėtų būti šių istorinių objektų vertės atskleidimas, atsakant sau ir kitiems bendruomenės nariams į klausimą, kodėl mes turime išsaugoti šį paminklą, kuo jis mums brangus, kuo išskirtinis ir kaip nuskurdintume savo dvasinį pasaulį, jį praradę…
– Onuškio, Salų bažnyčios – medinės architektūros perlai. Koks jų likimas, kodėl maldos namai buvo nugyventi? Parapijų aplaidumas?
– Palyginsiu: kuo amžius garbingesnis, tuo daugiau ligų, o negydomos jos įsisenėja. Taip ir istoriniai pastatai, ypač mediniai, – juos žaloja laikas, atmosferos poveikis. Be to, turime nepamiršti, kad mūsų paveldą niokojo du pasauliniai karai, okupacinis režimas. Svarbu yra žinoti, kaip prižiūrėti medinį kultūros paveldą. Juk ir 1857 m. vyskupas Motiejus Valančius rašė laišką grafui Reinoldui Tyzenhauzui, kad neatidėliodamas Dievo namus (Salų bažnyčią) pataisytų.
– Bobriškio cerkvė, žydų pastatai, ypač Rokiškyje. Ar savivalda pakankamai rūpinasi kultūros paveldo objektais? Dėl ko Jums širdį labiausiai skauda?
– Bobriškio sentikių cerkvė restauruota valstybės, savivaldybės ir parapijos lėšomis. Žydų paveldas pradėtas aktualizuoti. Atėjo laikas pažymėti senųjų miesto gyventojų namus, kad sužinotume apie konkrečius žmones, prisidėjusius prie Rokiškio kūrimo. Labai rūpi, kada atgims Rokiškio dvaro medinis svirnas. Visi kartu buvome labai arti to, kad svirnas gautų finansinę paramą, tačiau pristigo kelių balų ir jo restauravimas nukeltas neribotam laikui. Panašiai ir Salų dvaras.
– Grafai, didikai statė dvarus, pilis. Tie, kuriuos pavyko išsaugoti, virto muziejais, koncertų salėmis ir kt. Dabar turtingi žmonės taip pat statosi pilis ir dvarus. Jeigu labai nuoširdžiai, ar tikite, kad šie pastatai kada nors irgi taps visuomenei atvirais reikšmingais kultūros objektais?
– Tam, kad ateityje mūsų laikų pastatai taptų visuomenei atvirais reikšmingais kultūros objektais, šių dienų kriterijais vertinant, jie turėtų būti išskirtinės architektūros bei atspindintys reikšmingą istoriją. Todėl tikiu, kad ateities kartoms bus svarbu, kur 1990 m. Lietuva atkūrė ir 1991 m. apgynė Nepriklausomybę, tikiu, kad rasis unikalių moderniosios architektūros pavyzdžių. Tik tokių kažin ar bus tarp turtingų šiuolaikinių žmonių statomų „pilių“ ir „dvarų“. O štai ateinančios kartos tikrai prisimins tuos turtingus žmones, kurie prikėlė kultūros paveldo objektus, tokius kaip Ilzenberge ar Gačionyse.
– Yra daug žmonių, kuriems nesuprantama, kodėl reikia istorinius pastatus saugoti? Dabar juk madinga statyti skardinius statinius, „stiklainius“. Pykstama ant paveldosaugininkų, kad remontuojant paveldo zonoje esančius pastatus šie neleidžia įdėti plastiko lango, prikalti lentelės… Gal tikrai per griežti reikalavimai?
– Turime paaiškinti tiems žmonėms, kad istoriniai pastatai yra sudėtinė mūsų paveldėto kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Kraštovaizdžio, kurį formavo kartų kartos ir kuris išsaugojo kiekvienos gyvenamosios vietovės – miesto, miestelio ar kaimo – savastį. Čia gyvenusių ir kūrusių žmonių patirtis, istorinių pastatų estetika, vietos gyventojų asmeninis santykis su senaisiais pastatais – visa tai formuoja išskirtinę vietos dvasią (genius loci, lot.), savitą ir būdingą tik tai konkrečiai vietovei. Atgaivindami istorines erdves, praeities liudininkus, miestai kartu grindžia tvirtus pamatus dabarčiai ir kuria sėkmės istorijas ateičiai. Turime apie tai kalbėti nuolat, kad šias tiesas išmoktų ir suprastų ypač jauni žmonės, kuriems priklauso ateitis ir kurie toliau kurs ir stiprins Lietuvą.
– Miestiečiams skauda širdį dėl Nepriklausomybės aikštės stilingiausio ir didelės istorijos pastato – namo „su bokšteliais“. Pernai savivaldybė jį pardavė vietos verslininkui už pusė šimto tūkstančių eurų. Pastatas tebemerdi kiaurais langais. O beveik priešais išdygo modernus ir labai brangus bibliotekos priestatas. Jūsų galva, tokia rajono pozicija – racionali ir ūkiška? Gal vertėjo istorinį brolių Zametų palikimą renovuoti? Buvo idėjų, kad šis istorinis pastatas galėtų tapti reprezentaciniais Rokiškio svečių namais…
– Negaliu objektyviai vertinti šių procesų, nes reikia išmanyti visas aplinkybes, o aš jų tiesiog nežinau. Bet yra gausybė būdų, kaip naująjį savininką paraginti nedaryti miestui gėdos. Čia galėtų pasireikšti jauni menininkai, aktyvi miesto visuomenė, surengdama akcijas. Turite senas teatro tradicijas, gal reikėtų ten parodyti spektaklį po atviru dangumi, kurio dekoracija taptų minėtasis pastatas.
– Jūsų, Varnaitės, ir pilkosios varnos charakterio asociacijos. Šis paukštis apdairus, protingas. Ištikus pavojui, pakelia didžiulį triukšmą. Kranksi. Prisiminkime: buvo siūlymų paveldo objektų apsaugos naštą perduoti savivaldybių atsakomybėn. Jūs, pamenu, tam priešinotės. Pavadinote tai „bolševikiniu mąstymu“. Gal tokia Jūsų pozicija lėmė, kad nebebuvote paskirta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vadove dar vienai kadencijai?
– Bolševikiniu mąstymu įvardinau tuo metu brukamą mintį, kad tai, kas buvo sukurta paveldosaugos sistemoje iki šiol, viską reikia sugriauti. Man tai priminė bolševikinį šūkį: pasaulį seną išardysim!
2018 m. birželio pabaigoje pasibaigė įstatymo numatyta antroji mano, departamento direktorės, kadencija, įstatymas neleidžia dirbti daugiau nei dvi kadencijas.
– Paveldo išsaugojimas – Jūsų kraujyje, nesvarbu, kokias pareigas užimtumėte. Neabejoju, tuo sirgote, sergate ir jau nebepagysite. Naujosios pareigos taip pat artimos paveldui. Religiniai klausimai neatsiejami nuo sakralinio paveldo. Turite kur sukauptą patirtį ir žinių bagažą realizuoti?
– Šypsausi, skaitydama šį klausimą. Be kultūros paveldo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kai kurios aplinkybės ar sutapimai rodo, kad neatsitiktinai taip susiklostė gyvenimas. Turima patirtis labai svarbi naujame darbe. Sakralinis paveldas, maldos namai – bažnyčios, cerkvės, sinagogos, kinesės (karaimų maldos namai – aut. past.), mečetės, koplyčios, klebonijos, bažnytinė dailė. Neslėpsiu – per tris pirmuosius darbo mėnesius įgijau ir naujų žinių, netikėtų patirčių.
– Kai rokiškėnas Jums skambina (ir skambindavo), kaip į Jus kreipiasi? Gal prisimenate kokių pikancijų? (Man buvo labai šilta, kai vakar telefonu pasakėte: „Jeigu Rokiškiui reikia, tuo viskas ir pasakyta.“)
– Dažniausiai turbūt kreipiasi vardu.
– Kai būnate sostinėje, kelionėse, kiek Jumyse yra Rokiškio?
– Pastaruoju metu su Rokiškiu beveik neišsiskiriu. Ant darbo stalo kalendorius su Rokiškio – kultūros sostinės – atributika, atlape dažnai įsegtas ambasadoriaus ženkliukas ir kiekviena įmanoma proga visiems stengiuosi priminti, kad šįmet pasaulio centras – Rokiškis.
– Laisvalaikis, kai jo turite, koks jis? Kelionės po Lietuvą buvo Jūsų darbo dalis, bet kai keliaujate kaip privatus asmuo, ką pirmiausia lankote? Mototurizmas po paveldo objektus, Jūs, kaip ekspertė, ar sėdate ir ant BMW? Knygos, teatrai, gamta… O gal mėgstate tiesiog patinginiauti ant sofutės visiškai nieko neveikdama?
– Kelionės – mėgstamiausias mano laisvalaikis. Turiu bendraminčių draugų, kurie ypač vertina keliones po Lietuvą. Stengiamės pamatyti naujai sutvarkytus arba pritaikytus lankyti paveldo objektus. Šių metų kelionių plane yra ir Rokiškio rajonas.
Labai domina kulinarinis paveldas, amatai, edukaciniai užsiėmimai, viešos paskaitos aktualiomis ir įdomiomis temomis, kultūros renginiai istorinėse erdvėse, pavyzdžiui, Kultūros naktis Vilniuje, kuri, kaip man atrodo, visus miestiečius išgena naktinėti sostinėje. Patinka laisvalaikis gamtoje: pasivaikščiojimai pažintiniais takais, plaukimas baidarėmis, nekantriai laukiu pavasario ir žydinčių sodų.
Knyga visada šalia. Daugiausia skaitau knygas, papildančias mano žinias profesiniu požiūriu.
– Mėgstate raudoną spalvą, su kuo ji Jums asocijuojasi?
– Teisingai pastebėjote. Labiausiai asocijuojasi su Vilniaus „Ryto“ krepšinio klubo viena iš pagrindinių spalvų.
– Jeigu dabar drauge atidarytume Jūsų šaldytuvą, ko ten rastume?
– Tikrai rastume „Rokiškio pieno“ produkcijos. Stengiuosi pirkti šalies gamintojų produktus.
– Gal yra reikšmingų sutapimų su Jūsų gimimo data, nulėmusių profesiją?
– Turbūt… Gimiau 1968 m. vasario 15 d. Jei būtume buvę laisvi, pernai Lietuva būtų šventusi 50-ąsias atkurtos Nepriklausomybės metines.
– Jeigu būtų galima pasirinkti iš keturių tik vieną metų laiką, kurį rinktumėtės? Ir kodėl?
– Vasarą, nes Lietuvos žmonėms atpigtų pragyvenimas, nes nebereikėtų tiek energetinių išteklių, į šalį atvyktų daugiau turistų ir būtų daugiau šviesos, o mes daugiau šypsotumės.
– Ir pabaigai – esame kultūros sostinė. Beveik visi žino, ko norėtų ir ką per šiuos metus daryti, kad pateisintume kultūros sostinės vardą. Jūsų prašau pasakyti, ko nereikėtų mums Rokiškyje šiemet daryti, kad „iš didelio rašto neišeitume iš krašto“?
– Labiau norėčiau akcentuoti, ką reikėtų daryti – tai vieningai didžiuotis savo miestu bei visu Rokiškio kraštu ir išnaudoti šią unikalią proga – papasakoti Lietuvai, kas yra Rokiškis, kuo jis skiriasi nuo visų kitų Lietuvos miestų, kur yra jo savitumas ir stiprybė.
– Gražų žodį Rokiškiui…
– Švęskite šiuos metus iš širdies, stiprinkite bendrystę, vieningai kurkite miestą, kuriame gera jo bendruomenės nariams, kuriame jauku, patogu ir saugu gyventi ir kuris yra svetingas atvykėliams. Linkiu išsaugoti, gaivinti ir pratęsti geriausias Rokiškio kūrėjų grafų Tyzenhauzų tradicijas bei puoselėti jų dvasinį ir materialųjį paveldą.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
