– Yra posakis: „Dievas man laimės pagailėjo.“ Jums atseikėjo dosniai. Aukštumų teatro scenoje pasiekęs charizmatiškas aktorius, gitara ir išskirtinis balsas bei dainos atlikimo maniera. Režisierius. Jaučiatės laimės vaikas?
– Man nepagailėjo, jaučiuosi likimo apdovanotas. Jeigu būtų leista iš naujo, pakartočiau tą patį gyvenimą. Arba dar geriau. Dėl įvairiausių priežasčių. Jaunystė – kvailystė, būta daug lėbavimų. Bet be jų gal nebūtų tokio šarmo, cinuso, kurio menininkui labai reikia.
– Rokiškiui Jūs „gyvai“ pažįstamas labiau kaip aktorius, iš tradicinio profesionaliųjų teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ scenos. Iki šiol rokiškėnai sako: „Smoriginas vienas galėtų „ištempti“ silpniausią scenarijų. Scenoje (net tylėdamas) žiūrovą hipnotizuoja kūno kalba. Tai įgimta ar išsiugdyta?
– Keturiasdešimt trejus metus teatre atidirbau. Jau pensininkas, bet vis dar pasirodau. Ir teatre, ir miuzikle, koncertuodamas. Gal kas jau nebežino, kad Smoriginas – aktorius? Save pateikiu taip, kaip esu priimamas: vieniems – aktorius, kitiems – dainų atlikėjas. Rudenį ar žiemą pasirodys knyga apie mane, galbūt ten daugiau papasakosiu (juokiasi – aut. past.). Joje stengiausi neliesti kitų žmonių, dalies jų tarp mūsų nebėra, negalėtų apsiginti. Bet įdomiausių faktų apie mano gyvenimą, teatrą tikrai bus. Rokiškio žiūrovai puikūs, labai išsilavinę. Kartais nesutikdavau su skiriamomis premijomis, bet… Kiekvienas, kaip ir komisija, gali turėti savo nuomonę. Tik publikos neapgausi. Ją įsiurbia spektaklio istorija, jei parašyta vykusiai, žmogiška, paprasta, jautri.
Kūno kalba – labai rimta tema. Ji kiekvieno aktoriaus individuali. Kiek sau padedi ja kalbėti, tiek gauni privalumų arba prisirenki minusų. Vaidmenį turi išgyventi. Juk mano specialybė – vaidinti, bet taip, kad atrodytų tikra. Baisoka specialybė… Kas yra vaidyba? Tai, kas netikra, ir nuo aktoriaus priklauso, ar vaidinama istorija žiūrovas patiki. Jei patiki, tas stebuklas atsitinka… Iš tikrų tai apgaudinėjimo specialybė, esame Mulkintojai.
– Esate sakęs, jog gyvenime turėjote visokių vaidmenų, tarp jų buvo stiprių ir blogų. Yra vaidmuo – vizitinė kortelė?
– Labai nustebinsiu, nepatikėsit… Tai Gogolio „Nosis“. Tarp grotesko, cirko, klounados. Vaidmuo, netelpantis į rėmus, sunkus. Bet prisiminimai labai gražūs. Vis pasižiūriu įrašytą vaizdo medžiagą ir negaliu atsistebėt nei savimi, nei aktoriumi Vladu Bagdonu. Scenarijus labai įdomus, ant skonio ribos, ant peilio ašmenų… Labai gali paslysti, pridaryti beskonybių. Man tai buvo iššūkis. Vaidinti penį, žmogiškai tariant, „by…“ Režisierius (šviesaus atminimo – aut. past.) Eimuntas Nekrošius nežinojo, kaip pasakyt. Sankt Peterburge po spektaklio ir puikaus priėmimo su juo išėjom parūkyt, nuo priėmimo įkaitę. Jis pradėjo kalbėt, nori Gogolio „Nosį“ statyt… Ir vis trypčioja, ieško žodžių, kaip pranešt, kokia bus mano rolė. Supratau be žodžiu, jam sakau „by…“, ir sutikau. Jis nustebo, liko labai patenkintas. Nedaug artistų tokį vaidmenį suvaidina, nė nepamenu, kad apskritai kas penį būtų vaidinęs (juokiasi – aut. past.).
– Ką žmona apie Jūsų vaidmenį sakė?
– Ji tame pačiame spektaklyje dalyvavo. Tai buvo ištisinis žaidimas, improvizacija. Spektaklis gimė kvailiojant ir žaidžiant teatrą.
– Dažnai užsimirštate, kad esate ne teatro scenoje?
– Namie gyvenu kaip normalus žmogus. Vieną kartą sunkiau, kitą lengviau išeiti iš vaidmens. Tai jaunų artistų nesusitupėjimas ilgai likti vaidmenyje. Girdžiu iš jaunų kolegų, kad jie gyvena vaidmenyse, bet tai jų pezėjimas. Galbūt jaunam žmogui atleistina, juk kažkada ir mes nesivaldydavom, susireikšmindavom… Scenoje įsijautimas sąlyginis, nes visą laiką kontroliuoji save. Didžiausias menas scenoje – išlaikyti pauzę. Žiūrovui kuo didesnė pauzė – tuo didesnis artistas. Viena minutė tylos tęsiasi amžinybę. Kartą per neatsargumą „Kvadrate“ išlaikiau pauzę. Buvo taip baisu ir nejauku… Po jos springdamas bėriau. Daugiau nebandžiau.
– Kas labiau šildo: kai Jus pavadina aktoriumi ar – bardu?
– Esu menininkas. Kas pavadina aktoriumi – nepralošia, dainų autoriumi, atlikėju – visiška teisybė.
– Gal labai klystu, bet Jūsų balsas, atlikimo maniera idealiausiai tinka kamerinei aplinkai. Vienas scenoje, su gitara, arba aktorių trio… Masiniuose koncertuose Jus sunku įsivaizduoti…
– Ir aš neįsivaizduoju. Neseniai atlikau ariją sostinės aikštėje. Labai sunku, kai žiūrovai kalba telefonais, kaimynės tašėmis dalinasi… Plius dar gyvai groja orkestras. Aplinka labai veikia.
– Kodėl dainuojamoji poezija – sielos kalba? Juk galėjote „mestis“ į popsą…
– Dainuojamoji poezija – dirbtinis pavadinimas, tai Vytautas Kernagis jį sugalvojo. Ir prilipo žurnalistams. Aš joks bardas, bardas pats rašo muziką ir tekstus, aš tik dainų autorius ir atlikėjas. Sielos muzika manyje – nuo pat jaunystės. Domino dainos žanras, prancūzų šansonas, kuriam 400 metų… Pirmiausia turi būti gera poezija, o jei ji sulimpa su muzika – nuostabu. Kiekvienam tekstui privalu istorija, kurią sugebu arba nesugebu papasakot. Mano dainos – laiškai publikai, mažos išpažintys, mano dienoraštis, kuriame – koks esu arba labai noriu būti.
– Reikėtų daug laiko išvardinti Jūsų atliekamas dainas. „Paukščiai“, „Žalia žalia“, „Aš mylėjau tave tau nežinant“, „Metų laikai“ ir t. t. Kaip gimsta daina: pagal minutės nuotaiką, intuityviai ar po ilgų apmąstymų, patirčių?
– „Paukščiai“ – kaip teatro vaidmuo, mano etatinė daina. Ne taip dažnai ją kiti dainuoja, o kai dainuoja, vertinu pakankamai kritiškai. Ne kiekvienas sugeba išlaikyt ritmą, jis pakankama sudėtingas. Kaskart ją atlieku skirtingai. Viskas priklauso nuo nuotaikos, žiūrovų salės, gavau prieš tai kavos ar negavau (juokiasi – aut. past.) Visada dainuoju gyvai, fonogramos sinchrono pataikyti negaliu… Kaip daina gimsta? Kartais priklauso nuo nuotaikos, kokia melodija sukasi ant liežuvio galo, tekstas padiktuoja ritminį sprendimą. Įsivaizduojate „Paukščius“ tango ritmu? Tai būtų nuobodybė, primityvu…
– Iš pirmo žvilgsnio net humoristinis dainos tekstas priverčia susimąstyti, pajusti kur kas daugiau, nei gali pasakyti žodžiai. Kad ir „Užtrauktukas“…
– Visos (beveik) mano dainos apie meilę. Ir „Užtrauktukas“… Ten apie vienatvę. Ji gimsta dėl (iš) meilės.
– Kai ištariate pirmąją natą, ji skirta kam – vienam klausytojui, visai salei ar tam, kurio salėje nėra?
– Ji negali būti kažkur iškeliavusi, nėra jos ir atskiram žiūrovui. Yra tik labai didelė mano koncentracija. Jei pirma, antra „nuėjo“ – pajunti skonį, apetitas auga ir visas atsiduoti… Kartais pusė salės dainuoja su manimi. Labai džiugina. Atsitiktinių dainų ir atlikimų man nebūna. Jei netyčia pasitaiko, labai greitai pajuntu. Pagarba žiūrovui ir specialybei. Privalai kovoti ir žiūrovą nuginkluoti, kad jis nuoširdžiai priimtų, kas dažniausiai būna, atsistotų neragindamas kaimynės ar žmonos…. Visa tai priimu santūriai. Negali būti labai sentimentalus, nes visą laiką scenoje verktum. Žiūrovas įpareigoja daryti geriau, neleidžia puse kojos dainuoti. Jam tas pats, tu sveikas ar sergi, jis sumokėjo, o tu – paslaugos teikėjas. Turi atlikti profesionaliai, be maivymosi, neskaičiuodamas, kiek iš to uždirbsi? Labai sunku užsitarnauti gerą vardą. Ir labai lengva jį prašikt, užtenka vieno koncerto.
– Kokių jausmų Jums kelia „žvaigždės“ etiketė?
– Žvaigždė? Juokinga ir labai pavojinga. Tokia etiketė jaunam apsuka smegenis. Kai ji užgęsta, iš proto einama: viskas buvo taip gerai, o pasibaigė apverktinai… Daug kas nesugeba adekvačiai priimti šlovės naštos, neišlaiko. Negirdėjau, kad mane žvaigžde vadintų. Pavadina „maestro“, bet man nejauku. Žvaigždė – žmogus, darantis įtaką milijonams, diktuojantis madas. Legendomis tapę britų dainininkas Stingas, amerikietis dainininkas Maiklas Džeksonas, JAV krepšininkas Maiklas Džordanas… O regioninė – jokia, tai tik žybsintis spindulėlis. Ir nebūtinai visiems šviečiantis.
– Jūsų kolegos sako: „Smorigino neįmanoma atkartoti, pamėgdžioti. Kas bandė, pavyko „atkurti“ tik panašią į Smoriginą išvaizdą, bet ne balsą, kūno kalbą.“
– Gerai, kad yra bandymų pamėgdžiot, tai pripažinimo ženklas. Bet mano parodija nelabai kam gavosi: išorinis panašumas – taip, bet giliau nei išorės – niekam. Nei manieros, nei balso. Niekas iš parodijavusiųjų mano patarimų neprašė. Padėti nepadėčiau, bet ir netrukdyčiau. Ostapenką parodijuot daug lengviau (juokiasi – aut. past.). Aktorius Ramūnas Rudokas… Gal tik jam leisčiau, turi tam talentą.
– Jums dainuojant dainuoja Jūsų kūnas, ypač – antakiai. Gal namuose, prieš veidrodį, vyksta specialios kūno kalbos treniruotės?
– Dėl antakių reikia tėčio klausti. Panašūs, nors ne visai kaip Brežnevo (juokiasi – aut. past.). Prieš veidrodį savo kūnu nežaidžiu, nerepetuoju nei dainų, nei mizanscenų. Kas Dievo duota, tas ir yra, tik gal dar truputį vaidybos ir vaizduotės. Mokiausi iš Čarlio Čaplino… Autoironijos, suvokimo, atlikimo supratimo. Jis – mano kūno kalbos mokytojas.
– Dainuodamas, atrodo, visiškai atsijungiate nuo realaus pasaulio…
– Tai labai gerai. Kai esu scenoje, visiškai nejaučiu, kad batas koją spaudžia. Būnu visiškai atitrūkęs, gali būti 41 temperatūros, po koncerto greitoji išveš. Tai – sceninė patirtis, valia. Visa tai – aktoriaus specialybė.
– Viename Jūsų atliekamų kūrinių – apie jausmų sezoniškumą: „Kai pavasaris – vynui sudie, kai ruduo – sudie mano meile.“ Čia iš autobiografijos?
– Tai puiki daina, eilės sukurtos prieš 200 metų, vykstant Prancūzijos revoliucijai. Meilės su vynu niekada nemaišiau, jeigu susimaišė, tai netyčia. Galiu vyno ir rudenį, ir žiemą. Taigi nėra čia autobiografijos. Bet labai gerai, jei patiki. Autobiografijos yra dainoje „Motinos veidas“. Mano jausmų mamai, apie kurią galvoju.
– Koks Kostas Smoriginas, kai namuose?
– Bjaurus. Nelabai koks, niurzglys. Ligos vis nepaleido, pavargęs sirgti. Pernai, užpernai buvo išbandymo metai, vyko derybos su liga.
– Jūsų gyvenimo žmogus (žmona) – žinoma aktorė Dalia Brenciūtė, su kuria drauge ne vieną dešimtmetį. Ir jokių viešų skandalų, šeimyninių dramų…
– Normaliai gyvenam. Du artistai kalbą randam. Pasikalbam ir namuose apie spektaklius, kaip sekasi? Buitį pasidalinam. Mano darbų? Jokių… Dalia visus keturis namų kampus laiko. Nepriekaištauja, gal dėl to 43 metai kartu?
– Kostas Smoriginas jaunesnysis (sūnus) – garsus operos solistas, baritonas, jo talentui atviros pasaulio scenos. Akivaizdu, iš ko talentą paveldėjo. Nesigailite, kad kūrybinį prioritetą jaunystėje atidavėte teatrui, ne muzikai?
– Nesigailiu. Sūnaus balsas – ne iš manęs, iš senelio. Gal ir mano būtų toks pat, bet labai daug rūkiau, negerai elgiausi balso mutacijos laiku. Klasikiniam dainavimui mano balso prieskoniai trukdytų (juokiasi – aut. past.). Kosto balsą „Ąžuoliuke“ per mutaciją choro vadovas išsaugojo. Mane pakvietė ir sako: „Tavo sūnaus balsas labai gražus.“ Nuvedėm pas operos solistą Vladimirą Prudnikovą. Taip ir prasidėjo. Man per visus Kosto koncertus sunku, nes labai jaudinuosi, kainuoja daug nervų… Panašiai kaip futbole, kai priešininkas prie tavo vartų priartėja. Nors sūnus kuo toliau, tuo geriau ir gražiau dainuoja, nervas ir įtampa manęs nepalieka. Mama jam mažiau priekabi.
– Sielos muzikos atlikėjas Kostas Smoriginas birželio 29 d. Ilzenbergo dvare. Ypatingo svečio laukia ypatinga aplinka. Čia susirenka žiūrovai, kuriems nė motais, spigina saulė ar pila lietus. Kas skambės virš Meilės salos, Angelų medžio, šeštą šimtmetį skaičiuojančio aukštosios kultūros tradicijas puoselėjančio dvaro?
– Ilzenberge lankytis dar neteko, čia būsiu pirmą kartą. Padainuosiu iš dūšios, bus visos geriausios mano dainos, scenoje daug kas pirmą kartą pamatys mūsų naują trio. Linkiu visiems sveikatos, šilto susitikimo ir gero vakaro. Ir kad žiūrovai neliktų abejingi.
– Dėkoju už pokalbį.
