Mykolas Römeris – neeilinė savo nuopelnais Lietuvos valstybei, visuomenei ir mokslui asmenybė. Jis – teisininkas, visuomenės veikėjas, pedagogas, publicistas, mokslininkas, autoritetingas valstybininkas, Lietuvos konstitucinės teisės tėvas.
Mykolas Römeris gimė 1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje, bajorų Mykolo Kazimiero ir Konstancijos Tukałło šeimoje. Namuose vyravo lenkiška dvasia, tačiau visa šeima mokėjo lietuviškai, o lietuvių kalba M. Römeriui apskritai buvo pirmoji – ją išmoko iš lietuvės auklės.
Mokytis M. Römeris pradėjo Bagdoniškyje, prižiūrimas namų mokytojo. Vėliau mokslus tęsė Vilniaus I-oje vyrų gimnazijoje bei Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje. Nepaisant intensyvių studijų, M. Römeris aktyviai įsitraukė į politinį gyvenimą – slapta dalyvaudavo mitinguose ir sueigose, kurios darė didelę įtaką besiformuojančioms jaunuolio pažiūroms. Įgijęs teisinį išsilavinimą, studijas tęsė Vakaruose. Besimokydamas Paryžiuje, jis tapo lietuvių draugijos „Lithuania“ nariu. Būtent ši draugija suformavo jo ryšį su Lietuva. Kaip rašė žurnale „Aušrinė“ „Kaip ir dauguma mano draugų, niekados nebuvau giliau susimąstęs apie savo asmeninius santykius su Lietuva. <…> „Lithuanios“ sueigų diskusijose dalyvaudamas, labai daug pasipelnijau minėtųjų problemų srityje. Jose subrendo, susikristalino mano sąmonėj vėlyvesni santykiai su Lietuva ir lietuvišku judėjimu“.
Grįžęs į Lietuvą M. Römeris ėmė skleisti „krajovcų“ idėjas, teigusias, jog moderni Lietuva turėtų apimti buvusias istorines žemes ir visas joje gyvenančias tautas. Idėjoms skleisti jis, kartu su bendraminčiais, įkūrė ir redagavo dienraštį „Gazeta Wileńska“. Tačiau 1906 m., dėl maištingas nuotaikas skleidžiančių straipsnių publikavimo, M. Römeriui kaip redaktoriui buvo iškelta baudžiamoji byla. Gresiant įkalinimui, jis pasitraukė į Krokuvą. Čia M. Römeris atrado gausų lietuvių periodinės spaudos archyvą, kurį ėmėsi kruopščiai studijuoti. Tyrinėjimų rezultatas – 1908 m. išleistas veikalas „Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą“, tapęs pirmąja sisteminga lietuvių tautinio atgimimo istorijos analize.
Netrukus M. Römeris grįžo į Lietuvą ir buvo išteisintas – atsipirko pinigine bauda ir atgavo teisę dirbti advokatu. Jis aktyviai įsitraukė į visuomeninę ir publicistinę veiklą: skaitė paskaitas, dalyvavo įvairių draugijų veikloje, bendradarbiavo spaudoje, rašė mokslinius straipsnius.
Pirmojo pasaulinio karo metais M. Römeris įsijungė į Juzefo Pilsudskio organizuojamus Lenkijos legionus. Jis tikėjosi, kad nepriklausoma Lenkija atvertų kelią ir Lietuvos valstybės sukūrimui. Kaip rašė dienoraštyje: „Legionuose juk nesiekiau karjeros, ne dėl jos palikau Lietuvą. <…> Ėjau, kad savo paties veikla nuosekliai įrodyčiau tai, kas buvo mano tikėjimo ir visos ankstesnės veiklos akstinas – meilė Lietuvai, jos tautai“. Legionuose M. Römeris neturėjo jokių lengvatų, kartu su savo būriu keliavo iš vieno fronto ruožo į kitą, tampė ant pečių amuniciją.
Baigiantis karui, jis įsidarbino teisėju Lenkijoje, tačiau svajojo grįžti į Lietuvą. 1918 m. pabaigoje dienoraštyje rašė: „Ir ak, kaip norėčiau galutinai likviduoti mano buvimą Lenkijoje ir sugrįžti į Lietuvą. Vėl apie tai svajoju ir laukiu“. Į Lietuvą M. Römeris grįžo tik 1920 metais. Nors iš pradžių nerimavo, kad bus akylai stebimas, o kiekvienas jo žingsnis vertinamas kaip priešiškas Lietuvai lenko darbas, tačiau nutiko priešingai – tik grįžęs buvo paskirtas Kauno apygardos teismo teisėju, o jau kitais metais tapo Vyriausiojo tribunolo nariu. Teisėjo darbe M. Römeris buvo principingas ir taktiškas, turėjo tvirtą nuomonę ir nebijojo jos ginti, vienodai elgėsi su visais bylos dalyviais.
Apskritai Bagdoniškis M. Römerio gyvenime užėmė labai svarbią vietą. 1924 m. dienoraštyje rašė: „Bagdoniškį myliu labiau už viską pasaulyje, ir norėčiau čia turėti savo ramybės uostą, kuriame gyventų kas nors iš mūsų šeimos. Noriu pasistatyti nuosavą namą, savo sklype, susikurti savo poilsio vietą, laikyti porą arklių ir karvių, užsiimti sodininkyste, medžių sodinimu, rūpintis Gojaus miškeliu“. Tais pačiais metais šalia senojo namo pasistatė medinį dvarelį su kolonomis. Mansardoje įsirengė darbo kabinetą ir turėjo įprotį darbui reikalingus popierius rikiuoti ant laiptų – juos išdėliodavo priklausomai nuo svarbos ir skubumo ir kas kiek laiko raštus sukeisdavo vietomis. Nepaisant sunkaus susisiekimo, Bagdoniškyje jis mėgo leisti net trumpas atostogas – čia jo įsitikinimu geriausiai pailsėdavo ir gausiai padirbėdavo.
Išskirtinę vietą Bagdoniškis užima ir profesoriaus dienoraščiuose, rašytuose nuo 1911 m. iki pat mirties. Dienoraštį M. Römeris rašė kasdien, dienai skyrė puslapį. Retai dienos įrašą sudarydavo tik keli sakiniai. Dažniau dienos įspūdžiai buvo rašomi smulkiu šifru, jų nesutalpinant puslapyje – rašyta paraštėje ar vertikaliai šalia teksto. Su dienoraščiais profesorius niekur nesiskirdavo, į jį buvo perrašomi išsiųsti laiškai, pasakytos kalbos, straipsnių apmatai. Tais atvejais, kai su savimi dienoraščio neturėdavo, vedė užrašus, kuriuos vėliau perrašydavo.
Nepaprastai įvairus bei gausus ir mokslinis M. Römerio palikimas – tai daugybė monografijų ir mokslinių straipsnių. Jis nebuvo siauras specialistas, o domėjosi ir tyrė įvairias skirtingų teisės šakų, istorijos mokslų problemas. Tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje buvo pripažintas autoritetu.
M. Römerio teisiniai sugebėjimai buvo vertinami ir tarptautiniu mastu. 1932 m. jis paskirtas Lietuvos tautiniu teisėju Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, nagrinėjusiame Klaipėdos krašto bylą, kuri pasibaigė Lietuvos naudai. Vėliau, kilus ginčui su Prancūzija, atstovavo Lietuvą Tautų Sąjungos sesijoje, o Hagos tribunole nagrinėjo lietuvių ir estų ginčą dėl Panevėžio–Saldutiškio geležinkelio statybos ir bylą laimėjo. M. Römeris skaitė paskaitas Stokholmo, Lundo, Upsalos, Paryžiaus universitetuose, o kaip rašė „Ūkininko patarėjas“: „Paryžiaus universitetas kviečia tik garsiuosius pasaulio mokslininkus“. Jo indėlis buvo įvertintas įvairiuose institutuose ir akademijose Prancūzijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, profesorius buvo apdovanotas Latvijos Trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinu. Nebuvo pamiršti ir M. Römerio nuopelnai Lietuvos kraštui – jis įvertintas Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais, Lietuvos nepriklausomybės dešimties metų jubiliejiniu medaliu.
Pagyrimų M. Römerio asmenybei negailėjo ir jį pažinojusieji žmonės. Jis apibūdintas kaip tolerantiškas, teisingas, nesavanaudiškas ir geros širdies žmogus. Buvęs mokinys P. Stravinskas pasakojo, kad Römerio atmintis ir protaujanti galia buvo tiesiog fenomenali, ir teigė, kad „tokios intelektualinės jėgos dar nebuvo tekę sutikti“. Prof. V. Lašas Römerį apibūdino taip: „Kaip žmogus, jis visada savo elgesiu ir žodžio laikymu buvo tikras, geriausia ta žodžio prasme džentelmenas, tačiau turėjo kai kurių keistumų, pavyzdžiui, nemėgo telefono“. Išlikę atsiminimų, kad M. Römeris labai mėgo keliauti, nepraleisdavo progos išvykti į užsienį, kartais specialiai turistiniais tikslais.
1939 m. rudenį Lietuva atgavo savo sostinę ir M. Römeris kartu su Teisių fakultetu persikėlė į Vilnių. Tačiau netrukus prasidėjusi sovietinė okupacija atnešė daug sunkumų – profesorius imtas laikyti politiškai nepatikimu, dalis Bagdoniškio žemių buvo nacionalizuota, prasidėjo sveikatos sutrikimai. Karo pabaigos Mykolas Römeris taip ir nesulaukė – 1945 m. vasario 22 d., eidamas 65-uosius metus, mirė.
Tačiau išliko gausus jo palikimas. Rokiškio krašto muziejus saugo Römerių giminės portretus ir dokumentus, M. Römerio rašytas bei giminės bibliotekai priklausiusias knygas, įvairaus pobūdžio atvirlaiškius ir laiškus, fotografijas, užfiksavusias svarbius profesoriaus gyvenimo momentus.
Simona Strumskytė
