Rokiškio architektas – grafas Ignotas Tyzenhauzas
Viena ryškiausių su Rokiškiu siejamų istorinių asmenybių – grafas Ignotas Tyzenhauzas – gimė 1760 m., Pasalio seniūno Mykolo Tyzenhauzo ir Barboros Zybergaitės šeimoje. Be brolio Tado ir sesers Liudvikos, Ignotas turėjo ir netikrą brolį Juozapą, gimusį iš antrosios motinos santuokos su iždo raštininku Mykolu Kosakovskiu.
Didžiausią įtaką jaunojo Ignoto asmenybės formavimuisi padarė jo dėdė, LDK rūmų iždininkas, Gardino seniūnas Antanas Tyzenhauzas. Pats būdamas bevaikis, jis rūpinosi brolių atžalomis, o po brolio Mykolo mirties siekė prisiteisti jo vaikų globą. 1777 m., išvykdamas į kelionę po Europą, edukaciniais tikslais pasiėmė ir vos 17 m. sulaukusį Ignotą. Per 15 mėn. trukusią kelionę jie aplankė Vokietiją, Belgiją, Olandiją, Austriją, ilgesnį laiką gyveno Londone ir Paryžiuje. Kelionės metu I. Tyzenhauzas susipažino su europinėmis architektūros madomis, čia susiformavo ir jo stiliaus pojūtis. Per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją dėdės prašymu Ignotas pirko per neramumus gerokai nupigusius Vakarų Europos dailininkų paveikslus, o vėliau pats tapo kolekcininku. Pats jaunystėje globotas dėdės, suaugęs grafas tęsė šią tradiciją – 1785 m. seseriai Liudvikai išsiskyrus su vyru, ėmėsi globoti jos sūnų Liudviką Mykolą Pacą, pasirūpino jo išsilavinimu.
I. Tyzenhauzas vedė Marijaną Pšezdzieckytę, įtakingo valstybės veikėjo Antonijaus Pšezdzieckio ir Katarinos Oginskos dukterį. Santuokoje Ignotas ir Marijana susilaukė 4 vaikų: 2 dukterų – dailininkės Aleksandros ir rašytojos Sofijos bei 2 sūnų – karininko Adolfo Rudolfo ir gamtininko Konstantino. Tačiau poros santykiai buvo komplikuoti, netrukus jie išsiskyrė ir gyveno atskirai – Ignotas daugiausia laiko leido Rokiškyje ir Vilniuje, žmona – Varšuvoje, o jauniausia duktė Sofija buvo globojama giminaičių.
Grafas I. Tyzenhauzas buvo įgudęs diplomatas, karinių reikalų ekspertas – buvo kariuomenės generolas majoras, LDK Pėsčiosios gvardijos regimento šefas. Sulaukęs vos 22 m. tapo Švento Stanislovo ordino kavalieriumi, o 1792 m. didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu. I. Tyzenhauzas aktyviai veikė ir politiniame gyvenime – 1792 m. dalyvavo Targovicos konfederacijoje, vėliau palaikė Generalinės konfederacijos idėjas, nukreiptas prieš 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucijos ir Ketverių Metų Seimo reformas. Rokiškio krašto muziejuje saugomas dienoraštis, manoma sudarytas konfederacijos Lydos pavieto tarėjo I. Tyzenhauzo pavedimu. Rankraštis rašytas dviejų raštininkų, tekstas be jokių pataisymų, kas rodo, kad tai yra nuorašas nuo originalaus dokumento. Vėliau grafas ėmė priešintis Generalinės konfederacijos veiklai ir Rusijos okupacijai, buvo sąmokslo, rengusio sukilimą Lietuvoje, narys, demaskuotas ir įkalintas Rusijos valdžios. Tik 1795 m. vasarą jis ir kiti sukilimo dalyviai buvo paleisti už Braclavo vaivados Mykolo Kosakovskio (taip pat – antrojo Ignoto motinos vyro) laidavimą.
1812 m. I. Tyzenhauzas tapo Pasalio seniūnu, o į Lietuvą įžengus Napoleonui, vėl aktyviai įsitraukė į politinę veiklą. Jo šeimos santykiai su caru Aleksandru ir Napoleonu buvo nevienareikšmiai – duktė Sofija buvo carienės rūmų freilina ir bendravo su caru, o sūnūs kaip lenkų dalinių karininkai dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją. Ignotas taip pat palaikė Napoleoną, 1812 m. rugsėjį tapo Lietuvos laikinosios komisijos nariu, vadovavo karo komitetui, pasirašė atsišaukimą, kviečiantį sukilti Rusijos užimtų teritorijų gyventojus. Pasibaigus karui ir į Lietuvą grįžus caro valdžiai, grafas nebuvo nubaustas, atgavo visus savo dvarus ir žemes – su dukros Sofijos pagalba pavyko pasiekti, kad caras panaikintų šeimos turto areštą.
Ignotas Tyzenhauzas valdė didžiulius žemės plotus. Nemaža jų dalis atiteko mirus dėdei A. Tyzenhauzui, kuris turtus paliko artimiausiems giminaičiams, o 1803 m. giminaitei Sofijai Tyzenhauzaitei Chominskai atsisakius savo teisių į palikimą, Ignotas tapo viso likusio dėdės palikimo paveldėtoju. Grafas valdė Pastovis, Žaludką, jam priklausė Rokiškio dvaras su aplinkiniais kaimais ir palivarkais, didžiuliai žemės plotai Ašmenos, Dysnos, Lydos, Gardino, Naugarduko, Pinsko, Slonimo, Šiaulių, Ukmergės, Vilniaus pavietuose. Tiesa, jam priklausančios žemės ir dvarai nuolat keitėsi. Vieni dvarai būdavo parduodami – kaip iš dėdės paveldėti Vilniaus Tyzenhauzų-Fitinhofų rūmai, kuriuos Ignotas, jo sesuo ir S. Chominska pardavė pastarosios vyrui už 2400 auksinių arba Veprių dvaras, kurį po ilgų teisinių ginčų grafas pardavė netikram broliui Juozapui, o kitos žemės buvo prijungiamos prie jau valdomų teritorijų. Pavyzdžiui, grafas praplėtė prie Vyžuonos buvusią gyvenvietę, prie jos prijungęs iš Justo Saurimavičiaus nupirktą Gineitiškių palivarką su Šemetų kaimu. I. Tyzenhauzui priskiriamas ir Ignotiškio palivarko įkūrimas. Čia buvo pastatyti klasikinio stiliaus rūmai su kolonomis puoštu priebučiu, į kurį vedė 17 laiptelių. Centrinė rūmų salė buvo dekoruota istoriniais motyvais ir vaizdavo 4 elementus – Žemę, Vandenį, Ugnį ir Orą. Toks dekoras nebuvo atsitiktinis – tai masonų simboliai, o yra žinoma, kad I. Tyzenhauzas priklausė masonų ložei „Uolusis lietuvis“ (Gorlivy Litwiny).
I. Tyzenhauzas nuolat rūpinosi valdomų žemių gyventojų švietimu, kultūra, stengėsi parūpinti lėšų mokykloms, orkestrams išlaikyti. Grafas savo namuose įsteigė teatro draugiją, kur vaidinimus rengė jo vaikai ir svečiai, domėjosi ir diegė ekonomines naujoves, jo dvaruose buvo lengvesnė baudžiava. Išlikęs liudijimas, kad 1804 m. Rokiškio parapijoje grafo valstiečius užpuolė neaiški epidemija. Vidaus reikalų ministras įsakė Vilniaus kariniam gubernatoriui ištirti ar I. Tyzenhauzas neengia savo valstiečių. Susipažinęs su padėtimi vietinis pareigūnas pranešė, kad dvarininkas yra geras savo valstiečiams, nenualina jų darbais, paskolina jiems duonos, arklių, karvių, jaučių, grūdų sėjai.
Nors turėjo daug valdų, tačiau pirmiausia I. Tyzenhauzas siejamas su Rokiškiu. Miestas šiai giminei priklausė nuo XVIII a., tačiau jie čia negyveno ir valdą nuomojo, kol Ignotas amžiaus pabaigoje nusprendė Rokiškyje įkurti giminės rezidenciją. Šis sprendimas padarė didžiulę įtaką Rokiškio raidai – remdamasis klasicizmo principais grafas ėmėsi kardinalių miestelio ir dvaro sodybos pertvarkymo darbų. Pagrindiniu akcentu tapo ašis, sujungusi tuo metu dar medinę bažnyčią, naujai suformuotą stačiakampio formos aikštę, dvaro sodybą su reprezentaciniu kiemu. Už rūmų šią ašį pratęsė vėduoklinio plano parkas ir miškas-žvėrynas su proskyna centre. Tokios apimties architektūrinė, urbanistinė struktūra – reta išimtis LDK kultūrinėje erdvėje, tačiau jos autorius iki šiol nėra žinomas.
Kardinaliai pertvarkyta ir dvaro sodyba. I. Tyzenhauzo senoji dvarvietė netenkino, todėl ją pradėjo kurti naujoje vietoje, toliau nuo miestelio, apie 300 m į pietus nuo buvusios dvarvietės. Naujųjų rūmų pastatymo data laikomi 1801 metai. Ši data, kartu su grafo inicialais, iškalta cokoliniame aukšte įmūrytame akmenyje. Klasicistinio stiliaus rūmai buvo vieno aukšto, su aukštu pusrūsiu ir 4 kolonų prieangiu, į kurį iš abiejų pusių vedė laiptai po 22 pakopas. Virš stogo buvo iškeltas skarda dengtas kupolas. Toks kupolas buvo retas Lietuvos klasicistinių rūmų elementas – tokiam sprendimui įtaką galėjo padaryti I. Tyzenhauzo kelionė po Europą.
Viduje didžiausia ir puošniausia patalpa buvo valgomasis-didžioji salė, įrengtas pačiame rūmų centre. Jame buvo moderni švediška krosnis, vaškuotos, stalių darbo parketas, kambarį apšvietė 3 langai, orientuoti į sodą, o į patalpą vedė 5 dvivėrės durys – iš salono, kabineto, svečių apartamentų, vestibiulio-biliardinės ir šoninio koridoriaus. Pagrindiniu valgomojo akcentu tapo Egipto stiliaus freskomis dekoruotos sienos. Toks sienų dekoras nebuvo įprastas Lietuvos dvarams, tačiau tokį pasirinkimą galima sieti su tuo metu Europoje paplitusia egiptomanija, paskatinta Napoleono žygio į Egiptą, taip pat – asmeniniai I. Tyzenhauzo ryšiai su Napoleonu. Kiti rūmų kambariai buvo dekoruoti mėlyna, žalia, rausva, geltona ir oranžine spalvomis, o kambarius jungė viename lygyje išstatytos durys – jas atidarius susidarydavo ilgoka galerija.
Nors rūmų projekto autorius nėra žinomas, tačiau juo galėjo būti Vilniaus ar Gardino architektūros mokyklos atstovas. Keliama teorija, kad juo galėjo būti Vilniaus arkikatedros architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, su kuriuo I. Tyzenhauzas buvo pažįstamas, tačiau ši autorystė neturi tiesioginių įrodymų. Projekto autoriumi galėjo būti dėdės A. Tyzenhauzo dešinioji ranka Giussepe de Sacco, projektavęs Pastovių miestelį. Tačiau Rokiškio dvaras baigtas tik 3 m. po jo mirties. Kaip vienas iš galimų rūmų statytojų įvardijamas ir Sudervės bažnyčios statytojas dominikonas Laurynas Bortkevičius.
Šalia naujų rūmų iškilo ir kiti pastatai – romantizmo stiliaus oficinos su kolonomis, kiek toliau – virtuvė, rūsiai, malkinė ir paukštidė, šiltnamių kompleksas. Naujais pastatais buvo apstatyta ir senosios dvarvietės teritorija – iškilo alaus daryklos pastatas, tvarteliai, rūsiai vaisiams konservuoti ir alui laikyti, ledainė, angliško tipo vandens ir olandiško tipo vėjo malūnai. Buvo įrengti šiaurinis ir pietinis ūkiniai kiemai. Pietiniame stovėjo ūkvedžio namas, arklidė, svirnas ir svirnelis, daržinė, kalkinė. Šiaurinis kiemas buvo puošnesnis – čia stovėjo žirgyno pastatai. Iš viso dvaro sodybą formavo daugiau kaip 30 pastatų.
Rokiškio dvaro vaizdas išlikęs Ignoto anūkės Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose. Ji rašo: „Itališko stiliaus rūmai su laiptais iš lauko, su kupolu, apkaltu skarda ir todėl spindinčiu saulės spinduliuose, kurį mes vaikiškai vadinome bombela ir rinkdavome nuo žemės atlūžusius ir nuslydusius nuo stogo skardos gabalėlius; nuostabus olandiškas malūnas ir mūrinė bažnyčia, žiūrinti tiesiai į rūmų langus. Akyse man stovi didžiulės menės ir jose kabantys dailininkų nutapyti paveikslai, salė su egiptietiškomis freskomis ir mažas kabinetas, kuriame senelis mokė skaityti Idutę, žymėdamas raides trešnėmis“. Viešėdamas Rokiškyje grafas čia sukviesdavo visą savo šeimą, tačiau dvaras daugiau tarnavo kaip vasaros rezidencija – dėl politinių ir visuomeninių pareigų, taip pat dėl pramogų, I. Tyzenhauzas daug laiko praleisdavo nuomojamuose apartamentuose Pacų rūmuose Vilniuje.
Ignoto anūkė atsiminimuose aprašė ir savo senelį, tuo metu jau įkopusį į 7 dešimtį: „Augalotas, kiek pražilusiais plaukais, gražių veido bruožų, tankių antakių, rūkė pypkę ilgu kandikliu, atrodė esąs griežtas; aš jo šiek tiek prisibijojau… Jis buvo (tą girdėjau vėliau) tikras ponas ir nepaprastai galantiškas su moterimis. Mėgo pasirodyti, ir, žiemodamas mieste, su dukterimis rengdavo prašmatnius balius ir šventes, laikė puikius arklius, dosniai mokėdavo už ložes ir krėslus labdaros renginiuose, buvo išdidus, mandagus, bet su vaikais elgdavosi šaltai“.
Paskutines gyvenimo dienas I. Tyzenhauzas praleido Vilniuje. 1822 m. žiemą čia susirinko beveik visa jo šeima. Grafas jau buvo silpnos sveikatos, šeima pas jį rinkdavosi pietauti ir vakarieniauti, tačiau pats iš namų jis jau nebeišeidavo. Grafas mirė 1822 m. spalio 1 dieną. Kaip rašė G. Giunterytė-Puzinienė: „Ramus dėl visų savo vaikų jis mirė Vilniuje pirmosiomis spalio dienomis. Mano tėvai, gavę žinią apie tėvo ligą, nuskubėjo į Vilnių, kad gautų paskutinį palaiminimą, o mes likome Dabraulėnuose. Grįžę tėvai, vilkintys juodais gedulo drabužiais – motina su ilga gelumbės suknia, apsiūta baltu kaspinu ir su šleifu, apkabinusi mus, tylomis ašarodama – padarė gilų įspūdį. Mes irgi buvome aprengtos juodomis suknelėmis, gedėjo visas dvaras, o žiūrint į liokajus su frakais, su prie krūtinės prisegtais pluoštais plevenančių juostelių, atrodė, kad laidotuvės dar nesibaigė“.
Grafas Ignotas Tyzenhauzas buvo palaidotas Žaludko Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Šalia jo ilsisi kelios giminės kartos – tėvas Mykolas, dėdė Antanas, sūnus Adolfas Rudolfas su žmona.
Simona Strumskytė
