Pirmasis rokiškėnas, laimėjęs Liongino Šepkos konkursinę parodą, – Venecijus Jočys. Jis, nugalėtojo laurus nuskynęs 1999 m., parodoje daugiau nebedalyvauja. Dabar menininko širdis ir rankos puoselėja, kaip jis pats sako, didžiausią gyvenimo drožinį – įspūdingą medinį namą.
Nepaklysi
Turistams ir meno mylėtojams nereikia klausti kelio į drožėjo V.Jočio sodybą, esančią Kazliškio seniūnijoje, Degenių kaime: iš tolo matyti ją puošiančios įspūdingos skulptūros. Vasarą jaukioje menininko sodyboje netrūksta svečių – pasigrožėti drožiniais, pabendrauti su šeimininkais čia užsuka ir pavieniai lankytojai, ir ekskursijos.
Prieš gerą dešimtmetį menininkas V.Jočys tapo šalies įžymybe. Apie jį, prisijaukinusį vienatvę ir paršelį Cezarį, 2002 m. garsi režisierė Janina Lapinskaitė sukūrė kino filmą “Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis”. Šis filmas nuskynė laurus keliuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Jį mena prancūziška filmo afiša, puošianti kūrėjo darbo kambarį.
Drožėjas V.Jočys išgarsėjo ne tik filmu, bet ir žurnalisto Skirmanto Pabedinsko laidotuvių inscenizacija. Kartą p. Jočys išdrožė patį save, gulintį karste, “užkeltame” ant miniatiūrinio katafalko. Šis kūrinys labai patiko žurnalistui S.Pabedinskui, ir šis panašią skulptūrėlę užsakė sau. Kadangi užsakovas ją delsė atsiimti, drožėjas su bičiuliais surengė laidotuves: karstelis su žurnalisto statulėle buvo palaidoti senose kapinaitėse, netoli menininko namų. Po poros metų drožėjas žurnalisto skulptūrėlę “ekshumavo” ir atidavė užsakovui.
Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą proga dailininkas sudegino tvartą.
Taigi turistus ir smalsuolius į Degenius traukia spalvinga kūrėjo asmenybė, jo labai netradicinis humoro jausmas. O štai medžio drožėjai ir kritikai p. Jočį vertina už talentą, kūrybiškumą ir dėmesį smulkiausioms detalėms.
Vežė, ką turėjo
V.Jočys drožinėti pradėjo dar tarnaudamas sovietinėje armijoje. Grįžęs namo laisvalaikiu ėmėsi gaminti medinius, buityje naudojamus reikmenis. Žinia apie drožėją ir jo unikalius, subtilius darbus netruko pasklisti po Rokiškio kraštą.
1996 m. p. Jočys pirmą kartą savo darbus pateikė L.Šepkos konkursinei parodai. “Norėjau ją laimėti. Parodoje ketinau dalyvauti tol, kol pelnysiu pagrindinį jos prizą”, – “Gimtajam Rokiškiui” sakė kūrėjas.
Pašnekovas teigė, kad drožėjų konkursui niekada nekūrė specialios kolekcijos. Vežė tuos darbus, kuriuos turėjo po ranka ir kurie jam buvo gražūs ir mieli. Jis ir dabar nekuria skulptūrų kolekcijų. Kiekvienas darbas gimsta be plano, spontaniškai.
Ir štai 1999 m. konkursinėje parodoje p. Jočiui nusišypsojo sėkmė. Jo skulptūrėlės, vaizduojančios Aukštaitijos kaimo žmones ir jų darbus, buvo įvertintos pagrindiniu prizu.
Gausybė drožėjo kūrinių yra atsidūrę privačiose ir muziejų kolekcijose, tačiau daugelis darbų, pelniusių sėkmę parodoje, tebesaugomi menininko sodyboje. Čia – prie ratelio palinkusi verpėja, paskui jaučių porą ir žagrę sekantis artojas, luotu plaukiantys žvejai, kalvis prie žaizdro. Drožėjas įamžino medų kopinėjantį drevininką – amato, garsinusio Lietuvą nuo pat ankstyvųjų viduramžių, tačiau prieš porą šimtmečių išnykusio, atstovą. Juk būtent vaškas ir medus buvo svarbi senųjų laikų mūsų šalies eksporto prekė. Skulptūrėlėje iki smulkiausių detalių atkurtas darbštuolio drevininko paveikslas: įkopęs į medį, jis kiša ranką į drevėje susuktą laukinių bičių lizdą, ieškodamas korių ir medaus.
Kiekvienas drožinys tikslus iki smulkiausių detalių. O miniatiūriniuose drožinėtų žmogelių veideliuose atsispindi jų emocijos ir išgyvenimai: audėjos susikaupimas, sunkus kalvio darbas, žvejo džiaugsmas iš tinklo ištraukus žuvį…
Kūrėjo žmona Eglė Samulytė pasakojo: “Venecijaus kūryba išskirtinė savo emocingumu. Droždamas jis perteikia žmogaus veido išraišką, jo išgyvenimus, preciziškai tiksliai atkuria kiekvieną veido raukšlelę. Norėdamas kuo tiksliau pavaizduoti emocijas, jis kartais delnais braukia per medinių žmonių veidus. Medis sunkiai pasiduoda emocijoms, gal todėl daugelio drožėjų darbai man atrodo sustingę, šalti. O štai Venecijaus skulptūros yra plastiškos, alsuoja gyvybe.”
Tarsi nuotrauka
Drožėjas V.Jočys savo kūrybą lygina su nuotraukomis ar senųjų dailės meistrų darbais. Jam svarbu atskleisti žmogaus grožį, jo dvasią.
“Esu senovinis. Noriu drožti tą, ką matau. Todėl man gražūs senovės tapytojų paveikslai. O šiuolaikinis modernizmas – toks, kaip Kazimiro Malevičiaus “Juodas kvadratas”, – man nepatinka”, – aiškino kūrėjas.
Meistrui svarbu, kad jo drožiniai būtų kuo tikslesni, tarsi primintų nuotraukas.
Štai ant kūrėjo kambario sienos – jo vestuvių fotografija. Tame pačiame kambaryje ant stalelio – jo ir žmonos skulptūrėlės, iki smulkmenų atitinkančios nuotrauką: perteiktos jaunavedžių emocijos, preciziškai tiksliai atkurti drabužiai, papuošalai.
Nebedalyvauja
Argi tokie preciziški, emocingi darbai neverti L.Šepkos konkursinės parodos prizų? Galbūt. Tačiau menininkas joje nebedalyvauja, nors Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai ne kartą jį kvietė vėl išmėginti jėgas.
“Kai laimi pagrindinį prizą, nebėra jokio noro varžytis”, – atsiduso jis.
Į L.Šepkos konkursines parodas V.Jočys neužsuka net kaip žiūrovas.
“Gal ir nemandagu neapžiūrėti parodos. Tačiau man labiau patinka būti renginio dalyviu nei stebėtoju”, – sakė jis.
Jo žmona E.Samulytė tiki, jog kada nors drožėjo darbus jo gerbėjai vėl pamatys parodose. “Niekada nesakyk niekada”, – nusišypsojo ji.
Norėtų padiskutuoti
Ar svarbi V.Jočiui dievdirbio L.Šepkos kūryba?
“Jis buvo genealus kūrėjas. Juk neturėdamas įrankių, tik peiliuku ir kalteliu – suplota vinimi, jis sukūrė tokius puikius darbus! Šis drožėjas buvo nesuprastas savo meto žmonių, jie laikė L.Šepką keistuoliu. O man būtų įdomu su juo susitikti, pašnekėti. Deja, tai neįmanoma…” – sakė p. Jočys.
Jis, kaip ir legendinis dievdirbys L.Šepka, nesivaiko drožybos madų, neieško brangių užsakymų, nedrožia populiarių darbų, pavyzdžiui, kryžių. “Nesu amatininkas. Man nepriimtini užsakovų griežti reikalavimai ir suvaržymai. Jei kas man lieptų sukurti 10×10 cm skulptūrėlę, pasvirusią 45 laipsnių kampu, tokį užsakovą pasiųsčiau tolyn. Kodėl? Nes nėra erdvės mano fantazijai”, – kalbėjo drožėjas.
J.Jočys mano, kad geriausia kurti geram draugui ar draugei, žmogui, kuriuo pasitiki. Jam sunku atsisveikinti su savo darbais. Net skaudu, kai užsakovas darbą pasiima drožėjui nė nespėjus juo atsidžiaugti. “Aš noriu pabūti su savo darbais bent kelis mėnesius ar net metus. Tada ir atiduoti juos lengviau”, – sakė menininkas.
Mūza
Kalbėdamas apie užsakovus ir užsakymus, p. Jočys prisipažino, kad smagiausia jam kurti žmonai. “Jei sukuriu kokį darbelį Eglutei, man širdyje gera ir lengva”, – sakė jis.
Kas besuskaičiuos, kiek žmonos skulptūrėlių išdrožė p. Jočys. Štai ji ant lentynos, iškėlusi rankas į dangų, kviečia dievaitį Perkūną. O čia ji žalčiais vainikuota. Trečioji – svajinga, iš švelnaus liepos medžio išdrožta.
Ar sunku p. Samulytei būti kūrėjo mūza ir įkvėpėja?
“Nesunku. Man smagu būti su juo. Tik svarbu vienas kitam netrukdyti, nereguliuoti, vienas kito nemokyti ir nedrausti”, – šeimyninės laimės receptu dalijosi p. Samulytė.
Žmonos nevargina vyro naktinė kūryba, kai jis, pagautas įkvėpimo, kartais net dviem paroms užsidaro savo dirbtuvėlėje. Netrukdo ir drožlių bei skiedrų pilnas jo darbo kambarys. Užtat džiugina vyro dovanos: daili papuošalų dėžutė, pagoniška apeiginė taurė, kiti gražūs ir mieli kūriniai.
“Venecijus moka dirbti visus ūkio darbus. Jis ir siuvėjas, ir kojinių mezgėjas, ir batų taisytojas”, – apie vyrą pasakoja p. Eglė. O šis priduria, kad vieno moteriško darbo iki šiol taip ir neišmoko. “Gimdyti dar nebandžiau…” – šmaikštavo kūrėjas.
Pašnekovas džiaugėsi, kad palaikomas mylimos žmonos jis gali visas jėgas skirti kūrybai. “Man patinka gyventi tarp drožlių, o ir kiti dėl jų nesibara. Kuo daugiau esu “apsidrožęs”, tuo laimingesnis”, – prisipažino p. Jočys.
Gyvenimo darbas
Šiuo metu skulptūrėlės, kojinės ir kiti kūrėjo darbai atidėti į šalį – menininkas triūsia prie didžiausio ir, kaip pats sako, paskutinio savo drožinio. Jis labai skuba jį užbaigti iki Kūčių. Kodėl? “Senovės majai išpranašavo, kad 2012 m. gruodžio 23 d. ateis pasaulio pabaiga”, – sakė p. Jočys.
O jei majai suklydo, ir nurodytąją dieną pasaulio pabaigos nebus? “Vis tiek šis drožinys bus mano paskutinis”, – sakė jis.
Kokia gi toji ypatinga skulptūra? Drožėjas paslaptingai nusišypso į ūsą ir veda takeliu pro tvenkinį.
Šalia jo ant senų fermos pamatų pastatytas naujutėlaitis dvarelis drožinėtomis langinėmis. O jo kertinius kampus puošia žalčių figūrėlės. Šis puošnus namas ir bus paskutinysis drožėjo darbas. Pagautas įkvėpimo meistras jame leidžia ištisas dienas ir naktis. Jaukiuose šiltuose namuose dvelkia paprastumu, jaukumu, subtilumu ir senove.
Preciziškai tiksliai suleisti namo sienų rąstai, drožinėtos durų puošmenos, židinys – viskas p. Jočio rankų darbas. Kelis savo drožinius jis iškeitė į medieną namo sienoms, o visus statybos ir apdailos darbus atliko pats. “Netgi rąstus į namo viršų jis kėlė vienas, be niekieno pagalbos”, – sakė žmona.
Medžiu kvepiančių namų pirmajame aukšte – jauki svetainė, patogi virtuvė ir šeimininkės kambarys. Jis ypatingai paženklintas – durų staktą puošia p. Eglės bareljefas. Antrajame aukšte, į kurį ves laiptai, padabinti pagoniška skulptūrėle, bus šeimininkų kambariai. O namą vainikuoja nedidelis bokštelis, skirtas apylinkei apžvelgti ir arbatai gerti.
Tokie tad V.Jočio, 1999 m. L.Šepkos konkursinės porodos laureato, gyvenimo ir kūrybos planai.
Lina DŪDAITĖ
