Dievulis – Vilniuje
Vaidotas Dievulis
Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Praktinio parengimo skyriaus vyriausiasis specialistas
Išgirdę mano pavardę žmonės žegnotis nepuola, bet gyvenime buvo daug linksmų nutikimų. Pamenu, bažnyčioje klebonas sakė pamokslą tikintiesiems, jame pasakojo, kad kalbamasi su Dievuliu. Tai visi sužiuro į mūsų šeimą. Mokykloje gal ir buvo pašmaikštavimų dėl mano pavardės, bet, kiek pamenu, linksmų, nepašaipių. Juk su Dievuliu negerai pyktis. Net mokytojai mane rečiau pabardavo, rodė pagarbą. Stengiausi būti geras, „nechuliganavojau“, nes pavardė įpareigoja (juokiasi – aut. past.).
Kai įeinu į ugniagesių mokyklą, kolegos dažnai pašmaikštauja: „Neatsipalaiduojam! Nusileido Dievas.“ Kai atsiliepiu darbo telefonu, išgirdę pavardę skambinantieji nutyla… Prajuokina tokia žmonių reakcija. Pavyzdžiui, paskambina į mokyklą, klausia, su kuo galėtų pasitarti? Kolegos sako: „Su Dievuliu…“ Telefone – tyla. Matyt, galvoja, kad iš jų tyčiojamasi. Šeimoje turiu Dievulienę (žmona Kristina – aut. past.) ir Dievulį su Dievulyte. Taigi daugiau nei Trejybė. Man neteko, o sūnus mokykloje vaidino Dievą. Su Kristina pažįstami nuo vaikystės, jai nebuvo nuostabos dėl mano pavardės. Kuri gi nenorėtų būti Dievulio žmona! (juokiasi – aut. past.). Taigi su mumis, Dievuliais, visur elgiamasi pagarbiai (juokiasi – aut. past.).
Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo pavarde. Bandžiau išsiaiškinti jos ištakas, bet nepavyko. Per daugybę kartų ji šiek tiek mutavo. Esame katalikai, kitaip ir būti negali, juk Dievuliai. Nors ne kas sekmadienį einam į bažnyčią. Gal dėl pavardės likimas taip sudėliojo, kad mano tarnyba susijusi su kilnia misija – žmonių gelbėjimu. O bestudijuodamas ugniagesių mokykloje susitikau ir Kunigėlį. Kartu mokėmės, viename kurse…
Kunigėlis – Rokiškyje
Dalius Kunigėlis
Rokiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas
Mokykloje, ypač žemesnėse klasėse, dėl mano pavardės įvairių požiūrių būta. Bet labiau teigiamų, patyčių nujutau. Kai pradėjau studijuoti, Kunigėlio pavardė buvo pliusas. Juk su tokia pavarde tampi atpažįstamas. Visi žino, kad toks yra. Smagiausios mano istorijos yra iš studijų laikų, nes mokėmės kartu su Dievuliu. Kartą kariškių organizuotuose mokymuose prie mūsų pietų stalo prisėdo nepažįstantis kariškis, tai vos nepaspringo maistu pamatęs ant uniformų mūsų pavardes. Sakė, gyvenime prie tokio stalo, kur šalia – Dievulis su Kunigėliu, nėra sėdėjęs. Garsiuosiuose Šiluvos atlaiduose per šv. Mišias mus, Dievulį ir Kunigėlį, šalia stovinčius, žmonės keistai nužiūrinėjo. Buvo daug norinčiųjų kartu nusifotografuoti. Kai skambinantiesiems prisistatau pavarde, šie neretai sutrinka. Nežinau, ką pagalvoja…
Policijoje tarnavo Puskunigis. Jis prisistatė pavarde, ir aš prisistačiau… Buvo juoko. Vienoje Vilniaus bažnyčioje krikštijome vaiką. Tai į krikštynas atėjo ir vyriausiasis vienuolis. Sakė, nieku gyvu negalėjęs praleisti tokio įvykio. Juk krikštijamas Kunigėlis! Žinoma, smagu tokią pavardę turėti.
Ar negalvojau tapti kunigu? Net nebuvau susimastęs. Ir šeima manęs neskatino. Įdomu buvo atsekti pavardės kilmę, bandėme braižyti genealoginį medį, bet atsekti nepavyko.
Rojus – Plungėje
Adomas Rojus
Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadas
Apie mūsų šventas pavardes juokai seniai sklando. Daugiausia jų buvo ugniagesių mokykloje, kai prie Adomo Rojaus… priėjo Dievulis. Mokyklos bendrabutyje būdavo istorijų… Įeinat kaskart budėtojui reikėdavo pasakyti pavardę. Kai išgirsdavo „Rojus“, liepdavo pasakyt vardą. Išgirdęs „Adomas“, budėtojas įsižeisdavo, liepdavo nesišaipyti ir parodyti pažymėjimą. Tokį vardą tėvai davė, matyt, neatsitiktinai. Kaipgi Rojus be Adomo?! Sakė, vardas turi turėti porą. Taigi ir turiu porą. Tarnyboje su mano vardu ir pavarde visi apsiprato, bet neformalioje aplinkoje dažnai pajuokauja. Sako, „į rojų visi nori“, sulaukiu klausimų, „kur Jūsų Ieva?“ Ir tuoj paniūniuoja: „Ieva, Ieva, neganyk po pievą.“ Taip Ieva nuima juokelių „krūvį“ (juokiasi – aut. past.).
Būtų smagu, jei žmona būtų Ieva, bet jos ne toks vardas. Adomo vardas anksčiau buvo retas. Iki devintos klasės mokykloje buvau vienintelis Adomas, vėliau atsirado kitas, tik jis – ne Rojus. Dabar Adomas, kaip ir kiti seni lietuviški vardai, populiarėja. Vaikystėje ir paauglystėje mane vardas erzino. Bet tėtis pamokė nekreipti dėmesio į pravardžiuojančius ir patarė, kaip jiems atšauti. Tą patį patarimą daviau ir savo dukrai. Ar Plungėje – rojus? Žinoma, Rojus!
Klebonas – Kupiškyje
Dainius Klebonas, dirbantis Kupiškio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, gaila, papasakoti linksmų istorijų, susijusių su pavarde, nesutiko.
