Rafailas Karpis: „Apie šį renginį girdėjau ne kartą“
– Kaip Jums filmas „Šrekas“? Žiūrėjot?
– Šrekas – animacinis bestseleris. Žiūrėjau jo pirmas dvi dalis. Labai patiko. Nuostabus darbas. Tiek vizualus, tiek garso takelis. Puikiausi meistrai įgarsino personažus originalioje versijoje. Tačiau lietuvių aktorių įgarsinimas niekuo neatsilieka.
– „Senųjų metų palydų Rokiškyje koncepcija Jam patiko. Labai“, – taip apie Jus sako Rokiškio kultūros centro vadovė Vaiva Kirstukienė. Gal nemeluoja. Kas būtent Jums „labai patiko“?
– Nemeluoja. Visų pirma man labai smagu, kad egzistuoja tokia senųjų metų palydų šventė, skatinanti bendruomeniškumą. Šrekas – kiekviename mūsų tūnančios atsiskyrėlio nuotaikos metafora. Tačiau ilgainiui mes suprantame, jog tik kartu galime daugiau nei po vieną.
– Ar ilgai rokiškietės įkalbinėjo imtis pagrindinio vaidmens? Tai juk ne Operos ir baleto teatras, prie kurio esate pratęs, ne užsienio scenos, o darbas Rokiškyje – mažame Lietuvos mieste. Nežinia, kas čia Jūsų laukia?
– Tai vyko vasarą… Tikrai neilgai įkalbinėjo… Datos kaip tik buvo laisvos.
– Operos solistui artimas ir komedijos žanras: „Komedija – tai viena iš seniausių dramos formų: tai puiki galimybė pasijuokti visų pirma iš savęs“, – linksmai pasakoja R. Karpis. Čia tekstas iš pranešimo apie „Šreką“ Rokiškyje. Bet juk juoktis iš savęs nėra lengva?
– Komedija ne tik viena iš seniausių dramos, bet ir viena seniausių operos formų. Iš savęs gal ir ne visuomet smagu juoktis, bet, manau, mokėti iš savęs pasijuokti yra būtina.
– Kaip vyksta repeticijos? Jūs važinėjate į Rokiškį ar nuotoliniu būdu repetuojama? Papasakokit detalių, ką nors, kas įstrigo? Gal kokie neįprasti rokiškėnų norai, pavyzdžiui?
– Repetuojame Vilniuje, studijoje pas Povilą Meškėlą. Bus kelios repeticijos Rokiškyje. Jau du kartus vyko susitikimai su režisiere Neringa ir vadove Vaiva Vilniuje. Dabar nuotoliniu būdu derinam kūrinius ir scenarijų. Ruošiamės savarankiškai namuose ir susitikę studijoje. Neįprastų norų nepastebėjau. Gal dėl to, kad per netrumpą patirtį daug kas jau yra tapę įprasta.
– Domėjotės, su kuo kartu dirbsite scenoje?
– Su kolegėmis susipažinom Povilo studijoje per pirmą renginio pristatymo ir scenarijaus aptarimą. Iš anksto nesidomėjau, darbo metu susipažinau ir pasidžiaugiau. Manau, bus smagu ir scenoje.
– Šou, kuriame vaidinsite, tiksliau senųjų metų palydos Rokiškyje labai populiarios. Ką nors apie tai žinote? Ką nors žinote apie Rokiškį daugiau nei eilinis lietuvis?
– Apie šį renginį girdėjau iš kolegų ne kartą. O prieš savaitę su kolegomis Jeronimu Miliumi, Tadu Juodsnukiu, Česlovu Gabaliu bei Dominyku Vaitiekūnu susirinkome repetuoti vieną garsų miuziklą, kurį netrukus rodysime Šiaulių arenoje. Paaiškėjo, jog aš vienintelis dar nesu dalyvavęs šiame šventiniame renginyje.
Rokiškį aplankydavau vaikystėje su klase keliaudamas po Lietuvą. Taip pat esame lankęsi su „Ąžuoliuko“ choru bei su Operos ir baleto teatro Operos studija – rodėme operą „Eugenijus Oneginas“.
Rytis Saladžius: „Užteko kartą pažvelgti į veidrodį…“
Asilėlį, šmaikštų Šreko draugą, įkūnys aktorius, kraštietis, Auksinio scenos kryžiaus laureatas, buvęs Rokiškio liaudies teatro režisierius, 35-ojo profesionaliųjų teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ pagrindinio vyro vaidmens prizo laimėtojas Rytis Saladžius. „Kalbantis asilas yra šmaikštus, lyg ir kvailas personažas, tačiau pasako daug teisybės. Jis visą laiką kalba. Reikėjo aktoriaus, kuris galėtų improvizuoti“, – apie Ryčio pasirinkimą šiam vaidmeniui sako režisierė.
– Kaip gyveni, Ryti? Kur dabar filmuojiesi, kokiuose spektakliuose vaidini? Pasiilgsti Rokiškio kartais? Atvažiuoji juk ne vien teatro reikalais.
– Gyvenu gerai. Dabar niekur nesifilmuoju, nors šiais metais buvo ne vienas filmas. Keliuose atlikau epizodinius vaidmenis, viename iš dviejų studentiškų – pagrindinį. Pavasarį išleidome premjerą Oskaro Koršunovo teatre „Žmogus iš Podolsko“. Neseniai įvyko spektaklio „Sulėtintai“ premjera Nacionaliniame dramos teatre, kur taip pat sukūriau vaidmenį. Į Rokiškį užsuku tuomet, kai pavyksta ką nors atlydėti, aprodyti miestą, Rokiškio krašto muziejų, Liongino Šepkos ekspoziciją. Šią vasarą su artimaisiais užsukome net autobusiuku. Ačiū Krašto muziejaus kolektyvui už šiltą priėmimą! Taigi – ieškau priežasčių užsukti. Tikrai pasiilgau Rokiškio ir labai apsidžiaugiau tokia proga. Šiaip atvažiuoti yra viena, o pabendrauti su bičiuliais scenoje, pasidalinti su žiūrovais šventine nuotaika – visai kas kita.
– Nesi vaidinęs senųjų metų palydose, lyg ir ne tavo stiliaus šou, Tave įprasta matyti vaidinantį kai ką sudėtinga, nelengvai įkandama… Gal klystu? Kaip Tave prikalbino? Ir dar tooookiam vaidmeniui? Vaiva sakė, kuo ilgiau pasakojo Ryčiui apie tą vaidmenį, tuo įdomu jam darėsi. Šou kūrėjų pranešime rašoma, kad Tavo vaidmuo – kalbantis asilas – yra šmaikštus, lyg ir kvailas personažas, tačiau pasakantis daug teisybės. Papasakok apie tą vaidmenį? Gal ne toks kvailas tas asilas?
– Dėl įkandamų – neįkandamų, sudėtingų – nesudėtingų vaidmenų yra ne taip. Čia tik požiūrio taškas. Man nėra nesudėtingų vaidmenų. Taip yra visad – kaip pirmąkart atsistoti ant kojų. Be abejo, sudėtingiausi vaidmenys tokie, kai tenka pratarti vos kelias frazes per vakarą, „iššauti“, tarsi visada būtum gyvenęs kartu su visais ir kvėpavęs tą patį orą… Esu išbandęs daug žanrų ir teatre, ir kine, o šis yra šioks toks iššūkis ir, manau, ne paskutinis. O dėl asilo vaidmens… Tai… Užteko vienąkart pažvelgt į veidrodį – iškart supratau, kad tinku šiam vaidmeniui, kad nereikės nė kaukės.
Visa kita – tik kvailumo atspalviai, kurių mes kiekvienas savy galim aptikti pasikeitus apšvietimui, ar orui (pvz., esant +7 į lauką išeit apsirengus, tarsi būtų -10). Priklauso nuo situacijos. Taigi kituose ir savy vertinu gebėjimą pasijuokti iš savo klaidų ir kvailumo.
– Apskritai matei „Šreką“?
– Šreko gyvai dar nesu matęs, tai šiek tiek prisibijau to momento. Bet kaip nors, gal susidraugausim, gal išnešiu sveiką kailį.
