Obelių seniūnijos Antanašės kaime buriasi savamoksliai astronomai – žmonės, kurių širdys dainuoja nuo žvaigždėto naktinio dangaus.
Apie meilę giedram dangui, neatpažintus skraidančius objektus (NSO) ir kitus dangiškus reikalus su astronomijos mėgėjais Ričardu GERNIU ir Pauliumi MAŽEIKIU kalbėjosi korespondentas Norbertas BYČKOVSKIS.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado teleskopai?
Ričardas: – Mane traukte traukia paslaptys. Nuo mažens negalėdavau atsižavėti dangumi. Klausdavau savęs, gal ten kas nors gyvena, kiek reikėtų laiko žmogui nuskristi iki tos ar anos žvaigždės?
Kai mokiausi Vilniaus geležinkelininkų mokykloje, porą metų lankiau Lietuvos astronomų draugijos būrelį. Iš bendrabučio teleskopais stebėdavome žvaigždes. Esu nemažą teleskopą tempęsis iš Vilniaus į gimtinę Dideliškyje (Obelių sen.). Keturias valandas kračiausi autobusu, paskui visi stebėjosi, kaip aš tą gremėzdišką daiktą panešiau, iš sostinės atsigabenau.
Kai sukūriau šeimą, teleskopams neliko laiko. Tačiau nuolat plika akimi stebėdavau dangų, skaičiau specialią literatūrą.
Pernai loterijoje laimėjau 6 tūkst. Lt ir po kelių dešimtmečių atėjo metas išsipildyti mano svajonei – nusipirkau teleskopą refraktorių. Jo konstrukcija pagrįsta tik lęšiais. 1609 m tokį pirmasis pagamino Galilėjo Galilėjus. Dabar ir aš, kaip tas Galilėjus, pasistatau kur noriu savo teleskopą ir žiūriu į Jupiterį, matau keturis didžiausius jo palydovus.
Paulius: – Astronomija susidomėjau prieš porą metų. Už gimtadieniui sukauptus pinigus nusipirkau veidrodinį teleskopą. Mano pomėgiu susižavėjo ir klasės draugas Linas Kelečius. Jis taip pat įsigijo teleskopą. Dešimtoje klasėje iš astronomijos pradmenų gavau devynis. Tačiau mokytoja Genė Barčienė tikriausiai ir dabar nežino apie mūsų pomėgį.
Daugiau šeštadienio GR
Norbertas Byčkovskis