Na, štai ir sulaukėme žinios – draudimai ir ribojimai dėl COVID-19 vėl įvedami. Ir tai jau nebe gąsdinimai, tai – realybė. Tiesa, didžioji dalis – po rinkimų, kaip ir buvo galima spėti. Ir kol kas jie švelnesni, nei buvo per pirmąją koronaviruso bangą. Bet liberalių pažiūrų piliečius tie visi draudimai vis tiek labai erzina, todėl išdidžiai aiškinama, kad reikia remtis kiekvieno sąmoningumu. Į piliečių sąmoningumą apeliuoja ir valdžia, žada tokiu atveju būsiant mažiau draudimų. Bet užteko ir tų, kurie įvedami –Vilniaus naktinių barų ir kavinių atstovai dėl jų ketina kreiptis net į teismą. Nors dar griežtesnius ribojimus dėl kavinių ir barų darbo laiko yra įvedusi ne viena šalis, kad ir kaimyninė Lenkija.
O koronaviruso užsikrėtimų atvejų Lietuvoje drastiškai auga. Augimo tempai pralenkė visas mokslininkų prognozes. Epidemiologai žada – tai dar tik pradžia, sulauksime ir 1000 atvejų per dieną. Dar ir gripas neprasidėjo, o jis situaciją gali komplikuoti dar labiau.
Tai kaip bus su tuo piliečių sąmoningumu? Ar sąmoningi tik tie, kurie neina į naktinius barus? Neapsigaukime, tie „sąmoningieji“ linksmybių naktiniuose baruose vengia ne dėl COVID-19 – apskritai juose nesilanko. Bet užtat po kelis kartus per dieną marširuoja parduotuvėse ir nė už ką nenori atsisakyti vietinių susibūrimų, susiėjimų, „kermošių“ ir renginukų. Kiekvienam savo. O koronavirusas plinta ne tik naktiniuose baruose, sporto klubuose ar ugdymo įstaigose, bet ir laidotuvėse, giminių susiėjimuose, privačiuose pobūviuose ir vakarėliuose – visur, kur susiburia daug įvairių žmonių.
Taigi, sąmoningi esam tik ten, kur nėra asmeninio intereso ir su pritarimu žiūrime į draudimus, liečiančius kitus, bet į savo laisvės apribojimus reaguojame kur kas jautriau.
Kas dėjosi pasibaigus pirmosios COVID-19 bangos ribojimams? Kaip džinas iš butelio, taip mes ištrūkome iš namų ir prasidėjo masinis kilnojimasis, keliavimas, visų atšauktų renginių žūtbūtinis sugrąžinimas, nes gi – dauguma projektiniai, pinigus tai reikia kažkaip pasiimti. Atsipalaidavom totaliai ir nereikia svaigt kalbomis apie sąmoningą atsargumą. Jo nebuvo, nes niekas nemėgsta draudimų ir savo noru savęs nepančios.
Aš irgi nemėgstu. Atsibodo kaukės, pasiilgau kelionių ir judėjimo laisvės, nenoriu atsisakyti bendravimo ir pasibuvimo su kitais. Ir, vargu, ar be ribojimų ir draudimų, vien iš pilietiško sąmoningumo viso to atsisakyčiau. Greičiau iš baimės pasigauti virusą kur nors.
Ta dabar visur kartojama mantra „būkit sąmoningi“ nėra magiška formulė paverčianti norą tikrove. Sąmoningumui irgi reikia pribręsti, o ir sąmoningumo lygis kiekvieno kitoks – vienų didesnis, o kiti iš viso nejaučia jokios atsakomybės nei prieš save, nei prieš kitus. Įsilinksminus bare ar prie giminės vaišių stalo, vargu, ar prisiminsi kažkokią tai kaukę ir kartkartėmis dezinfekuoti rankas.
Sąmoningas EGO atsisakymas dėl visuotinio gėrio – nelengvai įgyvendinama siekiamybė. Tas EGO toks savas, kad labai sunku su juo atsisveikinti. Nesvarbu, ar budistinį maldos malūnėlį tarškinsi, ar krikščioniškas maldas kalbėsi – procesas bus ilgas, o norimo rezultato gali ir nebūti.
Todėl, deja, pasisakau už draudimus. Kitokio sprendimo neranda ir kitos šalys. Štai Airija – užsidarė pirmoji Europoje, draudimai ir ribojimai vienas po kito įvedami ir kitose Europos, pasaulio šalyse. Nepaisant protestuotojų, nepaisant įvairių grupių interesų, nepaisant skirtingų sąmoningumo lygių.
Ir ta proga nusiperku naują paketą vienkartinių kaukių. Kartu tyliai viliuosi, kad Rokiškis liks „žaliojoje“ zonoje. Su kuo mažiau draudimų.
