Esate LR Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja. Kokį svorį ir galią turi komitetas sprendžiant švietimo klausimus Seime ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM)? Ar komitetas duoda toną, ar jo nuomonė yra tik patariamoji?
Seimo paskirtis – įstatymų leidyba ir parlamentinė kontrolė. Sprendimus priima vykdomoji valdžia (vyriausybė, ministerijos). Komitetas tikrai nėra patariamasis. Jis svarsto, teikia įstatymų pataisas, įvairius savo srities klausimus, o įgyvendina vykdomoji valdžia. Ir ne visada įgyvendinama tai, kas numatyta. Gaila, bet vyrauja keistoka tendencija – ŠMSM daugiau mėgsta informuoti komitetą nei tartis, kaip turėtų būti. Pavyzdžiui, taip nutiko su profesinio mokymo tinklo pertvarka – nusprendė pertvarkyti, o tik po to mus informavo.
Pasisakymuose ne kartą minėjote, jog šiandien švietimas labai fragmentuotas ir išblaškytas, neturintis aiškios strategijos. O kas ją turi kurti? Partijos? Bet juk jos kas ketveri metai keičiasi menkindamos tai, kas buvo padaryta jų pirmtakų…
Prieš keletą metų kalbėjausi su Estijos profesorėmis ir pagyriau, kaip gražiai jie tvarko švietimo sistemą (Lietuva su Estija nepriklausomybės pradžioje labai bendradarbiavo, rengė Tautinės mokyklos koncepciją, kitus dokumentus). Jos man draugiškai atsakė: „Mes nusprendžiame ir darome, o jūs labai daug kalbate.“ Jos teisios. Pas mus vieni nori pastumti švietimą į vieną pusę, kiti – į kitą, ir labai dažnai atėjusieji į valdžią pamiršta, kad tai nėra jų privati, partijos ar koalicijos nuosavybė. Švietimas yra mūsų valstybės, mūsų žmonių ateities garantas. Tas tampymas išbalansuoja sistemą. Ji dabar šlubuojanti ir serganti.
Mes neturime sudėlioję aiškių švietimo siekinių, vizijos, kur norime būti po 5 ar 10 metų. Tai turi būti užtvirtinta ir suprojektuota bei aptartas judėjimas jos link. Ir tada atsiranda strategija. Strateginių ir kitų dokumentų prirašyta labai daug. Kitas klausimas, kaip jie įgyvendinami ir kaip dera tarpusavyje. Labai dažnai pasiklystama tarp trijų medžių. Mano manymu, jei nesutarsime dėl aiškios švietimo vizijos, tai tokiu atveju vėl blaškysimės nuo rinkimų iki rinkimų. Noriu pastebėti, kad pernai rugsėjo pirmąją pasirašytas Politinių partijų susitarimas dėl švietimo yra svarbus, bet jo konstruktas mane stebina. Juk susitarimo kūrimo leitmotyvas buvo toks: tarkimės, dėl ko galime susitarti. Mano siūlymas buvo susitarti dėl švietimo aiškios vizijos, identifikuoti jos kūrimo problemas ir sprendimus. Po to jau parengti vizijos įgyvendinimo strategiją. Deja, nugalėjo dauguma.
Man, kaip į politiką atėjusiam švietimo žmogui, liūdna, kai prieš rinkimus žadama viena, o laimėjus pamirštama. Taip negali būti, reikia daugiau politinėms partijoms ir jų lyderiams atsakingumo ir skaidrumo. Šiandien į švietimą įplaukia labai daug pinigų. Neaišku, kaip tikslingai jie panaudojami, kokie bus rezultatai, nes įvairūs rodikliai nurodyti 2025, 2026 m. ir panašiai, kai dirbs kita valdžia. Taigi visur suktukai ir apsuktukai, primena vaikystės žaidimą – vilkelį. Paspaudi – sukasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Mūsų švietimas taip ir sukiojasi. Be to, mes neturime aiškios bendrojo ugdymo ir aukštojo mokslo filosofijos etc.. Dėl to stringa programos. Kažkodėl pradedame nuo vadybinių dalykų. Kaip vyksta įvairios pertvarkos? Pirmiausiai būna ekonominis ir finansinis rodiklis, todėl prasideda vaikų skaičiavimas ir pan., tada vadybiškai sutvarkoma. Nesakau, kad to nereikia, tik pabrėžiu, jog tai nėra pirminis atskaitos taškas. Juk net mokyklos formos gali būti įvairios. Net EBPO pasiūlė keturis mokyklos modelius.
Dvidešimt vienas mokinys gimnazijos sraute. Kodėl būtent toks skaičius? Apskritai, man tas teiginys, kad vaikui aukštesnėse klasėse nebus pasirinkimo, yra keistokas, kai mūsų mokytojai persivertė per galvą ir išmoko dirbti virtualioje aplinkoje (gal ne visi dar kompetentingi, bet tikrai pramokę). Galima padaryti dalykų modulių „baseiną“ tarp įvairių mokyklų ir juo naudotis (galima mokytis virtualioje aplinkoje, o vėliau į laboratorinius darbus ar kitus užsiėmimus nuvažiuoti geltonaisiais autobusiukais). Reikia ieškoti įvairesnių formų. Be to, galima suteikti lankstesnes galimybes organizuoti ugdymo procesą.
Labai svarbus dalykas – mokyklos apkrautos įpareigojimais teikti įvairią informaciją. Įvairios ministerijos primeta, kad mokyklos turi teikti vienokią ar kitokią informaciją. Dėl to ir mokytojai, ir vadovai apkrauti. Nereikia pamiršti, kokia mokyklos, jos vadovo ir mokytojo paskirtis. Dažnai šie žmonės atitraukiami nuo pagrindinio darbo ir turi atlikti papildomų darbų. Kodėl? Taip neturi būti.
Kai kalbame apie vadovus, mokytojus, švietimo pagalbos specialistus, jei jiems pažadami tam tikri dalykai, tai jie turi būti įgyvendinami. Kaip buvo su mokytojų etatinio apmokėjimo sistema? Suprantu mokytojų nepasitenkinimą, nes neretai atsiranda jų priklausomybė nuo mokyklos vadovo. Labai blogai, kad yra ir vadovo priklausomybė nuo mero, nes nebereikia savivaldybės tarybos sutikimo nei priimant į darbą, nei atleidžiant. Tokia nuo mero priklausomybė, mano supratimu, nėra gera. Be to, ir vadovams, ir mokytojams atsiranda nerimo tiek dėl vidinių, tiek dėl išorinių vertinimų ir perkrautų programų. Ką dažnai kalba mokytojai? Išėjai ar neišėjai programą? Mokytojas turėtų kalbėti apie tai, ar mokiniai išmoko.
Iš išorės atrodo, kad mokytojo darbas paprastas, bet iš tiesų labai sudėtingas. Turim išmokti gerbti mokytojus. Prieš pasakant ką nors neigiamo apie mokyklą ar mokytojus, reikia labai gerai pagalvoti, nes tai, kas šeimoje kalbama, neretai persiduoda vaikams, ir taip formuojamas požiūris. Tėvelių ir senelių norėčiau paprašyti, kad jie pirmiausiai išsiaiškintų įvertindami situacijas. Mes praradome pagarbą mokyklai ir pedagogui, o tai labai pavojingas dalykas.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Švietimo reforma nesibaigia, nes švietimo ministeriją valdo d**niai su iniciatyva.
Labai teisingos profesorės įžvalgos, nesibaigianti reforma visą nepriklausomybės laikotarpį.