Rita Briedienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ėjau per Rokiškio Nepriklausomybės aikštę, jau panyrančią į 18 val. laiką. Tamsu. Šventėms išpuošta aplinka – pats geriausias pavyzdys pajusti ir paprastus žmones, ir valdžią vienijantį dalyką – Kalėdų artėjimo nuotaiką.

Valdžios rūpestis žiemos šventėms puošti miestą išlieka didelis. Jei jo neliktų, ką jaustum tokiu metu eidamas per aikštę? Ar gali taip atsitikti? Juk neliko daug svarbesnių dalykų.

Užtekdavo paskambinti seniūnui ir pasiteirauti, kas geresnio. Kartais – visai nieko naujo, o kartais pasitaikydavo ir naujienoms priskiriamų dalykų. Paskambindavo ir patys seniūnai, pasidalindavo jų vadovaujamam administraciniam plotui aktualiais klausimais.

Dabar tave nukreipia pas komunikacijos specialistus net ir dėl paprasčiausio klausimo. Pavyzdžiui, kodėl Nepriklausomybės aikštės ir Respublikos gatvės namų kieme formuojasi didžiulis šiukšlynas? Kelios dešimtys žingsnių nuo kalėdinės nuotaikos visai kitokia aplinka. Seniūnui nebeskambini – neatsakys, o specialisto atsakymo tenka laukti. Ir nesvarbu, kiek dienų truks laukimas, svarbu tai, kad nebeliko paties bendravimo.

Paskambindavai į paštą pasiteirauti, kiek rajono žmonės išsiuntė kalėdinių atvirukų, ir gaudavai atsakymą. Dabar nebėra įgaliotų „komentuoti“.

Policininkas stovi prie namo laiptinės – paklausi, kas atsitiko, o jis negali kalbėti šiuo klausimu.

Nekomunikacija pradėjo formuotis apie 2000-uosius. Ne iš karto. Ne visur. Dar buvo geležinkelio stotys, miškų urėdija, tas pats paštas, vietos teismai ir policija, kurie visai paprastai teikė žinias spaudai, vadinasi – ir visuomenei. Komunikaciją siaurino centralizacija, globalizacija – normalaus bendravimo mutacija. Naudodamasi tokia situacija, bendravimą su spauda pradėjo riboti ir savivalda.

Įvykių srautas ėmė pleišėti, rajonai neteko visuomenės nuomonę formuojančio nuoseklumo. Kaip viename pokalbyje yra sakiusi literatūrologė profesorė Genovaitė Dručkutė, rajonai nebetenka kritinės masės, galinčios daryti įtaką valdiškiems, politiniams sprendimams.

Štai Kalvių kaimo bendruomenės rudens šventėje dalyvauja savaitės kultūros ministras Ignotas Adomavičius. Klausiu: „Kviestas? Nekviestas?“ Jis atsako: „Kviestas.“ O kaimas nenori to pripažinti, nenori viešinti jo viešnagės. Kaip tai vertinti? Baimė prarasti Ignoto partijai priklausančius rėmėjus ir drąsa prarasti normalią poziciją?

„Žmonės Vilniuje kovoja, o mes kaip atrodysim?“ – vos neverkė moteris, nepritarusi Ignoto viešnagei.

Dar likusi sava nuomonė, bet nyksta noras ją reikšti. Nekomunikacija suardė vieningumą, poreikį kelti visuomenines problemas ir kažkaip su jomis kovoti. O juk yra ir kitų bėdų: ką mes žinome apie narkomanijos mastus? Ar tikrai nebeliko savižudybių problemos?..

Aplink spindint kalėdinėms girliandoms, ar Nepriklausomybės aikštėje neturėtų degti ir laužai? Ar kurio nors šalies rajono centre jie degė? Kuo mes tikime? Stebuklu, viską sutvarkysiančiu savaime? Ko dar laukiame? Kalėdų. Ramių ir jaukių. Juk vien dėl jų tiek daug tenka patirti rūpesčių. Kokie dar laužai?

Rita Briedienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: