Rokiškio krašto garbės pilietė, kraštietė Juzefa Čeičytė – meno pasaulyje žinoma kaip Juta – įvairiapusė menininkė, rašanti eilėraščius, tapanti drobes, kūrusi scenografiją ir kostiumų eskizus pusšimčiui teatro spektaklių ir kino filmams. Devintąja garbės piliete Rokiškio krašto muziejaus iniciatyva ji paskelbta per savo aštuoniasdešimtmetį daugiau nei prieš dešimt metų. Ta proga tėviškėje buvo surengta jos personalinė tapybos darbų paroda, o muziejus savo fondus papildė naujomis kūrėjos drobėmis. Kai kurie menotyrininkai daugiausia sovietmečiu kūrusią autorę vadina pirmąja pokario abstrakcioniste. Ir nors šis stilius sovietmečiu nebuvo toleruojamas, pirmąją personalinę savo parodą jai pavyko atidaryti Leonido Brežnevo mirties dieną.
Atsimena kiekvieną smidrą
ir diemedį
Dailininkė gimė 1922 metais Aleknų kaime, Rokiškio rajone, Juodupės valsčiuje, ūkininkų Juozo ir Onos Čeičių šeimoje. Gimtinę ji be galo gražiai aprašė prisiminimuose, į ją vis grįžta eilėraščiais ir piešiniais, o gimtajame kaime yra pastačiusi kryžių, kurį išdrožė irgi neeilinis menininkas Adolfas Teresius. „Aš dabar atsiminsiu kiekvieną diemedį, kiekvieną smidrą, geltonąjį jurginą, už kurio užlįsdavau pasislėpt nuo visų, buomą arkliams pririšti, ant kurio mane užkeldavo ir turėdavau juo pereiti nenukritus“, – taip menininkę cituoja Audrius Musteikis, parašęs apie ją straipsnį leidiniui „Prie Nemunėlio“ 2012-aisiais, kuomet autorė šventė devyniasdešimtmetį.
Nuo mažens augusi inteligentiškoje aplinkoje, mokėsi Linkuvos gimnazijoje, karo metais mokytojavo Vilniaus pradinėse mokyklose, dirbo teatre. Vilniaus dailės akademijoje kaip laisva klausytoja tapybos specialybės (įstojo 1942 m.) mokėsi pas dailininkus Antaną Gudaitį, Viktorą Vizgirdą, Algirdą Petrulį, piešimo – pas Petrą Aleksandravičių, Vytautą Jurkūną, klausėsi Levo Karsavino meno istorijos paskaitų. Karo metais, vokiečiams uždarius akademiją, piešimo įgūdžius tobulino piešimo studijoje, veikusioje Vilniaus dailės muziejuje, Adolfo Valeškos globoje.
Žymė ilgiems
metams
Kaip pasiturinčių tėvų, ištremtų į Sibirą, vaikas, nuslėpusi šiuos savo biografijos faktus, po karo, 1948 metais, J. Čeičytė buvo pašalinta iš instituto. Nuo deportacijų slapstėsi Linkuvoje, Ramygaloje, Panevėžyje.
„Jos tėvai, darbštūs, tvarkingi ir padorūs Lietuvos ūkininkai, užėjus sovietams, paskelbti liaudies priešais ir ištremti. Dailininkė, dar studentė – liaudies priešų dukra, be to, Lietuvos partizanų sesuo, todėl metama iš Dailės instituto paskutinio kurso, įrašoma į tremiamųjų sąrašus, gaudoma po visą Lietuvą. Žymė ilgiems dešimtmečiams“, – rašo apie tuos laikus A. Musteikis minėtame straipsnyje. Jis primena, kad ir vėliau, jau atsivėrus durims į legalų gyvenimą, kelią vis pastodavo kliūtys. „Netgi Atgimimo metais jos neišleido į Paryžių, apie kurį taip svajojo studijų metais, tikėdamasi pripulti prie ten sukauptų dailės istorijos šaltinių“, – rašo A. Musteikis.
Ir kinas, ir teatras
1953-aisiais Vilniaus dailės institute J. Čeičytė eksternu baigė teatro dekoratorės specialybę. 1954-1961 m. dirbo dailininke Lietuvos teatruose, sukūrė scenografiją ir kostiumus 51 spektakliui. 1962-1978 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. Kūrė dekoracijas ir kostiumus vaidybiniams ir dokumentiniams filmams.
Juzefa yra 3 kūrybinių sąjungų – teatro, kinematografijos ir dailininkų – narė. 1982 m. jai suteiktas nusipelniusios meno veikėjos garbės vardas.
Maža ir šviesi
„Juta atvira, drąsi, stipri. Nebijo tapyti taip, kaip tuo metu nereikėjo, iš teatro išeiti į kiną. Sakyti sutiktiems dideliems ir nedideliems žmonėms, ką galvoja. Silpstant regėjimui, imti ir išleisti pasauliui ne dar vieną neregėtą tapybos kūrinį, ne memuarus, o … poezijos knygą. Atsistoji greta jos, mažos ir šviesios, atėjusios iš svetur – iš ne tavo kartos laikų, ir aiškiau pamatai save. Išgirsti telefono ragelyje jos reiklų: „Kaip gyveni? – ir puoli save surinkinėti į vientisą asmenybės paveikslą. Ir tai – dar vienas Jutos talentas“, – taip ją vienam leidiniui apibūdino kino ir teatro kritikė Jūratė Visockaitė.
Savitas fenomenas
J. Čeičytės tapybos stažas – penkios dešimtys metų. Apie jos kūrybą sakoma, jog tai – savitas Lietuvos dailės fenomenas. „Negalėčiau paaiškinti, kodėl mano tapyba tokia – taip esu užprogramuota. Pasižiūri į kokį nors daiktą ar grindų lentas, ir iš dviejų linijų gimsta paveikslas. Kartais nuo brūkšnio pradedi, o paskui tau padiktuoja. Modernių darbų tapymas yra paslaptingas darbas – balta linija veda tave lyg vištą, ir niekada nežinai, į kokią šalį nuves. Net kai tu darbą iš anksto matai, kai jis tau ateina iš gilumos, vis tiek padarai ne taip. Ar technologija nuveda į šalį, ar, betapant viena, koks nors kitas „bukietas“ išnyra – ir pamiršti, ką buvai sugalvojęs“, – taip apie savo kūrybą yra sakiusi menininkė.
Ne sausos technikos pavyzdžiai
Svariu kūrybos indėliu praturtinusi Lietuvos meną Juzefa Čeičytė – tapytoja, kino ir teatro dailininkė, kurianti eiles. Jai teko dirbti Valstybinio operos ir baleto teatro dekoracijų ceche, vėliau įsidarbino Klaipėdos dramos teatre. Ten 1949-54 m. sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus 15-ai spektaklių. Buvo kviečiama kurti ir kituose teatruose. 1960 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Vėliau Lietuvos kino studijoje kūrė dekoracijas, kostiumus vaidybiniams ir dokumentiniams filmams.
Jau tada visuomenėje J. Čeičytė ėmė garsėti kaip įdomių ir tuomet neskatinamų kurti abstrakcijų autorė, o spauda teigė, kad jos paveikslai – ne sausos technikos ir plastinių ieškojimų išraiška, bet jos dvasinės erdvės, savimonės atspindžiai, fiksuoti savita, nepanašia į nieką plastine forma. Drobėse spalvų, tonų, koliažo technikos elementų visuma autorė reiškė ir filosofinius savo laiko ir patirties apmąstymus. Apie jos darbus rašoma, kad tai ekspresyvios kompozicijos, originalūs minties ir vaizduotės įkūnijimai.
„Neparodinės“ autorės statusas
Ji apibūdinama kaip tyliausioji iš „tyliųjų“ modernistų. Jos nepriėmė ne tik oficialioji konjunktūra, bet ir kolegos. „O ta jos tapyba niekaip netilpo į lietuviškos mokyklos rėmelius“, – teigia legendinė dailėtyrininkė Gražina Kliaugienė.
Nijolė Nevčesauskienė (2006 m. vasario 24 d. „Literatūra ir menas“) rašo, jog kaip tapytoja J. Čeičytė ilgą laiką buvo tarp 20 a. antrosios pusės nežinomų dailininkų, pelnė „neparodinės“ autorės statusą. „Tačiau J. Čeičytės kūryba užima unikalią vietą abstrakčios dailės kūrėjų gretoje. Jai būdingas savitas modernistinės tapybos plastikos suvokimas, artimas teatro dailei erdvės ir laiko jutimas, išreiškiamas kompozicijos, šviesos, linijų, spalvų, medžiagų ir technologijų jungtimis“, – rašoma „Literatūroje ir mene“. Anot straipsnio autorės N. Nevčesauskienės, viso dailininkės gyvenimo kelią ženklina darbas teatre, tačiau prie jo neprisirišo, ji sako net nemėgusi teatro, labai domėjosi kinu.
Tuomet eksponavo savo tapybos darbus neoficialiose erdvėse, panašiai, kaip tai darė oficialiai valdžiai neparankūs menininkai. „Kūrybinga ir novatoriška J. Čeičytė darbą teatre ir kine vadina darbu dėl duonos, o širdžiai mielai tapybai liko laisvalaikis. Tik 1982 m., jau išėjusi į pensiją, ji Lietuvos dailės muziejaus Dailės parodų rūmuose išdrįso surengti pirmą personalinę tapybos ir scenografijos parodą. Tą pačią dieną mirė sovietų komunistų partijos vadas L. Brežnevas, ir menininkė net suabejojo, ar jai bus leista parodą atidaryti, tačiau atidarymas įvyko… 1989 m. dailės parodų rūmuose Vilniuje ir Kaune surengta jos antra personalinė paroda sulaukė palankių kritikų atsiliepimų, o nuo 1991-ųjų „Vartų“ galerija organizavo keturias jos parodas Lietuvoje ir užsienyje. Tuomet ir vyriausybiniai apdovanojimai oficialiai įtvirtino jos, kaip tapytojos vardą“, – rašo N. Nevčesauskienė.
Cituojant minėtą leidinį, „J. Čeičytės tapybos darbų idėjos, jų kompozicinė struktūra perteikia universalias filosofines laiko ir erdvės jungtis. Šiandien šie darbai atrodo tarsi nepaliesti laiko: jie – jaunatviški, pulsuojantys minties ir jausmo jėga. Įgimtas skonio ir saiko jausmas, subtilus minimalistinis mąstymas atsiskleidžia abstrakcijose, figūrinėse kompozicijose, piešiniuose ir monotipijose“.
Savais keliais
Rūta Mikšionienė „Lietuvos ryte“ 2000 m. vasario 29 d. rašo, jog „J. Čeičytė įpratusi vaikščioti savais keliais“. „Nors sovietmečiu tapytojų cechas į tapančią scenografę žiūrėjo įtariai, ji tiesiog užsidarė ir dirbo. Tapė taip, kad net negalėjo svajoti apie parodą: abstrakcijos anuomet buvo viena didžiausių nuodėmių. Vadinasi, ir muziejai tais laikais negalėjo jos darbų įsigyti“, – rašo R. Mikšionienė. Jos žodžiais, nedažnai rasi tokios tapybos, kuri iš tolo vilioja prieiti artyn, o priėjus – atstumia, neįsileidžia, atšaldo ir sustabdo, tarsi gaudydamas saulės zuikutį užčiuoptum aštrią ir šaltą butelio šukę. Menotyrininkas A. Andriuškevičius puošnią J. Čeičytės tapybą yra palyginęs su „šalčio lelijomis lange“.
Tapymas – kaip išeitis
J. Čeičytės kūriniai buvo eksponuoti Vilniuje, JAV, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Rokiškio krašto muziejuje, gimtojoje Juodupėje.
„Jos parodos pribloškia,“ – yra sakęs kino režisierius Raimondas Vabalas, su kuriuo J. Čeičytė pastatė tris filmus – „Birželis, vasaros pradžia“, „Laiptai į dangų“ ir „Marš marš tra-ta-ta“. „Labai malonu, kad mūsų kine dirbo aukščiausio lygio menininkė, turinti didžiulę teatrinę patirtį. Džiaugiuosi, kad ji, dirbdama kasdienį darbą dėl duonos kąsnio mūsų maištingoje, „jovalingoje“ Lietuvos kino studijoje, visą laiką tapė“, – sakė apie ją režisierius.
Nelengva atrasti
Kai kur spaudoje minima, kad apie J. Čeičytę rašyta gal pernelyg mažai, kad jos kūryba nėra deramai įvertinta, nelepinta ji ir komplimentais ar honorarais, nors visur akcentuojamas jos sugebėjimas žaisti faktūromis ir reljefais, matyti ir jausti tai, ko nemato kiti (antrasis jos vardas – Pajauta – tarsi atsakymas). Nepanašumas į aplinkinius, savotiškas uždarumas ir vitališkumas, laisvė, drąsa, humoro jausmas, ironija, kad ji „reto, giedro optimizmo asmenybė, linkusi nutylėti ir diplomatiškai apeiti patirtus sunkumus“. „Dirbk sunkiai, mirk laisvas“, – taip užrašė ant vieno paveikslo rėmų didžiausio kūrybinio pakilimo laikais. „Ji pati čionykščių rašiusiųjų net ir labai profesionalius opusus apibūdina kaip „sausus“. Maloni išimtis buvo profesorė Viktorija Daujotytė, neseniai turbūt netikėtai sau „atradusi“ J. Čeičytę ir keliose savo knygose pasakiusi tai, „ką sunkiai bandė apčiuopti kiti“, – rašo A. Musteikis 2012 m. leidinyje „Prie Nemunėlio“.
Šiek tiek faktų
1997 m. J. Čeičytė apdovanota Lietuvos Respublikos vyriausybės meno premija. 1999 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido J. Čeičytės tapybos albumą, prie kurio išleidimo prisidėjo ir Rokiškio rajono savivaldybė. Dailininkė kuria ir poeziją. 1997 m. išleista poezijos knyga „Sakymai“, 2002 m. – antroji jos eilėraščių knyga „Šlamėjimas“, 2006 m. – poezijos knyga „Akmens svajonė“ ir kt.
2002 m. birželio 21 d. Rokiškio krašto muziejuje buvo atidaryta J. Čeičytės personalinė tapybos darbų paroda. Po jos dalį savo tapybos darbų autorė padovanojo Rokiškio krašto muziejui. Taip pat dalį kolekcijos dovanojo gimtajam kraštui 2007m. ir 2008 m.
2002 m. J. Čeičytei Rokiškio krašto muziejaus iniciatyva suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas.
2012 m. Rokiškio muziejininkai 90-mečio proga paruošė tapybos darbų parodą, kurioje buvo eksponuoti 24 paveikslai iš Rokiškio krašto muziejaus fondų.
Ori ir žinanti savo vertę moteris-menininkė visą gyvenimą, nesivaikydama šlovės ir pripažinimo, privilegijų ar turtų, siekė meninės saviraiškos įvairovės. Šiandien, nors ir būdama silpnos sveikatos, turėdama regos sutrikimų, ji vis dar rašo eilėraščius, piešia.
Reda Milaknienė
