Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio moksleiviai pirmieji pradėjo šimtadienio maratoną: kitos rajono mokyklos šią šventę švęs savaite vėliau. Kaip visada, „romuviečiai“ surengė įspūdingą reginį. Per dvi jo valandas prabėgo ištisi tūkstantmečiai nuo planetos vardu „Romuva“ sutvėrimo, iki šviesios jos ateities po penkiasdešimties metų.
Apie neeilinį renginį bylojo nutįsusi ilgiausia eilė prie Kultūros centro durų. Joje – ir puošniai pasidabinę abiturientai, ir jų mokytojai, ir draugai, šeimos. Daugelis sustojo bent trumpam pasigrožėti prie centro laiptų pastatytu „žiguliuku“, padabintu kaspinu, balionėliu ir keistu užrašu „Rojaus paukščiai“.
Nekantriai laukiantys šventės renginio žiūrovau audringais plojimais pasveikino gimnazijos direktorių Gediminą Matiekų. Jam šįsyk teko Dievo vaidmuo – išdidžioje vienatvėje, pasirėmus ant balta staltiese papuošto stalelio, grožėtis, kaip didžiuliame ekrane iš mažytės kibirkšties galaktikos platybėse formuojasi įstabaus grožio planeta, pavadinta „Romuva“…
Netrukus joje užsimezgė gyvybė ir į svečius pakvietė urvinių žmonių gentis, surengusi iškilmingą dviejų naujokų įšventinimą į ekologinio būrelio „Medeina“ narius.
Senovės Graikijos tradicijas priminė olimpinių žaidynių vaizdelis. Kol ugningi „Romuvos“ vyrukai basomis šoko audringą Sirtakio ir gulbių šokio hibridinį variantą, užkulisiuose nekantriai mindžiukavo atletai: lankasvydžio meistrai, įspūdingos štangos kilnotojas. Beje, jis pasirūpino, kad teisėju pakviestas žinomas rajono jėgos trikovininkas Augustas Pimpė bet kokiu atveju įskaitytų jo bandymą: iš arbitro atėmė raudoną vėliavėlę.
Gausių žiūrovų plojimų sulaukė ir Viduramžių elito bandymas susigrąžinti kultūrą. Riterio graudi dūdelės melodija sugraudino ir rūsčiosios karalienės, ir žandarų, kuriems užkliuvo klevo lapeliu pažymėto riterio žirgo techninė būklė, širdis.
Siautulingą Laukinių vakarų dvasią ir nemažiau audringą snukiadaužį atspindėjo žavus salūno vaizdelis. O viešnagė pas doną Korleonę ne visiems svečiams buvo sėkminga: vienas išsinešė lagaminėlį dolerių, kitas, nušvilpęs dono žiedą, palydėjo galvą. O trečiajam teko ne tik mafijozo batus bučiuoti, bet ir paskutines kelnes nusimauti.
Grakščiu šokiu žavėjo geišos, o vestuvių muzikantai atskleidė mažojo „žiguliuko“ pastatyto prie Kultūros centro laiptų, paslaptį. Pasirodo, „Rojaus paukščiai“ – šio šaunaus ir apsukraus muzikantų dueto pavadinimas. Nors vestuvėse taip ir nepasirodė jaunikis, muzikantai sugebėjo jaunajai surinkti kraitį. Su dideliu kaspinu papuoštu trilitriniu stiklainiu jie pasuko į žiūrovų salę. Po trumpų, bet atkaklių derybų, jie mokytojai Rimai Valentienei beveik įsiūlė greitąjį kreditą su 200 proc. palūkanų, iš mama pavadintos gimnazijos direktoriaus pavaduotojos Nijolės Zabarskienės išprašė monetą, pasisiūlė savo plačiose kišenėse priglausti patėviu pasivadinusio direktoriaus piniginę.
Šventės dalyviai aplankė ir 80-ųjų diskoteką, ir tolimą ateitį – po 50 metų įvyksiantį šios laidos abiturientų susitikimą. O jame – savi rūpesčiai: daugiavaikiai tėvai nepasidalino kūdikio priežiūros pareigų, pusė klasės nukurnėjo pasidaryti asmenukę su šalies prezidentu, o likę apžiūrėjo klasės draugo investiciją – žavią damą, užsakytą internetu vienoje iš Azijos valstybių.
Daugiau šventės akimirkų išvysite „Gimtojo Rokiškio“ nuotraukų galerijoje.
Lina Dūdaitė
