Kada pradėjot rengtis Baltijos keliui?
Labai vėlai. Reikėjo dirbti, tiesiog dieną naktį vyko pasiruošimas. Praktiškai porą savaičių. Estai iškėlė tą idėją, paskui tarėsi su latviais, lietuviais. Dar ir tarp mūsų visokių ginčų buvo, nes Kauno sąjūdininkai turėjo savo planų, kaip tą datą paminėti. O paskui, tik kai jau visi susivienijo, spauda, televizija pradėjo reklamuoti. Galų gale ir Maskva dėmesio nekreipė, tik jau po paties Baltijos kelio pradėjo reaguoti, todėl nebuvo pasipriešinimo.
Bet ir Gorbačiovas sureagavo nevienareikšmiškai. Netrukus po Baltijos kelio akcijos buvo oficialiai pripažinta, kad egzistavo slaptieji Molotovo-Ribentropo pakto protokolai, kurių egzistavimą iki tol neigė. Iki Baltijos kelio atrodė visai nereikšmingas tas susikibimas rankomis. Na, pastovės ir išsiskirstys. Bet kai tiek daug žmonių dalyvavo, jau nebegalima buvo nematyti to, kas vyksta.
Man įdomu, ką apie visa tai manė tie, kurie Estijoj tarėsi. Jau kai mes Sąjūdžio taryboj šnekėjom, sėdėjau ir galvojau: „Ką jie čia daro? Juk jeigu nepavyks, susikompromituosi. Paskelbsim, organizuosim, o niekas neatvyks. Tokia gėda bus.“ Tokių minčių buvo. Bet jau tada iš Vilniaus Sąjūdžio būstinės visi nurodymai buvo tikslūs, ryžtingi, ir pradėjom judėt. Tie 3000 žmonių, kai rajone tuo metu gyveno apie 40000, tarsi ir daug, bet gal įmanoma. O kaip nuvežti? Bet kai darai, tai ir pats patiki, ir draugą sugebi įtikinti. Nustebino, kad kolūkių pirmininkai nė vienas neatsisakė duoti transportą. Tuometinės MSV (Melioracijos statybos valdybos) vadovas D. Medikas, nors sunkiai su juo sutardavom, be jokių ginčų sutiko duoti autobusą. O aš jau buvau pasiruošęs, kad keiksis, pasiųs kur toliau. Kas čia vyksta, galvojau. Pastebėjau, kad tada daug padėjo rajono vadovas Vitas Kačinskas. Rajono komunistų vadai buvo labiau kietakakčiai, nežinojo, kaip į daug ką reaguoti. Buvo ir Sąjūdyje nemažai komunistų, iš komjaunimo komiteto žmonių, bet vadai ilgai nesusigaudė, kas čia vyksta.
Idėjos kaip idėjos, bet Baltijos kelias buvo ir neregėtas dalykas logistikos prasme. Juk trečdalis ar ketvirtadalis Lietuvos vienu metu pajudėjo iš savo vietų viena kryptimi. Ar sunku buvo viską suorganizuoti? Kiek žmonių iš Rokiškio į Baltijos kelią išvažiavo autobusais?
Bijau dabar tiksliai skaičiais pasakyti, bet labai daug. Mes perskambinom kiekvieną įmonę ir organizaciją, kolūkius, paprašėm duoti žmonių arba autobusą. Kiekviena įmonė, organizacija tada jau turėjo savo didesnį ar mažesnį autobusą. Mūsų džiaugsmui suvažiavo ne tik kad visi autobusai, bet jau su žmonėmis, beveik visi pilni. Į retą autobusą mes dar galėjom ką nors įsodinti iš laukiančių žmonių. Pribėgi prie autobuso: „Kiek čia vietų?“ – „Oi, jau nieko nebėra.“ O prie autobusų stoties jūra žmonių susirinko, mums juos visus reikia susodinti kaip nors. Ir nusivyliau, ir džiaugsmas apėmė. Kai tarėmės Sąjūdžio taryboje, galvojom, jog reikia surinkti mažiausiai 3000 žmonių, ir tai atrodė nelabai realu. Kur gauti tuos 3000? Kokiu būdu juos sukviesti? Kaip pakviesti, kad susirinktų? Atsimenu, tada naktimis nemiegodavau, galvodavau: ateisiu ir stovėsiu vienas prie autobusų stoties. Net jeigu 2-3 autobusai nuvažiuos, kas tada? Neįvyks Baltijos kelias. Bet kai pradėjom skambinėti po kolūkius, tarybinius ūkius – nė vienas neatsisakė. Galvojau pasiųs velniop – nemėgo kolūkių pirmininkai Sąjūdžio tada, savotiškai bijojo, nelabai suprato, kas čia vyksta. Bet žmonėms buvo įdomu, kad ir ne visada suprato, kas dedasi. Gal todėl ir susirinko. Paskelbia, kad važiuos kažkur kolūkio autobusiukas, ir žmonėms jau įdomu: „Ir aš gal važiuosiu.“ Manau, kad ir tas suveikė. Gal ir visose Baltijos šalyse buvo tas smalsumas: „O kas čia vyksta? Reikia dalyvauti.“ O mes labai bijojom, kad niekas nesusirinks.
Ir tik tada, kai užpildėm, prikišom visus autobusus, o žmonių dar jūra, nubėgau pas savo viršininką Antaną Dilį (tada dirbau autotransporto įmonėje), jis sako, kad jau nebeturi autobusų, visus atidavė. Sakau, dar po miestą važinėja, gal tuos galima paimti. Ir sutiko. Davė komandą paimti miesto autobusus, o tie buvo „Ikarusai“, dideli, beveik po šimtą žmonių talpino. Tai tada visus žmones sutalpinom, sukišom, kiti dar savom mašinom išvažiavo.
Ar liko neišvažiavusių?
Neliko, išvažiavo visi. Nors aš jau nebemačiau, išvažiavau kolonos prieky. Milicija davė du ekipažus, tai aš sėdau į pirmą, nes niekas be manęs nežinojo vykimo į mums paskirtą vietą maršruto.
Daugiau „Gimtajame…“