Nežinia, kuo ta giria su medžiais Aleksandrui ir Jurgiui nusidėjo, bet užtat aišku, jog tais metais Rokiškio vietoje svarbiausia ir galingiausia buvo ne ji, o Didžiojo kunigaikščio dvaras. Krošinskiai, su kurių vardu siejamas Rokiškio dvaro ir miesto atsiradimas, šioje vietoje apsigyvens po 24 metų. Pernai galėjome minėti Krošinskių Rokiškyje 500 metų sukaktį ir puoštis jų herbais, bet mažne pamiršom. Na, istorikai prisiminė, o paprastam miestelėnui – kas tie Krošinskiai…
Panašiu metu, apie 1500 metus ar kiek anksčiau, Rokiškis jau turėjo ir kleboną, nors bažnyčia oficialiuose raštuose paminėta tik 1501 metais. Galima spėti, kad ta pirmoji bažnyčia buvo statyta kiek anksčiau. Esama dokumentų nuorašų, leidžiančių nukelti Rokiškio vardo paminėjimą bent keletu metų anksčiau, bet kol tų nuorašų originalai nerasti, negalima tvirtai teigti, kad jie buvo.
Ačiū Krašto muziejaus istorikui Giedriui Kujeliui, kad priminė visa tai. Jis vis bando įrodyti, jog Rokiškis senesnis negu oficialiai skelbiama, bet niekas labai neklauso.
O kas iš to?
Ogi tas, gerbiami ponai, kad miesto gimtadienis – labai sąlyginis dalykas. Gal greičiau reiktų švęsti miesto vardo šventę arba miesto paminėjimo šventę. Tada būtų galima švęsti ne tik ir ne tiek miestą, kiek jį mininčius ir šlovinančius. Tai yra, rašto ir kultūros žmones. Vis pripuldamas siūlau minėti Vaclovo Biržiškos kapitaliame trijų tomų veikale „Aleksandrynas“ minimą Andrių Rokiškietį, pirmąjį Rokiškio krašto rašto žmogų, apie kurį praktiškai nieko nežinoma, išskyrus tai, kad greičiausiai buvo pirmasis nuo Rokiškio kilęs žmogus, mokėjęs rašyti ir palikęs liudijimą apie save senuose rankraštynuose. Tik gerokai po jo buvo Antanas Strazdas ir kiti mūsų krašto giesmininkai beigi raštininkai.
Kitas dalykas, kad iš tikrųjų nei rugsėjo 20, nei 21 ar 22 nieko bendro su Rokiškio paminėjimu neturi. Švenčiame Rokiškio parapijos globėjo šv. Apaštalo evangelisto Mato šventę, jo atlaidus. Reiktų sveikinti ta proga visus Matus, Motiejus ir Mataušus, kurių dabar jau ne tiek daug. Jei galvojam apie Rokiškio vardą, galim ir Rokus dėl kompanijos prisiminti – jų gal kiek daugiau.
Betgi nedera, mielas pone, prieš šventes burbėti. Tegu kiekvienas gimtadienis būna švenčiamas. Tegu kiekvienas būna kaip mažas jubiliejus. Sveikinkim ne tik Matus ir Rokus, bet ir kitokius vardus, šventus bei nelabai, išdidžiai nešiojančius, sveikinkim ne tik miesto, bet ir priemiesčių gyventojus, apkabinkim svečius, švęsti kartu atvykstančius. Kaip kažkada sakiau, nors ir nelabai daug, bet Rokiškio ir rokiškėnų pasaulyje yra.
Ir tegu bus.
Būkit pasveikinti ir linksmi.
