Žinia apie galimą vyriškio nužudymą Rokiškyje, Respublikos g. 62-ajame name, paskatino rokiškėnę Irminą Zlatkutę prabilti apie josios gyvenimą ypač nesaugioje aplinkoje: šalimais esančiame rajono savivaldybei priklausančiame bute dažnai lankosi abejotinos reputacijos asmenys. Šie įpykę kaimynės duris kapojo kirviu, grasino nužudyti, koneveikė pačiais baisiausiais žodžiais. Košmaro, kai ankstyvą rytą išvydo kieme gulintį negyvą vyrą, aplink jį tupinėjančius policijos pareigūnus, moteris sakė niekada nepamiršianti…
Kieme – negyvas vyras
Respublikos g. gyventoja I. Zlatkutė teigė, kad Jeronimo Varno (gim. 1951 m.) nužudymo naktį kaimyniniame bute, kurį nuomoja Dalia Aleksiejienė, buvo girtaujama, lėbaujama, iki penktos valandos ryto spardomos durys, rėkaujama. Moteris sakė norėjusi kviesti policiją, tačiau pabijojusi kaimynų keršto. Ryte nubudusi po neramios nakties pro langą ji pamatė kieme vaikščiojančius policijos pareigūnus, o prie konteinerio – jau pamėlusį J. Varno kūną. „Vyras gulėjo ant nugaros, nuogas iki pusės, tik kojos pridengtos maišu. Mačiau jo rankos plaštaką, uždėtą ant kaktos. Atvykę laidojimo namų darbuotojai išnešė velionio kūną. Pagaugai perėjo visu kūnu: kone kasnakt esu priversta klausytis kaimynės ir jos sugėrovų ginčų, betrūko tik kieme lavonų… Kiek šitame mėšle turėsiu gyventi?“ – berte berdama žodžius skaudulio neslėpė 25-erių moteris.
I. Zlatkutė prieš penkerius metus grįžo iš užsienio gyventi į Rokiškį. Ateities planus ji siejo su gimtuoju miestu, įsikūrė močiutės bute. Jauna moteris žinojo, kad mediniame trijų butų name pagrindinėje Rokiškio miesto gatvėje nėra komunalinių patogumų – kanalizacijos, centralizuoto šildymo, o tualetas kieme, tačiau tokios prastos sąlygos jos negąsdino: planavo užsidirbti pinigų ir palaipsniui kurti kuo patogesnę buitį. „Planuodama ateitį neįvertinau tik vieno – kaimynės asocialaus gyvenimo būdo“, – tarstelėjo pašnekovė.
Išnuomojo socialiai remtiniems
Anot I. Zlatkutės, daug metų jos močiutė Nijolė Strumskienė gyveno Respublikos g. 62-ojo namo pirmajame bute, o 2-uoju numeriu pažymėtame bute – Timofejeva (kaimynės vardas išsitrynė iš atminties). 1985 m. kaimynei mirus, ištuštėjusį butą – kambarėlį su maža virtuvėle močiutė naudojo kaip pagalbines patalpas. 1992 m. N. Strumskienė privatizavo savo butą, o maždaug po ketverių metų kreipėsi į Rokiškio rajono savivaldybę, prašydama išsipirkti ir tuščias patalpas. „Abu butus jungia bendras įėjimas, prieangis, kiemas, todėl būtų logiškas sprendimas sujungti šiuos butus ir leisti patalpomis naudotis vienam savininkui“, – tikino pašnekovė. Tačiau negyvenamų patalpų, anot I. Zlatkutės, nebuvo leista privatizuoti, o laisvą 24,45 kv. m ploto butą savivaldybė išnuomavo socialiai remtiniems žmonėms. „Tada ir prasidėjo didžiosios mano gyvenimo problemos“, – teigė I. Zlatkutė ir ėmė vardinti nepatogumus.
Medinis 1929 m. statytas namas padalintas į tris butus, savivaldybei priklausantis – pastato viduryje. Kraštinio, trečiojo, buto savininkai leido iš jų nutiesti vandentiekį į kitus du, tačiau savivaldybės buto nuomininkė D. Aleksiejienė žiemą retai kūrendavo krosnį, todėl nešildomose patalpose užšaldavo vamzdynas. Dar 2011 m. pradžioje I. Zlatkutė kreipėsi pagalbos į rajono merą, prašė jos butui padėti parūpinti atskirą vandentiekio įvadą tam, kad ji taptų nepriklausoma nuo savivaldybės buto. 2013 m. sausio mėn. vėl buvo užšalę vandentiekio vamzdžiai. Savivaldybės komisija, nuvykusi aiškintis situacijos, D. Aleksiejienę rado visiškai girtą, bute krosnis nekūrenta, didelė netvarka, pilna šiukšlių, nuorūkų. Po ilgų derybų su rajono vadovais nutarta pertvarkyti vandentiekio sistemą.
Savivaldybės turtas niokojamas
I. Zlatkutė tikina, jog savivaldybės turtas – nuomojamas butas yra neprižiūrimas, niokojamas, labai netvarkingas. Jame veisiasi tarakonai, blusos. Gyviai pro bendrąsias patalpas patenka į kitų gyventojų butus. Be to, nuomininkė D. Aleksiejienė parsiveda į svečius abejotinos reputacijos draugus, su jais girtauja, koneveikia, tranko durimis, mušasi, kelia didžiulį triukšmą. „Namas senas, butų sienos plonos, nesulaiko garso. Pasitaiko naktų, kai dėl siaubingo triukšmo, peštynių aš taip ir nespėju sumerkti akių. Kaimynė ir jos svečiai niekur nedirba, po siautulingos nakties ilsisi dieną, o kaip gyventi žmogui, kuris dirba ir studijuoja?“ – retoriškai klausė I. Zlatkutė. Ji ne kartą bandė sudrausminti kaimynę ir jos sugėrovus. tačiau šie ne tik nereaguoja į prašymus nurimti, bet ir keiksnoja ją, grasina padegti butą, primušti, susidoroti, užkapoti kirviu… Dauguma D. Aleksiejienės draugų, kaip ir ji pati, yra kalėję už sunkius smurtinius nusikaltimus. Šis faktas dar labiau neramina kaimynę.
I. Zlatkutė tikino, jog pas kaimynę daugiausia svečių susirenka po kiekvieno mėnesio dešimtosios dienos, kai niekur nedirbantys asmenys gauna socialines pašalpas. Ne kartą smurtą nuo sugėrovų yra patyrusi ir pati D. Aleksiejienė. Tokiom akimirkom ji šaukiasi kaimynų pagalbos. „Girdžiu, bent dešimt minučių šaukia: „Gelbėkit!“ Įeinu į nuomojamą butą, žiūriu, Dalia guli kambaryje ant grindų kraujuose paplūdusi, šalia numestas peilis. Prašo padėti atsikelti, maldauja jokiais būdais nekviesti policijos. Per laiką žaizdos sugyja, sugyventiniai susitaiko, prisigeria ir vėl pliekiasi“, – apie savo nepavydėtiną kaimynystę pasakojo I. Zlatkutė. Sutemus ji bijo eiti į savo namus. „Atidarau lauko duris, žengiu žingsnį ir jaučiu kažką po koja. Pasišviečiu telefonu – prie mano durų susirangęs žmogus. Širdis iš baimės vos nesustoja… Valkata ėjo pas kaimynę, o sugriuvo prie mano durų. Negaliu apsispręsti, pabudinti jį, išvaryti iš koridoriaus ar peržengus, įeiti į savo butą ir su nerimu laukti ryto“, – atviravo moteris.
Tiesa, su rajono savivaldybės buto nuomininke D. Aleksiejiene bandė kovoti ir trečiojo buto savininkai, auginantys du mažamečius vaikus. Tačiau jie pasidavė: nenorėdami traumuoti savo atžalų, išsikėlė gyventi kitur.
Užvertė skundais
Po to, kai socialinio būsto nuomininkė ir jos sugėrovai dviejų kaimynų gyvenimą pavertė košmaru, I. Zlatkutė pareiškimais užvertė visas įmanomas institucijas, triukšmadariams raminti daug kartų kvietė policijos pareigūnus, apie nesaugią aplinką, vagystes iš jos buto informavo savivaldybės administracijos darbuotojus, o apie paplavomis teršiamą kiemą – aplinkosaugininkus. Pastarieji 2012 m. kovą surašė patikrinimo aktą ir įpareigojo D. Aleksiejienę tvarkyti bendrąjį kiemą. Pasak I. Zlatkutės, situacija iki šiol nepasikeitė: kaimynė paplavas tebepila kieme.
Galų gale savivaldybės administracija nutarė nutraukti su D. Aleksiejiene nuomos sutartį, įpareigojo ją iki 2013 m. gegužės 31 d. išsikelti iš buto, tačiau nuomininkė nepakluso, o jos sugyventinis kirviu daužė I. Zlatkutės buto duris, grasino moterį nužudyti. Už grasinimus, patyčias ir vandališkus veiksmus, nepagarbą aplinkiniams, sutrikdytą visuomenės rimtį bei tvarką vyriškis buvo nubaustas 60 parų arešto.
Savivaldybė kreipėsi į teismą
Kadangi nuomininkė D. Aleksiejienė neišsikėlė iš buto, savivaldybės administracija kreipėsi į Rokiškio rajono apylinkės teismą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitų. Žengti šį žingsnį paskatino ir nuomininkės atsisakymas mokėti nuomą: 0,06 Eur/1 kv. m bendro naudingo ploto. Nors mokestis simbolinis, tačiau per keletą metų susidarė 50,2 Eur skola.
Kaimynai teismui taip pat pateikė pluoštą skundų dėl D. Aleksiejienės ir jos draugų nuolatinių grasinimų, policijos tyrimų dėl viešosios rimties trikdymo, savivaldybės specialistų nuomojamo buto apžiūros protokolų, kuriuose nustatyta, kad nuomininkė girtuokliauja, nesaugo turto.
Tačiau teisme D. Aleksiejienei pavyko įrodyti, jog kaimynės bute vandentiekis užšalo ne dėl jos nekūrenamos krosnies, o dėl nešildomo rūsio. Kadangi nuomininkei dėl silpnos sveikatos sunku atsinešti malkų, vandens, šiuos darbus padeda padaryti sugyventinis. D. Aleksiejienė teisme prisiekinėjo nevartojanti alkoholio, neturinti jėgų dirbti lauke, todėl netvarkanti ir bendro kiemo.
D. Aleksiejienė skundėsi silpna sveikata, tačiau teismui negalėjo pateikti to patvirtinančio dokumento – gydytojų komisijos nustatyto darbingumo lygio, nes į tokią komisiją nesikreipė.
Skolą sumokėjo
Kol teismas nagrinėjo bylą, D. Aleksiejienė sumokėjo dalį skolos, o rajono savivaldybė nutarė 80 proc. socialinės išmokos pervedinėti į gavėjos sąskaitą, kuria galima naudotis tik prekybos centre perkant maisto produktus, o likusius 20 proc. – į Rokiškio miesto seniūnijos sąskaitą sumokėti už buto nuomą, komunalines paslaugas.
Pernai lapkričio 6 d. Rokiškio rajono apylinkės teismas nepatenkino savivaldybės prašymo nutraukti sutartį su D. Aleksiejiene motyvuodamas tuo, jog Civilinis kodeksas numato, kad nuomininkas atsako tik už šeimos narių veiksmus, pažeidžiančius nuomos sutartį, o sugyventinis užsukdavo pas D. Aleksiejienę tik atnešti vandens, malkų, nes dėl silpnos sveikatos būklės pati moteris tuo pasirūpinti negalėjo. „Vien ta aplinkybė, kad atsakovė D. Aleksiejienė dėl minėto asmens lankymosi jos nuomojamame bute neprieštarauja, nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad jai, kaip nuomininkei, galėtų būti taikoma griežčiausia teisinė priemonė – nuomos sutarties nutraukimas ir iškeldinimas iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos“, – rašoma teismo sprendime.
Savivaldybės Juridinio ir personalo skyriaus vedėja Regina Strumskienė sakė, jog turto savininkė – savivaldybė – atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje: nori padėti socialiai remtinam žmogui, tačiau jo problemiškas gyvenimo būdas kelia nepatogumų aplinkiniams.
Rankų nenuleidžia
Minėtas teismo verdiktas papiktino I. Zlatkutę. „Gerbiu šalies įstatymus ir teismą, tačiau nesuprantu, kodėl atsižvelgiama tik į socialiai remtino žmogaus teises, ir visiškai nepaisoma, kokiomis sąlygomis priversti gyventi žmonės, kurie sąžiningai dirba, moka mokesčius. Iš mano sunkiai uždirbtų pinigų daugybę metų asocialiai gyvenantiems asmenims mokamos pašalpos, šie jas prageria, o būdami neblaivūs dar mus terorizuoja. Baisi ir į neviltį stumianti realybė“, – teigė I. Zlatkutė. Ji pasiryžusi toliau kovoti už teisę gyventi ramybėje: renka įrodymus, filmuoja, fotografuoja geriančią, lėbaujančią kaimynę ir jos kompaniją. Įtariama žmogžudystė, kieme rastas negyvas kaimynės sugėrovas – dar vienas įrodymas, kokioje nesaugioje aplinkoje I. Zlatkutė priversta gyventi.
Dalia Zibolienė
