Pabaiga. Pradžia 2015 08 22
Tęsiame pasakojimą apie Jono ir Marijos Jurgelionių, gyvenusių Moškėnuose ir Panemunėlyje, atžalas. Šią šeimą išgarsino jų sūnus Antanas Jurgelionis (1894-1976) – didi ir šviesi asmenybė, pirmasis mūsų šalies sporto mokslininkas, padėjęs tvirtus nepriklausomos Lietuvos sporto medicinos ir fizinio lavinimo pagrindus. Siekdamas išjudinti jaunuomenę, jis subūrė sąjūdį „Sporūta“, o 1937 m. vadovavo Lietuvos krepšinio rinktinei, pirmą kartą iškovojusiai Europos čempionato auksą.
Dideliame pastate – gydytojo klinika
Nedaug Panemunėlio seniūnijos gyventojų gali papasakoti apie žymųjį kraštietį – sportinės medicinos gydytoją, pulkininką leitenantą Antaną Jurgelionį. Mažai kas žino, jog Vėbrių kaime kažkada buvo didelė klinika. Apylinkės gydytojas A. Jurgelionis joje priiminėdavo pacientus. Dviejų aukštų pastate jis ir gyveno, ir dirbo. Paskutiniuosius gyvenimo metus pas jį praleido ir motina M. Jurgelionienė. Pastatas išlikęs iki šiol, tik rekonstruotas: likęs tik vienas aukštas, mansarda.
Daugiau nei du dešimtmečius A. Jurgelionio gyvenimo istorija, jo pasiekimais domisi Lietuvos sporto istorijos muziejaus darbuotojai. Surinktos medžiagos pakaktų monografijai apie žymųjį kraštietį.
Karo medicinos akademijoje
Publikaciją apie A. Jurgelionį „Gimtajam…“ parengė muziejaus Sporto istorijos skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.
A. Jurgelionis gimė 1894 m. balandžio 14 d. Latvijoje, Aknystoje, netoli Lietuvos sienos – valsčiaus raštininko Jono Jurgelionio šeimoje. 1905 m. šeima persikėlė į Petrapilį (dabar Sankt Peterburgas), kadangi Lietuvoje lietuviams dirbti valdžios įstaigose caro vyriausybė neleido. 1915 m. su pagyrimu baigęs Petrapilio Šv. Kotrynos berniukų gimnaziją, Antanas įstojo į Karo medicinos akademiją. Studijuodamas priklausė nelegaliai lietuvių studentų organizacijai „Fraternitas Lithuanica“, kurios tikslas buvo išlaikyti lietuvybę ir kelti tautinę kultūrą. Šią organizaciją 1908 m. įkūrė tos pačios akademijos auklėtinis, vėliau Lietuvos kariuomenės generolas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas ir ilgametis jo direktorius Vladas Nagius-Nagevičius (1880-1954).
A. Jurgelionio studijas nutraukė prasidėjusi revoliucija, todėl 1918 m. jis grįžo į Lietuvą. 1920 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tarnaudamas 8-ojo pėstininkų pulko sanitarijos kuopoje, jis dalyvavo Nepriklausomybės kovose prieš lenkus. Apie tai byloja įrašas jo tarnybos lape: „1920 m. lapkričio mėn. 17 ir 21 d. pasižymėjo kautynėse ties Giedraičiais. Lapkričio mėn. 17 d. lenkams puolant Giedraičius, gydytojas Jurgelionis, turėdamas mažą ir silpnai paruoštą sanitarijos personalą, įvykdė sunkią sužeistųjų evakuaciją. Per ją A. Jurgelionis buvo lengvai sužeistas, tačiau liko rikiuotėje ir tęsė darbą. Lapkričio 21 d. lenkams vėl puolant Giedraičius, gydytojas A.Jurgelionis sugebėjo savo ištverme, sumanumu ir narsumu išlaikyti savo įstaigoje pavyzdingą tvarką, esant darbui pavojingomis sąlygomis su nedideliu skaičium sanitarų suteikė pagalbą sužeistiesiems ir atliko evakuacijos darbą.“
Studijos Paryžiuje
1921 m., generolui V. Nagevičiui ir pulkininkui Vladui Ingelevičiui rekomendavus, Krašto apsaugos ministerija A. Jurgelionį pasiuntė į Paryžiaus Sorbonos universitetą baigti medicinos studijas. Jų metu A. Jurgelionis specializavosi Val de Graso karo gydytojų institute ir stažavosi Žuanvilio fizinio lavinimosi instruktorių ir sporto gydytojų institute.
1925 m. A. Jurgelionis baigė Sorbonos universiteto medicinos fakultetą ir, vadovaujamas profesoriaus Leono Bernardo, apgynė disertaciją „Kelios pastabos apie fizinį lavinimą: jo kilmė, dabartinė būklė, ateitis“.
Pažymėtinas jaunojo mokslų daktaro dėkingumas savo profesoriui, tėvams ir artimiesiems, išreikštas dedikacija. Autorius dėkoja savo dėstytojams bei generolui V. Nagevičiui ir pulkininkui V. Ingelevičiui už jų rekomendaciją studijuoti Paryžiuje.
Pirmoji kūno kultūros srities disertacija
Ši, kūno kultūrai skirta ir dėl suprantamų aplinkybių apginta užsienyje, daktaro disertacija apskritai yra pirmoji Lietuvoje. Jos originalo kopija (prancūzų k.) su Algirdo Krančiuko vertimu į lietuvių kalbą saugoma Lietuvos sporto muziejuje Kaune. Disertacijos kopiją 2002 m. iš Sorbonos universiteto padėjo gauti Lietuvos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Prancūzijoje Asta Skaisgirytė-Liauškienė.
Disertacijoje A. Jurgelionis apžvelgė fizinio lavinimo evoliuciją nuo antikos laikų iki XX a. pradžios. Didžiausią dalį sudaro istorinė apžvalga, kurią autorius suskirstė į 4 etapus: fizinis lavinimas senovės Graikijoje, Romoje, viduramžiais ir nuo Renesanso iki mūsų dienų (XX a. pr.). Antrame skyriuje „Fizinis lavinimas Romoje“ disertacijos autorius pažymi: „Jaunuoliams buvo privalomas pasiruošimas karinei tarnybai, todėl jauni žmonės Romoje nuo aštuntos valandos rinkdavosi Marso laukuose ir ten rengdavosi karui; subrendę vyrai šiose pratybose nedalyvaudavo. Geriausios pramogos liaudžiai buvo žaidynės cirke. Mėgstama romėnų liaudies pramoga buvo gladiatorių kovos.“
Trečiame skyriuje A. Jurgelionis rašo: „Viduramžiais fizinis lavinimas praranda bet kokią auklėjamąją prasmę. Visur viešpatauja jėga, bet ta jėga fizinio lavinimo požiūriu pritaikoma neteisingai, ji yra agresyvi, griaunanti jėga. Tuo metu, kai riteriai dalyvavo karinėse pratybose, liaudyje paplito žaidimai atvirame lauke: rutulio žaidimas (senasis baskų), žaidimas su ritmuša – ledo ritulio protėvis, žaidimas su kūju – kroketo ir golfo protėvis. Sportinis viduramžių judėjimas pagimdė tik riteriją su jos turnyrais bei dvikovomis ir įvairiais žaidimais.“
Koordinavo šalies sporto judėjimą
Baigęs studijas, A. Jurgelionis grįžo į Lietuvą ir atsidėjo fizinio lavinimo darbui, tautinės kūno kultūros sistemos kūrimui. Kaune pradėjo dirbti Karo sanitarijos valdyboje fizinio lavinimo inspektoriumi ir Simono Daukanto mokytojų seminarijoje. 1926-1929 m. jis vadovavo Lietuvos sporto lygai (LSL), tuo metu atlikusiai Olimpinio komiteto vaidmenį – koordinavo visą Lietuvos sporto judėjimą. Tuo pat metu A. Jurgelionis ėjo ir Kariuomenės fiziško lavinimo centro viršininko pareigas, rūpinosi įsteigti Lietuvos olimpinį komitetą, kas matyti iš rašto, siųsto Krašto apsaugos, Užsienio reikalų ir Švietimo ministerijoms bei Šaulių sąjungai ir Futbolo lygai 1927 m. balandžio 3 d.
1928 m. A. Jurgelionis vadovavo Lietuvos sportininkų delegacijai Amsterdamo olimpinėse žaidynėse. Ten pat vyko ir pasaulinis sporto medicinos gydytojų kongresas, kuriame jis buvo išrinktas į organizacinį komitetą.
Tik specialiai parengti
1929 m. gydytojas kapitonas A. Jurgelionis išleido knygą „Kariuomenės fiziškas auklėjimas“, kurioje pateikė išsamią jaunų ir baigiančių tarnybą karių fizinio lavinimo programą, pagrindinius jos dėsnius, pedagoginius nurodymus fizinio lavinimo vadovams, mankštos pratimų pavyzdžius, lengvosios ir sunkiosios atletikos rungtis ir jų taisykles, nurodymus plaukimui, sporto žaidimams, žiemos sporto šakas ir pan. Autoriaus teigimu, fiziniam lavinimui turi vadovauti tik specialiai tam parengti asmenys. Knygos įžangoje A. Jurgelionis rašo: „Šiais laikais į kariuomenę ateina labai įvairus elementas ir daugiausia visai mažai fiziškai išlavinti vyrai. Todėl fiziškas lavinimas mūsų kariuomenėje turi būti pagrįstas kūno kultūra, laisvais bei pritaikomaisiais judesiais, stiprinančiais rankų ir kojų raumenis… Karys turi susipažinti su visomis sporto šakomis, prietaisais, sporto ir kariškais žaidimais, kurie lavina kario savumus. Karys turi būti ne tik sveikas, gražios išvaizdos, bet ir drąsus, tvirtos valios, drausmingas ir solidarus. Karys lavindamasis kartu mokosi saugoti ne tik savo gyvybę, šeimą, turtą, bet ir tautos laisvę, nuo kurios pareina krašto gerovė.“
Fiziškas auklėjimas
Tais pačiais 1929 m. prie Švietimo ministerijos A. Jurgelionis organizuoja Fiziško auklėjimo referentūrą ir tampa jos referentu. Dirbdamas joje, sukūrė Fiziško auklėjimo draugiją.
Platesnės informacijos ir kūno kultūros propagandos tikslais A. Jurgelionis redaguoja 1931 m. įsteigtą žurnalą „Fiziškas auklėjimas“, vieną populiariausių Lietuvoje. 1934 m. viename žurnalo numerių jis rašė: „Fiziškas auklėjimas, kuris savo rezerve turi tokių priemonių, kaip žaismą, gimnastiką, įvairias sporto šakas, stovyklavimą, keliavimą – be abejo, kelia žmogaus savarankiškumą, dvasią, energiją, susiklausymą, tobulina pajutimus ir protą, vis daugiau veržiasi tarp visų auklėjimo būdų užimdamas pirmąją vietą.
Fiziškas auklėjimas nežino klasių, luomų ir kitokių skirtumų, nes aikštėje nėra privilegijų: tuo jis tinka gyvenamajai epochai. Fiziškas auklėjimas, skatindamas judėti ir veikti, nejučia paliečia jautriausią savimylos jausmą – nugalėti.“
Kariai – sportininkai
A. Jurgelionio straipsnius fizinio lavinimo ir sporto medicinos klausimais publikavo „Lietuvos aidas“, „Karys“, „Kūno kultūra ir sveikata“, „Karo mokslo žurnalas“, „Mūsų žinynas“ ir kiti leidiniai. 1930 m. gydytojas majoras A. Jurgelionis „Mūsų žinyne“ rašė: „Kūno lavinimas kariuomenėje turi būti taikomasis. Lavinimo tikslas – tinkamas visašališkas kareivio išauklėjimas tėvynei ginti. Kautynių reikalavimai ir pats kareivio amžius nurodo, kad čia fiziškas auklėjimas turi būti kolektyvus, o tam tinka SPORTAS. Kariuomenėje prie griežtos drausmės žmonės turi būti stiprūs, vikrūs, patvarūs, sumanūs ir narsūs, turi mokėti eiti, bėgti, svaidyti granatas, šokti, lipti – žodžiu, pilna prasme turi būti sportininkai. Kariuomenėje mums nereikia garsių vienetų, čempionų. Mums nereikia žmonių, visą gyvenimą darančių tuos pačius gestus. Mums reikalingos masės greitų, narsių ir patvarių kareivių. Kada mes turėsime gerai išauklėtą visą jaunimą, čempionai gims patys ir tauta galės jais gėrėtis ir džiaugtis. Be to, jau XIX a. Vakarų Europoje kūno kultūra tampa ne tik kariuomenės lavinimo priemone, bet įvedama mokyklose kaip būtinas auklėjimui, bet labiausiai sveikatai palaikyti, dalykas“.
Anot autoriaus, „po didžiojo karo visos tautos ypač atkreipė dėmesį į fizišką lavinimą. Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje įsteigiamos kūno kultūros ir sporto ministerijos. Valstybių biudžetuose figūruoja milijoninės sumos, skiriamos fiziško lavinimo reikalui. Fiziškas lavinimas ir SPORTAS dabartinių mokslų šviesoje daugiau veikia smegenis, negu raumenis. Tai itin įdomi ir nauja auklėjimo priemonė, kuri daug žada ateičiai.“
Sąjūdis „Sporūta“
1932 m. 10-osiose Los Andželo olimpinėse žaidynėse, rekomendavus žinomam Lietuvos dailininkui ir visuomenės veikėjui Antanui Žmuidzinavičiui, A. Jurgelionis buvo pakviestas meninės dalies vertinimo komisijos nariu. Žaidynių organizacinis komitetas jį apdovanojo specialiu diplomu, dabar eksponuojamu Lietuvos sporto muziejuje. Kaune A. Jurgelionis surengė visų Lietuvos fizinio lavinimo mokytojų konferenciją, buvo paskirtas Kūno kultūros rūmų direktoriumi.
Siekdamas išjudinti ir nuteikti mankštai jaunuomenę, jis subūrė naują sąjūdį „Sporūta“, talkinusį Kūno kultūros rūmams. „Sporūta“ buvo orientuota į tautiškumą, skiepijo Tėvynės meilę. Jos programoje daug vietos skirta higienai, organizmo grūdinimui gamtoje, fiziniams pratimams ir pan.
A. Jurgelionis suredagavo ir išleido „Sporūtos“ vadovą. Nepamirštos ir mokyklos: jose įvestos papildomos popietinės „Sporūtos“ pamokos, o abiturientams – kūno kultūros egzaminai. Tautos fiziniu lavinimu pradėjo rūpintis ir Lietuvos vyriausybė. 1934 m. spalio 10 d. atidaryti Kūno kultūros rūmai, kuriuos projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Rūmuose veikė Aukštieji kūno kultūros kursai (AKKK). Jų statutą rugsėjo 27 d. patvirtino Lietuvos vyriausybė. Gydytojas A. Jurgelionis rūpinosi ir rūmų statyba, ir AKKK organizavimu, jam talkino pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas Karolis Dineika, gydytojas Vytautas Kviklys bei kiti entuziastai.
Europos čempionų rinktinės vadovas
Kartu su Kursų statutu priimtas ir jų reguliavimas. Pagal pastarąjį karo mokslų grupėse karines disciplinas dėstė aukšto rango kariškiai: generalinio štabo pulkininkai Povilas Babickas, Kostas Dulksnys, Mečys Stankaitis, generalinio štabo majoras Juozas Ivašauskas, štabo kapitonas Juozas Jadauga ir kiti. A. Jurgelionis dėstė fizinio lavinimo metodiką, kūno kultūros istoriją, anatomiją, žmogaus kūno sandaros ir konstitucijos mokslą, organizavo ir, specialistų padedamas, įrengė fiziologijos ir medicinos kontrolės laboratoriją, laikytiną pirmąja sporto medicinos laboratorija Lietuvoje.
1937 m. A. Jurgelionis dalyvavo 8-ajame Sakalų suvažiavime Prahoje. Tais pačiais metais Rygoje vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate jis vadovavo Lietuvos krepšinio rinktinei, pirmą kartą tapusiai Europos čempione.
Nuo nacių – į Panemunėlį
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, A. Jurgelionis dirbo Priešmaliarinės valdybos viršininku Sveikatos apsaugos liaudies komisariate, įkūrė Vilniaus medicinos draugiją. 1943 m., nacių persekiojamas, jis pasitraukė į Panemunėlį, kur dirbo apylinkės gydytoju.
Pokario metais A. Jurgelionis nutolo nuo sporto medicinos bei organizacinio darbo, daugiau dėmesio skirdamas ilgaamžiškumo Lietuvoje problemai. 1950 m. jis apgynė kandidato (dabar daktaro) disertaciją maliarijos klausimu Lietuvoje. 1951-1959 m. dirbo Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos institute skyriaus vedėju.
A. Jurgelionis – vienas iš gerontologijos mokslo pradininkų Lietuvoje, buvo ilgametis Gerontologų draugijos pirmininkas. 1964 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas.
A. Jurgelionis paskelbė per 60 mokslo darbų virusologijos, mikrobiologijos ir gerontologijos srityse. Tai buvo aukšto intelekto ir plačios erudicijos žmogus. Gerai mokėjo prancūzų, vokiečių ir rusų kalbas. Jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. A. Jurgelionio nuopelnai Lietuvai įvertinti Lietuvos Nepriklausomybės 10-ties metų jubiliejaus medaliu, Čekoslovakijos Baltojo Liūto V laipsnio, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ir Vyties kryžiaus III laipsnio ordinais. Jis mirė Vilniuje 1976 m. spalio 22 d., palaidotas Rokantiškių kapinėse.
1995 m. Kaune, penktųjų Pasaulio lietuvių sporto žaidynių metu, Lietuvos kūno kultūros akademijos rūmų vestibiulyje iškilmingai atidengti iškilių Lietuvos sporto sąjūdžio atstovų A. Jurgelionio (1894-1976) ir Algirdo Vokietaičio (1909-1994) bareljefai, kuriuos sukūrė skulptorius Algis Šlapikas.
Dukros Stefanijos vaikaičiai domisi Prancūzija
Jurgelionių dukra Stefanija susilaukė dukros Elenos ir sūnaus Kosto. Abu vaikus Kaune augino viena, nes jos vyras Nikolajus Nejelovas apie 1920-1930 m. išvyko ieškoti darbo į Braziliją ir ten mirė. S. Jurgelionytei gyvenime daug padėjo jos brolis Antanas – įvairiai ją rėmė, padėjo įsidarbinti Kauno karo ligoninėje. Šiai Jurgelionių dukrai ir jos vaikams pavyko išvengti sovietinio teroro, tremčių. Ji mirė 1971 m. Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Stefanijos dukra Elena sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų sūnų, kurie gyvena Kaune. Kostas po karo taip pat sukūrė šeimą, augino dvi dukras – Živilę ir Mildą. Tiek Kosto, tiek ir jo dukrų šeimos visą laiką gyveno Kaune. Kostas buvo Valstybinio durpių pramonės susivienijimo ekonomistas, šioje įmonėje dirbo visą gyvenimą iki pat pensijos. Jis buvo tiesiog pamišęs dėl knygų, sukaupęs didžiulę biblioteką. Jo dukra Živilė puikiai mokėsi, baigė inžinerijos mokslus Kauno technologijos universitete (tuomet Kauno politechnikos institute), dirbo įvairiose atsakingose pareigose, sukūrusi šeimą susilaukė 3 vaikų. Visi jie šiuo metu gyvena užsienyje – JAV ir Ispanijoje. Kosto dukra Milda taip pat susilaukė 3 vaikų.
Vienas jų – Šarūnas, kartu su savo šeima dalyvavo per Žolinę vykusiame Jurgelionių giminės pagerbimo renginyje Panemunėlyje ir Moškėnuose. Šarūnas su žmona Gitana augina 2 dukras – Ievą ir Emiliją. Abi jos mokosi Vilniuje. Ieva studijuoja mediciną Vilniaus universitete. Šią vasarą ji pagal studentų mainų programą dirbo JAV, Martos vynuogyno saloje, netoli Bostono, kur kasmet atostogauja JAV prezidentas Barakas Obama. O Emilija dar mokosi Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje, nors šiuo metu jau yra išvykusi vieneriems metams pagal moksleivių mainų programą į Prancūziją. Ji tikisi, kad Prancūzijoje jai gal pavyks susitikti ir su kitais „prancūziškaisiais“ Jurgelionių giminėmis.
Grįžo gyventi į Lietuvą
Aktyviausiai Jurgelionių šeimos istorija domisi dukros Elenos anūkė Karolina Masiulytė-Paliulienė. Ji su vyru Arūnu susipažino Paryžiuje artimai bendravo su lietuvių bendruomene. Paliuliai susituokė 1987 m. Lietuvoje prasidėjus atgimimui šeima labai dažnai atvykdavo į tėvų šalį.
Prancūzijoje K. Masiulytė-Paliulienė dirbo aktore. Paryžiaus lietuvių bendruomenės kunigas Jonas Petrošius jai pasiūlė perskaityti vienuolės, disidentės Nijolės Sadūnaitės atsiminimų knygą „KGB akiratyje“. Siekiant morališkai palaikyti laisvės gynėją K. Masiulytei-Paliulienei kilo idėja gyvenimo užrašus pritaikyti scenai ir juos suvaidinti. Sumanymą įgyvendino: aktorius Kristupas Mončys, skulptoriaus Antano Mončio sūnus, vaidino tardytojų ir disidentės brolio vaidmenis, o N. Sadūnaitę – K. Masiulytė-Paliulienė. Nuo 1987-ųjų trejetą metų šis spektaklis buvo vaidinamas Paryžiuje, Šv. Eustachijaus bažnyčios kriptoje.
1994 m. Paliulių šeima su dukra Lina nusprendė įsikurti Lietuvoje. 1992 m. K. Masiulytės-Paliulienės tėvui Jonui Masiuliui buvo grąžintas jo tėvelio knygynas Panevėžyje. 1995 m. savininkui mirus, Paliuliai pradėjo juo rūpintis. 15 metų Lietuvoje šeima vertėsi knygų prekyba, o vėliau išnuomojo knygynus leidyklai „Alma littera“.
Sutartis baigėsi, ir šį rudenį Paliuliai vėl taps jų šeimininkais.
Pasitraukusi iš verslo K. Masiulytė-Paliulienė įkūrė lietuvių, mokančių prancūziškai, teatro trupę „Clef“, stato spektaklius prancūzų kalba, gastroliuoja po Lietuvą, verčia literatūrą į prancūzų kalbą.
Parengė Dalia Zibolienė
