Kalbėjo, dainavo ir pokštavo vaikai
Vaikų koncerto klausėsi pilnutėlė J. Keliuočio viešosios bibliotekos galerija „Autografas“. Jau vėliau Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje Rokiškio dekanato dekanas Eimutis Novikas prisipažino, kad per 16 šiame krašte praleistų gyvenimo metų pirmą kartą girdėjo kalbant rokiškėniškai. Ir buvo ko pasiklausyti: tarmišku žodžiu visus sveikino Rokiškio lopšelio-darželio „Varpelis“ ugdytiniai ir jų mokytojos Inga Čičinskienė bei Inga Šablinskienė, šmaikštavę posakiais, mįslėmis, dainelėmis ir pasakojimais. Tikrą kanklių polkos nuotaiką „užkūrė“ ir Rudolfo Lymano muzikos mokyklos auklėtiniai – mokytojos Laimos Bieliūnienės etnomuzikos klasės mokiniai Milda Čeponytė, Adrijana Matukaitė, Laimonas Adomaitis, Gabrielius Puluikis ir Dominykas Kolosovas.
Kaip sakė Juozo Keliuočio bibliotekos vedėja Daiva Vilkickienė, senosios sėlių kalbos ženklų dar randama tarmėje ir vietovardžiuose, o mūsų krašte tebėra gyva tėvų, senelių ir prosenelių tarmė – begalinė vertybė, kuriai būtinas dėmesys. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė, savo sveikinimo kalboje užsiminusi apie šiuos vaikus, sakė, jog jie ir yra tikrieji tarmės puoselėtojai.
Ir tikrai: vargu ar kas nors jautriau perteiktų tarmišką šnektą, nei vaikai, kalbėję, dainavę ir pokštavę tarmiškai.
Sostinės vėliava ir sutartis
Savus ir svečius, atvykusius į Lietuvių kalbos dienų sostinę, sveikino rajono meras Ramūnas Godeliauskas, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas, Obelių garbės pilietis Donatas Smalinskas, VLKK pirmininkė dr. V. Meiliūnaitė. Anot pirmininkės, pasaulyje nedaug žmonių, kalbančių lietuviškai, todėl ši kalba – lyg retas brangakmenis. Ką jau kalbėti apie tarmę, kurią saugo galbūt visai nedidelė bendruomenė. Ne kiekvienas turi prigimtinę tarmę – turtingas ją turintis.
Ir kokia gi sostinė be vėliavos? VLKK pirmininkė dr. V. Meiliūnaitė ją iš Šiaulių atvežė į Rokiškį, o vėliava bus perduota 12-ajai Lietuvių kalbos dienų sostinei.
Meras R. Godeliauskas ir dr. V. Meiliūnaitė pasirašė Lietuvių kalbos dienų sostinės sutartį: šalys, būdamos suinteresuotos didinti lietuvių kalbos prestižą, įsipareigoja stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos ir skatinti tarpusavio bendradarbiavimą.
Jo šaknys – Panemunėlis
Į renginį atvyko ir etnologas, prof. Libertas Klimka. Šiuo metu bibliotekoje atidaryta ekspozicija iš jo senųjų lietuviškų kalendorių bei istorinių vadovėlių kolekcijos. „Kaip džiaugiuosi, kad Rokiškis – vėl sostinė.“ Neįtikėtina: jau trečias žymus Lietuvos žmogus, šiais metais susitikęs su rokiškėnais, savo šaknis tapatina su Rokiškio kraštu. L. Klimkos šaknys – Panemunėlis. Su savo močiute jis kalbėdavęs tarmiškai, tik vėliau persiėmęs literatūrinę kalbą. Profesorius iki šiol mėgsta išsitraukti bet kurį Lietuvių kalbos žodyno tomą iš savo bibliotekos ir ieškoti dar nežinomų žodžių. „Žodį saugo raštija“, – taip jis pradėjo pasakojimą apie kalendorius. O kas yra kalendariumas? Nežinomas žodis? Tai lentelė su mėnesio dienomis, suskirstytomis į savaites ir pažymėtomis skaičiais. Kalendoriuje surašytos šventės, sezono darbai, čia pamėgta užsirašyti ir savo svarbiausius darbus.
Daug nusipelnė kalendorių pradininkas Jonas Pašakauskas (lenk. Jan Paszkowski) – XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios švietėjas, leidėjas, spaustuvininkas, Vilniaus universiteto studentas, vėliau dėstytojas. Kalendorių leidybą jis perdavė Pranciškui Paprockiui, vėliau šį darbą perėmė Martynas Počiobutas, kol lietuviškų kalendorių ėmėsi mokytojas Laurynas Ivinskis. Kalendoriai buvo lietuvybės puoselėtojai, svarbiausias leidinys po maldaknygės.
L. Klimkos pasakojimų galima klausytis be galo, o jis pats prašė nepraeiti pro parodėlę.
Tarsi dar viena kolona
O jau 16 val. visi rinkosi į Rokiškio bažnyčią. Viena iš šventės dalių – aplankyti ir pagerbti iš Kamajų kilusio, Vilniaus Martyno Mažvydo bibliotekos daugiamečio dailininko Jokūbo Zovės ant ištisinio kalkinio popieriaus perrašytą „Šv. Mato evangeliją“. Tarp skliautų pakabinta 18,2 m ilgio kalkinio popieriaus juosta įspūdžiu nenusileidžia meno kūriniui.
Anot projekto „Anys kalbės žodžiais“ autorės, J. Keliuočio viešosios bibliotekos kultūrinės ir projektinės veiklos organizatorės Audronės Vainauskaitės, tik du kartus žmonės galėjo pasigėrėti J. Zovės perrašyta „Šv. Mato evangelija“: per tris aukštus ji buvo ištiesta M. Mažvydo bibliotekoje, ir štai dabar – iškelta į bažnyčios skliautus. A. Vainauskaitė perskaitė „Jokūbo laišką kraštiečiams“, tarsi apaštalo Jokūbo. Jame papasakota „Šv. Mato evangelijos“ perrašymo idėja, penkerių metų rašymo abejonės, trejų metų visiška nežinia, ką su tuo daryti, ritinio pašventinimas ir šventinimo galia – gautas siūlymas parodyti šį darbą žmonėms bibliotekoje. Ir štai dabar čia, bažnyčioje, ši juosta – lyg dar viena kolona, tvirta sumanymu, energija ir kūriniu.
Kadangi perrašytoji „Šv. Mato evangelija“ jau buvo šventinta, dekanas E. Novikas pašventino tik susirinkusius žmones.
Apie „Liežuvautojus“ – rimtai
Bibliotekos kieme atidengta instaliacija „Liežuvautojai“. Jos autorius, Rokiškio krašto menininkas Rimvydas Pupelis, mano, kad liežuvautojai yra filosofai, poetai, televizininkai, socialinių tinklų komentatoriai, net laisvės šaukliai… „Liežuvautojai gali būti ir tam tikro regiono atstovai. Taip išsaugomos tarmės. Vadinasi, jie turi ypatingą svarbą visuomenei. Juk taip gimė ir laisvės principas. Liežuvautojai gerbia laisvę. Juos tildyti reiškia cenzūruoti. Todėl ir skatinu kuo dažniau liežuvauti“, – kaip visada rimtai kalbėjo dailininkas.
Už šias tris „Liežuvautojų“ skulptūras – metalą, konstrukcijas – biblioteka dėkinga AB „Rokiškio mašinų gamyklai“. Dailininkas R. Pupelis dėkojo bendrovės konstruktoriams Rimantui Sinkevičiui ir Nerijui Baškevičiui. „Aš tik piešiau nedidelius paveikslėlius, mažytes daleles, o jie visa tai atkartojo metale. Ir štai kaip gražiai gavosi“, – sakė jis.
O gavosi neįtikėtinai gražiai, šventiškai, spalvingai – grakščiai. Liežuviai – lyg vėtrungės, smarkiau papūtus vėjui, jie kleketuos. Fiksuosim vėjo greitį ir liežuvautojų emocijas.
Gera sostinės nuotaika
Ir vėl visi rinkosi į bibliotekos galeriją. Renginio vainiku tapo muzikologo, kanklininko Luko Simsono koncertas ir jo knyga „Alutį gėrio, gražė dainavo“. Tai pirmas Pasvalio krašto dainų rinkinys, supažindinantis su dainuojamąja tradicija. Svečią pasitiko ir į galeriją atlydėjo R. Lymano muzikos mokyklos mokinys, armonikierius Gabrielius.
Šiuo koncertu priminta visiems – 2026-ieji paskelbti Kanklių metais.
Diena buvo kupina gražių įspūdžių ir mielų susitikimų – tokia ir žada būti Lietuvių kalbos dienų sostinės nuotaika.
Rita BRIEDIENĖ
