Praėjusį savaitgalį Bajoruose vyko jau aštuntasis mėgėjų teatrų festivalis „Jonvabalis“.
Kuo jis išsiskiria iš kitų mėgėjų teatrų festivalių? Ne tik tuo, kad sugeba sukviesti tikrai neblogus teatrus, o šįkart buvo dar ir du netikėtumai – profesionalės Neringa Varnelytė ir Vitalija Mockevičiūtė, savo „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ parodžiusios tokį temperamentą, kad atrodė ir sienos neatlaikys, bei Vilniaus universiteto improvizacinio teatro trupė „Empty Heads“, pademonstravusi, jog it nežinoti kartais labai gerai. Kitas dalykas, kuriuo išsiskiria „Jonvabalis“ – bendra visų kūryba. Festivalį organizuoja ne kultūrininkai, o visa Bajorų bendruomenė. Vieni vaidintojams užleidžia savo sodybas, kiti gamina atributiką, treti ruošia maistą, ketvirti veda šventę, penkti suolus nešioja ir svečius pasitinka ir taip toliau. Na, gal truputį pamelavau. Jau tradicine tampančiai šaltibarščių degustacijai savo patiekalus pristatė net dešimt bajoriškių kiemų. Ir ne tik šaltibarščius – buvo dar ir šaltibarščių skonio sūrio. Visko „Jonvabalyje“ buvo. Net prašymo užsukti ir pasilikti netrūko.
O prasidėjo viskas nuo ketvirtadienį vykusios Bajorų teatro „Šnekutis“ premjeros – Floriano Zellerio dramos „Tėvas“, kurią pastatė naujoji teatro režisierė Drąsutė Jarušauskienė, pakeitusi šiame poste teatro įkūrėją ir ilgametę režisierę Nijolę Čirūnienę.
Pirmas blynas tikrai neprisvilo. Žiūrovai tik per didelius vargus sutilpo į salę, užėmė ir lėlių muziejaus patalpas, sėdėjo šonais ir ant palangių, net stati stovėjo.
Drąsutė, kuriai tai buvo pirmas darbas su suaugusiais vaidintojais (su vaikais ji jau keletą metų dirba Juodupėje), pateisino savo vardą. Drąsos imtis tokios sudėtingos medžiagos tikrai reikėjo. Pavaizduoti ir suvaidinti palaipsnį atminties praradimą ir nykstantį pasaulio suvokimą ne kiekvienam pagal jėgas. Ir naujoji režisierė nereikalauja iš aktorių neįmanomo, o viską sudėlioja taip, kad „Šnekučio“ aktoriai tarsi nieko nevaidina, bet įveda žiūrovą į tokias situacijas, kuriose patys žiūrovai pradeda abejoti savo pojūčiais ir suvokimu. Pagrindinį Tėvo vaidmenį sukūręs Vytautas Saulis – ne naujokas scenoje, bet jeigu jam liepsi vaidinti atminties praradimą, nieko neišeis. O kai iš tavęs nereikalauja neįmanomo, gimsta sudėtingiausias ir giliausias aktorinės karjeros vaidmuo.
Režisierės garbei reikia pasakyti, kad ji nesistengė ne tik vaizduoti medicininės patologijos, bet ir išvengė tiesmuko graudinimo, o tik po truputį, scena po scenos rodo, kaip nyksta pasaulis – nelieka ne tik vis ieškomo laikrodžio, bet ir mylimo paveikslo, lentynos, ir tik nepažįstami žmonės vaikšto ir vis kažko nori iš Tėvo, vis kažką jam bando pasakyti.
Gražiai, nesiimdami solinių partijų, negriaudami bendro sumanymo į aktorinį ansamblį įsiliejo Nadiežda Ivanova, Inga Belovienė, Regina Strumskienė, Robertas Strumskys, Artūras Raščius.
Premjera tikrai vykusi ir reikia tik palinkėti režisierei ir aktoriams toliau nenuleisti kartelės bei vaidinti, vaidinti, vaidinti.
Penktadienio orai neleido vaidinti kieme, bet į nedidelę Bajorų sceną kažkaip sutilpo net visas gausus (net su nediduke kapelyte) Miežiškių teatro kolektyvas ,atvežęs vieną geriausių praėjusių metų „Atspindžių“ pastatymų – „Aš be tavęs – kaip be priekinio danties“, pagal K. Čiplio-Vijūno komediją „Bobutės susipyko“(režisierė Jurga Švagždienė). Salė kartu su aktoriais dainavo ir krykštavo, o plojimai po spektaklio ir vėl buvo tikrai prancūziški, pagal šių metų festivalio temą. Apie visus iš proto išvedusias dzūkes N. Varnelytę ir V. Mockevičiūtę jau minėjau, o vakarą net dulkiant įkyrokam lietui Bajorų stadione užbaigę Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo dramos studijos aktoriai su spektakliu pagal V. Mykoilaičio-Putino „Valdovą“ (režisierius Jonas Buziliauskas) nuteikė apmąstymams ir ne vienam dovanojo ilgą vakarą.
Šeštadienio, kuris turėjo būti skirtas spektakliams bajoriškių sodybose, rytas ir vėl nežadėjo nieko gero. Tad ir Astos bei Ligito Keraičių kūrybinės dirbtuvės, ir „ČIZ“ „Gražiausios Šarlio Pero Pasakos“ (režisierė Nijolė Čirūnienė), ir Juodupės gimnazistų „Kas aš esu“ (režsierė Drąsutė Jarušauskienė) vyko toje pačioje Bajorų bendruomenės salėje. Net gausios šaltibarščių pilstymo bei ragavimo pajėgos, išėję į kiemą lietaus debesų neišvaikė. Tik po Kauno rajono Samylų kultūros centro Rokų laisvalaikio salės teatro suvaidintos įspūdingomis kaukėmis pasipuošusios „Muselės išrūgose“ pagal Žemaitės „Marčią“ (režisierius Darius Armanavičius) debesys ėmė ir išsisklaidė. Ir į Vytauto ir Onutės Saulių kiemą žiūrėti Kauno rajono Ramučių kultūros centro Voškonių laisvalaikio salės teatro komedijos „Itališka vagystė“ pagal Dario Fo pjesę (režisierė Hana Šumilaitė) visi rinkosi šviečiant skaisčiai nelyg Italijoje saulei. Po to laukė Ukmergės rajono Taujėnų teatro „Bičiuliai“ spektaklis „Vakaronė piniginėje“ (režisierius Vidmantas Krikštaponis) Giedriaus ir Ingridos Kujelių kieme. Tik kad giedra šiomis dienomis ilgai netrunka – aktoriai dar sugebėjo baigti spektaklį sulig pirmais lietaus lašais, bet gražiai padėkoti jiems jau nespėta. Viskas gerai, be padėkų ir dovanų teatras neliko, bet persirengti, bent jau aktoriams, reikėjo.
Baigė šventę jau minėti „Empty Heads“ iš Vilniaus, parodę, kad teatras gali gimti iš nieko. Arba iš vieno žodžio, vieno judesio, vieno gesto. Kurių surepetuoti ar išmokti negalima.
Gražus tas Bajorų „Jonvabalis“. Jau laukiu devinto ir žinau, kad dar labiau lauksiu jubiliejinio. Nes čia visi ir visada jaučiasi kaip namie.
