XIX a. pabaigos Lietuvos šviesulys – kunigas Jonas Katelė. Jis Panemunėlio apylinkę pavertė bene labiausiai apsišvietusia visoje Lietuvoje. Nuo jo bažnytkaimyje įkurtos pirmosios slaptos lietuviškos mokyklos lietuviško žodžio šviesa pasklido atokesniuose kaimuose ir greitai parapijoje nebeliko kaimo, kuriame mokyklos nebūtų. Ant paminklinio kryžiaus, pastatyto Rokiškio dekanato Panemunėlio parapijos kunigui švietėjui J. Katelei, yra užrašas: „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, jojo atminimas palaimintas.“
Paskui Valančių
J. Katelė Panemunėlyje kunigavo 1872–1908 m. ir yra laikomas ne tik šios parapijos auklėtoju, mokytoju, švietėju, bet ir Lietuvos kultūrinių siekimų savarankišku vykdytoju, padėjusiu ruošti dirvą nepriklausomybei. Kunigas – ne vien tik slaptųjų lietuviškų mokyklų steigėjas. Jis rėmė draugijas, platinančias lietuvišką spaudą, rinko tautosaką, organizavo lietuviškus vaidinimus. Todėl ir pirmasis Lietuvoje slaptas lietuviškas vaidinimas įvyko 1893 m. Panemunėlio apylinkėje, Naujikų kaime, kur buvo vaidinama Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Pernai liepą Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje vyko Onos Levandavičiūtės knygos „Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo Jono Katelės biografinė apybraiža“ pristatymas ir ekskursija po Panemunėlį, prisimenant tai, kas vyko XIX a. carizmo laikais.
Iš O. Levandavičiūtės knygos apie J.Katelę
Jau gimdamas Jonukas atsinešė savo gyvenimo užduotį. Tai pats dangus parodė jam ateities kelią, lėmė paskirtį, dovanojo jėgų siekti didelio tikslo. O šeima, gimtoji žemė, mokslai sutvirtino tas galias. Kupiškio parapija, Suvainių karališkasis sodžius, nepažinęs baudžiavos – Jonuko gimtinė. Jis pirmasis Kazimiero ir Salomėjos Katelių sūnus, į šį pasaulį pasibeldęs viduržiemį, 1831-ųjų sausio 13-ąją – per pačius Naujuosius metus pagal senąjį kalendorių. Matyt, gimimo data – lemtingas ženklas: jis gimsta su nauja tautos pradžia, su laisvės ilgesiu, gimsta sukilimo išvakarėse. Motina – tikras gyvasis sidabras, darbšti, tvirta, greita, pamaldi sodietė. Ir šventa jos valia – savo pirmagimį matyti kunigu. Jos noru jis ir pakrikštijamas Jono Krikštytojo vardu. Vardas tartum irgi lėmė ateitį: krikštyt kitus švęstu gyvybės vandeniu (…). Jie jau tada suprato: mokytas žmogus šviesesnis ir reikalingesnis visiems už nemokytą. Suvainių sodžius Jonukui – lietuvybės lopšys, kuriame išaugintas, išsūpuotas. Jo tėvai – visos lietuvių tautos darbštumo, tvarkingumo, dorumo atspindys. Jau nuo jaunystės išryškėja tai, kas užrašyta pačioje prigimtyje – jis nesutvertas juodam darbui. Jis pašauktas siekti pažangos, mokytis ir mokyti kitus.
Jau turėdamas dvylika metų Jonas išeina į mokslus, į rusišką Kupiškio pradžios mokyklą, kur viešpatauja svetima dvasia, nors mokoma ir lietuvių kalbos. Paskui jam, kaip laisvojo valstiečio sūnui, atsiveria durys į Panevėžio bajorų mokyklą. Šioje mokykloje vėlgi viešpatauja svetima įtaka: dauguma dalykų dėstoma lenkų kalba. Iš Panevėžio – tiesiai į Varnių kunigų seminariją. Jonui besimokant, rektoriauja Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Vyskupo dėka seminarijos gyvenimas keičiasi iš pagrindų. Dėstyti kviečiami jauni gabūs profesoriai. Išsirūpinti, kad seminarijoje būtų įvesta ir lietuvių kalba, o pamokslai pradėti rašyti ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Vyskupui rūpi absoliučiai viskas, kas susiję su tautos gyvybiniais pamatais. Tai lietuvių literatūra, kalba, tautosaka, knygnešystė, istorija, švietimas, blaivybė. Seminaristams imponavo ne tik kilnios vyskupo idėjos, bet ir konkretūs jo veiksmai. Jis važinėja po parapijas ir ragina steigti parapines lietuviškas mokyklas, įsteigtas vizituoja, jei reikia, piktai išbara klebonus už neveiklumą. Vėliau daug ką J. Katelė atkartos Panemunėlio parapijoje. Be to, M. Valančių teisėtai galima pavadinti jo krikštatėviu: jis vyskupo namų koplytėlėje 1855 m. lapkričio mėn. J. Katelę įšventino į kunigus ir palaimino.
Į Panemunėlį…
1872-ųjų lapkritį dvikinkiu vežimu į Panemunėlio bažnytkaimį atvyksta naujas klebonas. Jaunas, aukštas, išvaizdus, apsirėdęs milo paltu ir kailine kepure. Kaimiečiai tada nė nenumanė, kad tai dvasininkas, išmokysiantis juos lietuviško rašto, lietuvių kalbos grožio ir reikšmės bei kultūros prasmės. Tai buvo tvirtas, nepalenkiamas, bet tuo pačiu labai nuoširdus, išsilavinęs ir šviesuliu tapęs kunigas Jonas Katelė. Jonas Rudokas iš Ažumiškio kaimo pasakojo, jog vaikus klebonas mokė „motinos mokslu – prisiglaudęs, apkabinęs žmogų“. Panemunėlyje J. Katelė ėmėsi vykdyti didžiąją tarnavimo Viešpaties vaikams misiją. Klebono didžiausias troškimas buvo padaryti parapijiečius laimingus: lietuviškai giedančius ir dainuojančius, besimeldžiančius ir dirbančius, skaitančius ir rašančius, vaidinančius ir besilinksminančius. Ir jam pavyko, bet negreitai, per 36 kunigavimo metus.
Aukso grynuolis
24-erių į kunigus įšventinto J. Katelės kunigystės kelias prasidėjo Naujamiestyje, trumpai jis kunigavo Jūžintuose, iš jų perkeltas į Dusetas, po to – geram dešimtmečiui į Zarasus, kur užklupo istoriniai įvykiai. 1863 m. sukilimo išvakarėse čia gyventa aktyvaus pasipriešinimo Rusijai nuotaikomis, rusų valdžia persekiojo dvasininkus, uždarinėtos parapinės mokyklos prie bažnyčių ir steigtos valdiškos rusų mokyklos. Gavęs M. Valančiaus raštą, raginantį kunigus steigti lietuviškas mokyklas sodžiuose, o bajorus – padėti materialiai, J. Katelė su bendraminčiais ėmėsi švietimo darbo. Bet baudžiavos panaikinimas, prasidėję neramumai, sumaištis, daugelio bajorų abejingumas šią veiklą stabdė. Tačiau augo didelis žmonių nepasitenkinimas ir protestai, kūrėsi organizuoti būriai, puldinėję caro valdžią. Zarasai buvo vienas maištininkų epicentrų, o jo komiteto aktyvus narys – J. Katelė, tapęs šiurpių egzekucijų prieš nepaklusniuosius Zarasuose liudininkas.
Išlikęs žmonių pasakojimas, kaip J. Katelė kryžius žuvusiesiems šventino raitas jodamas pro šalį. Jis valdžiai tapo nepatikimas, žandarai jo namuose ieškojo lietuviškų knygų. Bet nerado, jos buvo paslėptos krosnyje ir iki kratos sudegintos. Caro valdžios parėdymu po sunkių 11-os kunigavimo Zarasuose metų lietuvybę puoselėjantis ir maištaujantis J. Katelė ištremiamas į Dievo pamirštą užkampį – nedidelę ir gerokai apleistą Panemunėlio parapiją. „Kažkas manė, jog taip nubaus kunigą, jį sutramdys, užgesins maištingą dvasią. Bet kas kitiems būtų buvę tikras pažeminimas, jam bus tikras išganymas“ (citata iš knygos „Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo Jono Katelės biografinė apybraiža“).
Pažadėtoji Žemė?
„40 ha bažnyčios ūkis apleistas, klebonijos „palivarke“ klojimas paspirtas kuolais, apipuvusi bažnytėlė. Kur bežengsi, visa pasmerkta išnykti, visa aplūžę, apšiurę, apgriuvę: ir klebonija, ir šalia esantys tvartai, ir aplinka. Giminėms guodėsi: „Sutvarkiau kleboniją Zarasuos, dabar čia reiks tvarkyti.“ (citata iš knygos „Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo Jono Katelės biografinė apybraiža“)
Po poros metų Panemunėlyje jau stovėjo nauji tvartai ir arklidės, 1880 m. užbaigta naujoji klebonija. Po dešimtmečio klebonas pradėjo naujos bažnyčios statybas. Šalia ūkinių ir dvasinių pareigų J. Katelė kaimiečiams skiepijo iš vyskupo M. Valančiaus išmoktas pamokas: girtuokliavimui paskelbė karą – per pamokslus aiškino svaigalų kenksmingumą, smuklėse ir susitikimuose, kuriuose girtaujama, prašė nesilankyti tėvų ir motinų, neleisti jaunimo, ypač merginų. Klebonas negėrė ir jokia proga velnio lašų jam niekas neįsiūlė. „Jis visais būdais ėmėsi parapijiečius atgrasyti nuo kortų ir stikliuko, nes dažnoj sodyboj ūkininkai varydavo degtinę, įvairiom progom turėdavo statinę alaus, o šventadieniais susirinkę pliekė kortom“ (citata iš knygos „Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo Jono Katelės biografinė apybraiža“).
Kleboną liūdino kaimo žmonių tamsumas ir primityvumas: parapijoje – keturios smuklės, viena iš jų visai prie bažnyčios, o parapinės lietuviškos mokyklos – nė vienos. Vienintelis šviesos židinys – kitoje Nemunėlio pusėje buvęs dvaras, kur kumečių ir tarnų vaikus mokė seserys dvarininkaitės Jadvyga ir Bronislava Stravinskaitės. Tačiau jos visų parapijos vaikų mokyti negalėjo. Tad kitiems beliko rusų mokykla, kurioje visų dalykų mokyta iš rusiškų vadovėlių, net ir lietuviškos knygos (elementoriai, katekizmai, maldaknygės) buvo parašytos rusiškomis raidėmis.
Pirmieji žingsniai
Tokia aplinka skaudino lietuvybės puoselėtoją J. Katelę. Jo didžiulėmis pastangomis kaimo gyvenimas ėmė šviesėti. Parapijos klebonu paskirtas J. Katelė per vieną pirmųjų pamokslų Panemunėlio bažnyčioje pasakė žodžius, įstrigusius į daugelio žmonių širdis. Jo mokinė ir ištikimoji talkininkė Teresė Kupetytė pasakojo: „Po Evangelijos aiškinimo naujasis klebonas linkėjo „visokios laimės dėl kūno ir dūšios (sielos)“, linkėjo „pamesti arielką (degtinę)“ ir „griebtis mokslo“ ir kad parapijiečius lankys „ne dėl gavimo kalendos“, o dėl didelio noro „pasižinti ir su senais, ir su jaunais“ ir kad „labai noriu žinoti, koks gyvenimas mano brolių lietuvių“.
Parapijos sodybas lankęs J. Katelė pasimeldęs, pašventinęs namus suaugusiųjų prašydavo lietuviškai paskaityti. Tą, kuris mokėjo, apdovanodavo kurio nors šventojo paveikslu, skaityti nemokantiems jaunesniems duodavo riestainių, linkėdamas išmokti. Parapijiečius klebonas stengdavosi sukviesti į didesnę trobą, prašydavo lietuviškai padainuoti. Ir pats jausmingai užtraukdavo savo mėgstamiausią „Karvelėli, paukštužėli“. Kaimiečiams labai patiko, kad klebonas buvo dažnas svečias kaimo vakaruškose, kur jo paraginti susirinkdavo ir tėvai. Taip jis siekė atgrasyti nuo kaimui įprastų pasilinksminimų su degtine ir kortomis. Į Panemunėlį jis atsikviesdavo išsilavinusių draugų, tarp jų – gražaus balso poetą, kunigą Antaną Vienažindį, ir rengdavo susitikimus su parapijiečiais.
Bus daugiau
