Su Latvija didelę – 84,478 km – pasienio zoną turintis mūsų rajonas nė viename istorijos etape nesididžiavo šiuo geografiniu privalumu. Verslininkai, paklausti, ar yra vilčių šiai pasienio zonai suklestėti ekonomiškai, moja ranka. Anot jų, tokiam stebuklui įvykti reikėtų Rygą arba Vilnių perkelti į Juodupės, Pandėlio ar Obelių seniūnijas.
Toli nuo Dievo…
Rajono pasienio vietovės verslui nėra patrauklios dėl didelių atstumų iki stambių miestų – pagrindinių vartotojų, dėl menkos pasienio zonos infrastruktūros ir kaštų verslo plėtrai. Šių metų kove rokiškietės, Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantės atliktos anketinės apklausos apie Rokiškio rajono teigiamo įvaizdžio formavimą duomenimis, absoliuti dauguma iš 75 įvairaus amžiaus ir socialinių sluoksnių respondentų pasienio zoną priskyrė prie vietovės trūkumų.
Vertinant mūsų ir kaimyninės Latvijos pasienio rajonų gyvavimo įvykius galima teigti, jog kaimyninių valstybių pasienio gyventojų bendradarbiavimą daugiausia lemia kultūriniai saitai. Istorija byloja, jog ir tarpukariu šių valstybių pasienio zonų ekonominis bendradarbiavimas buvo menkas, o politinis – dar menkesnis.
„Nemuno“ įvaizdis išliko
Rajono pasienio su Latvija zonoje, be abejonės, stambiausia pramonės įmonė sovietmečiu buvo Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“. „Latvių, daugiausia iš kaimyninės Aknystės, į fabriką dirbti atvažiuodavo visa pamaina. Jie darbavosi visuose cechuose. Kai kurie net šeimas su lietuviais sukūrė. Fabrike dirbo daug baltarusių bei kitų buvusios Sovietų sąjungos valstybių žmonių“, – pasakojo Juodupės seniūnė Liucija Bliūdžiuvienė, šiame tekstilininkų miestelyje gyvenanti jau kelis dešimtmečius. Anot jos, vyresnio amžiaus karta su nostalgija prisimena Juodupės klestėjimą, kada „Nemunas“ buvo tarp ekonomiškai stipriausių šalies įmonių. Tačiau užklupo bankrotų, privatizavimų banga ir tūkstantinį kolektyvą turėjusi įmonė išsibarstė. Jos bazėje dabar veikia vilnonių audinių bendrovė „Baltik Mills“, savo pajėgumais negalinti lygintis su kadaise klestėjusiu „Nemunu“.
Pasienyje verslas „nedygsta“
„Mūsų seniūnijoje stambesnio verslo nėra. Nėra tokių įmonių ir iš latvių pusės“, – sakė L.Bliūdžiuvienė. Pernai buvo sužibusi viltis, jog prie sienos latvio įkurtas verslas atgaivins darbo vietų stokojančią Juodupę. Pasklido žinia, kad Latvijos piliečio įsteigta ir Juodupėje įregistruota UAB “Alpeks” miestelyje ir jo apylinkėse perka nekilnojamąjį turtą, o netrukus Aleknų kaime pradės betono gaminių – grindinio trinkelių – gamybą. “Alpeks” direktorius Andrejus Peško neskubėjo atskleisti visų verslo planų. Iš pajininkų nupirktame Aleknų kaimo sandėlyje, buvo pradėta betono produkcijos gamyba. Bendrovė planavo vykdyti sandėliavimo, logistikos, transporto verslą. Tačiau latviui nepasisekė.
„Juodupėje turime kavinę, parduotuvių, laidojimo verslą. Įvairių smulkių amatininkų bei prekybos įmonių yra visoje seniūnijoje. Didžiuojamės labai stambiais ūkininkų ūkiais. Tačiau verslo įmonių, jungiančių mus su latviais, nėra“, – dėstė apie verslo aplinką pasienio zonoje Juodupės seniūnė.
Verslo ryšiai su latviais sieja mūsų rajono medienos verslininkus. Miško kirtėjų brigados turi užsakymų Latvijoje, latvių kirtėjai – pas mus. „Rokiškio sūrio“ bendrovė su latviais turi bene stipriausius ryšius: iš latvių pieno ūkių į bendovę atkeliauja dideli šviežio pieno kiekiai. Į Latviją važiuoja „Žiobiškio komplekso“ bendrovės kiaulaitės.
Latvijos vienas ryšiausių, netradicinių verslų, vystomų pačiame pasienyje greta įspūdingo savo aplinka Ilzenbergo dvaro – Dzintros ir Mario Medveckių ūkis, turintis žirgyną. Apie šią šeimą rokiškėnai sužinojo tradicinėse arimo arkliais varžytuvėse. Medveckiai „Gimtajam Rokiškiui“ pasakojo, jog jų verslas vystomas dviem kryptimis: žirgyno ir mėsinių galvijų auginimo. Jų žirgynas teikia jodinėjimo paslaugą: čia galima užsisakyti ne tik pramogą, bet ir pamokas. Žirgyno ateities viziją Medveckiai sieja su bendrais turistiniais abiejų valstybių maršrutais. „Jūs turite dvarą, parką, kur gali plėtotis kaimo turizmas, mes – žirgyną. Reikia kooperuotis“, – realius bendro verslo planus siūlė žirgyno siela ir trenerė Dzintra.
Pas latvius – slidinėti, pas mus – dėvėtų drabužių
Kas mūsų rajono gyventojus traukia į Latviją? Pirmiausia – žiemos sportas. Latviai turi geras slidinėjimo trasas, ledo areną kaimyninio rajono centre, Daugplyje. Jūrmalos vandens pramogų parke net ir snukmečiu girdisi lietuvių klegėjimas. Vasarą – latviškas Baltijos pajūris. Be abejo, mums gerai žinomas Rygos oro uostas, iš kurio, kaip teigiama, skrydžiai į kitas Europos valstybes pigesni nei mūsų šalies.
Miško gėrybių rinkėjams kaimyninės Latvijos miškai – neišsemiamas mėlynių, bruknių, spanguolių ir grybų aruodas. Mat šios valstybės siena ties mūsų rajonu labai miškinga ir retai apgyvendinta.
Nebūtina važiuoti į Latviją, kad pajustum „Laimos“ saldainių skonį. Mūsų rajono stambesniuose prekybos centruose latviškos produkcijos nereikia ieškoti „su žiburiu: lentynose – pieno, konditerijos gaminiai, statybos ir remonto įranga bei medžiagos.
Ko važiuoja latviai pas mus? Praėjusio šeštadienio turguje sutikta latvių iš Jėkabpilio rajono Elites ir Imano Zieminių šeima kelintą kartą čia atvyksta pirkti dėvėtų drabužių. „Pas mus tokių parduotuvių nėra arba jų labai nedaug“, – stebėjosi dėvėtų drabužių, patalynės, buities daiktų gausa ponia Elite. Sutuoktiniai pasakojo, jog dėvėtų drabužių pas mus atvyksta pirkti ir jų pažįstami.
Pasienio zonoje esančios Obelių seniūnijos seniūnas Eugenijus Norkūnas sakė, jog latvių mūsiškio miestelio parduotuvėse pastaraisiais metais nedaug. „Jeigu būtų bendra valiuta, gal atgytų ir prekyba, kokia buvo prieš daug metų. Dabar, kiek žinau, latviai į mūsų rajoną važiuoja pirkti žemės ūkio technikos detalių. Lietuviško maisto kaimynai pas mus perka retai“, – dėstė seniūnas.
„Tada, kai buvo rublis, latviai važiuodavo į Pandėlį ar kitus arti pasienio esančius miestelius pirkti lietuviško sviesto, sūrių, virtų dešrų. Mes pas latvius važiuodavom užsieninių drabužių, batų, indų, baldų. Aišku, ir skanių silkių, rūkytų strimėlių, šviežių bandelių“, – juokėsi kelių dešimtmečių „vizitus“ per sieną prisiminęs Pandėlio seniūnas Romualdas Varanius. Anot jo, įsivedus valstybėms savas valiutas, uždarius sienas, ši prekyba sunyko. Nelabai tikėtina, kad ji greitai atsigaus. „O ko ten važiuoti, kai ir pas mus parduotuvės prekėmis lūžta? Tik pinigų turėk“, – retoriškai klausė R.Varanius.
Latvijos miesteliai – Neretos, Aknystė ir Subatė – prieš kelis dešimtmečius buvo traukos centrai, į kuriuos šeštadieniais prigužėdavo mūsų tautiečių. „Nelinksmas ten vaizdas, nors kai kurie pastatai atnaujinti, sutvarkytas gatvių žymėjimas“, – atsidūso apie Aknystės įvaizdį paklausta Juodupės seniūnė Liucija Bliūdžiuvienė. Čia, kaip ir mūsų rajono miesteliuose, nėra stipresnio verslo, vyrauja smulki prekyba, amatai. Tas pats ir Subatėje. Ekonomiškai stipresnė Nereta seniai ten besilankiusio rokiškėno nenuviltų: miestas keičiasi ir gražėja gana sparčiai.
Bendrauti skatina projektai
Nors verslas pasienyje merdi, su latviais mus vis dažniau suartina bendri projektai. Lietuvai ir Latvijai įstojus į Europos Sąjungą atsirado kur kas platesnės bendradarbiavimo galimybės įvairiose gyvenimo srityse: įgyvendinama daug bendrų kultūrinių, pažintinių, sporto bei infrastruktūros vystymo bei ekologiją puoselėjančių projektų. Pirmasis rajone bendras projektinis žingsnis žengtas 2003-aisiais: kartu su latviais pradėtas įgyvendinti pažintinis Sėlijos krašto turizmo projektas. Jo tikslas – kaimo turizmo sodybų savininkų ir turizmo srityje dirbančių asmenų mokymai, patirties apsikeitimas su Suomijos regioninį turizmo King`s road maršrutą reklamuojančiomis turizmo kompanijomis. 2005-2006 m. kartu su latvių partneriais – Jėkabpilio rajono Selpilio, Viesitės, Asarės, Aknistės savivaldybėmis – mūsų rajonas parengė INTERREG projektą „Medžio paveldo plėtra regioniniame turizmo vystyme Rokiškio ir Jekabpilio rajonuose“. Būtent šis projektas Rokiškio gyventojams atnešė didelės naudos. Projekto lėšomis rekonstruotas dievadirbio Liongino Šepkos skulptūrų parkas, tapęs patraukliausia vietos žmonių ir turistų vieta Rokiškio mieste. Pagal šį projektą rekonstruotas turgaus paviljonas, įrengta stovėjimo aikštelė, skulptūrų parke – pėsčiųjų takai, apšvietimas, vandentiekis. Projekto vertė – 1,7 mln. litų. Iš šių lėšų parengta bendra regiono turizmo plėtros strategija iki 2010 m., išleistas bendras regiono turistinio maršruto lankstinukas; apmokyta po 10 turizmo gidų iš Latvijos ir mūsų rajono, dalintasis turizmo maršrutų rengimo patirtimi su Suomijos regiono King‘s road turizmo maršruto rengėjais. Pagal 2007-2013 metų Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programą mūsų rajono savivaldybė laimėjo tris projektus. Vienas jų – „Efektyvi kultūrinių renginių organizavimo vadyba – priemonė patraukliam pasienio regiono įvaizdžiui formuoti“ tapo mūsų bendradarbiavimu su Daugpilio rajonu (Latvija) pradžia . Projektas, kurį parengė dviejų rajonų savivaldybės, nukreiptas didinti tarpregioninį pasienio patrauklumą, stiprinti ir skatinti kultūrinį tapatumą Daugpilio ir Rokiškio regione. Pagal šį projektą gautos investicijos panaudotos Rokiškio kultūros centro žiūrovinės dalies renovacijai ir mėgėjiškų teatrų festivaliui „INTERRAMPA“ organizuoti.
Projektą „Muziejų prieinamumo ir patrauklumo Žemgalėje ir Šiaurės Lietuvoje didinimas“, kurio vertė 1,34 mln. litų, planuojama baigti kitais metais. – vertės Trečiasis projektas buvo laimėtas pagal Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programą„Tarpvalstybinis tinklas, taikant meną ir amatus kaip kompetencijos ir patrauklumo skatinimo priemonę tarp Latvijos ir Lietuvos pasienio ruožų“, arba trumpiau – Vidurio Baltijos šalių amatai. Už 438 tūkst. projekto lėšų Rokiškio krašto muziejuje iki 2011 m. kovo turi būti atliktas dviejų medinių klėčių remontas ir įrengtos amatų ekspozicijos. Taip pat finansuojama tradicinė gyvųjų amatų šventė – L.Šepkos pleneras.
Projekto „Amatų tarpvalstybinio bendradarbiavimo tinklas Latvijos – Lietuvos pasienio pagalbininkai“ tikslas – skatinti Latvijos – Lietuvos pasienio rajonų patrauklumą ir konkurencingumą, plėtoti amatų tarptautinių tinklų kūrimą, taip pat stiprinti jau esamus kultūros ir istorinius ryšius tarp Baltijos jūros regionų.
Šių metų rugsėjyje Latvijos ir Lietuvos amatininkai Rokiškyje kūrė bendras medžio kompozicijas, latviškais ir lietuviškais etnografiniais elementais. Seminaro tikslas – išsaugoti senovės tradicijas ir jas pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime. Liepą amatininkai dirbo Jekabpilio apskrityje Zasoje. Čia kūrė vaikų žaidimų aikštelę. Šiuo metu rengiami projekto turizmo maršrutai. Tikimasi, kad kitų metų vasarį tarptautinei turizmo parodai Balttour Vivatour Rygoje ir Vivatour Vilniuje bus išleista Latvijos – Lietuvos pasienio knygutė. Į turizmo maršrutų sąrašą šiuo metu siūloma įtraukti 10 rajono amatų kūrėjų ir menininkų: tautodailininkę audėją Genę Šimėnienę, tekstilininkę Palmyrą Ivanauskienę, medžio drožėjus Vidmantą Zakarką, Gintarą Varną, Daną Stočkų, Almantą Sriubiškį, Venecijų Jočį ir Juozą Čepulį. Šiemet baigtas Ventos – Lielupės investicinės programos I etapo I fazės projektas, finansuotas iš Sanglaudos fondo bei šalies biudžeto. Pagal projekto I – ąjį etapą rekonstruoti nuotekų valymo įrenginiai Jakiškių kaime, išplėsti nuotekų tinklai mieste ir Kavoliškio kaime, prijungtas prie miesto nuotekos sistemos Bajorų kaimo nuotekų tinklas. Greta rajono savivaldybės teikiamų partnerystės su latviais projektų intensyviai projektinėje veikloje dalyvauja ir Viešiosos įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, seniūnijos.
Aldona Minkevičienė
