Atiduodavo visas skolas
Šv. Martyno diena, kai nuo laukų nuimtas derlius, aruodai pripildyti, būdavo paskutinis terminas skoloms atiduoti, atsiskaityti su visais už visų metų darbą: su šeimyna, malūnininku, kalviu, kitais kaimo amatininkais, piemenėliais. Ir šeimyną – bernus bei mergas – ūkio darbams samdydavo nuo šios dienos. Kartu kaimas tądien išsirinkdavo seniūną – „šaltyšių“.
Baigdavosi ganiava
Per Šv. Martyną baigdavosi ir ganiava. Tądien kaimas atsiskaitydavo su kerdžiumi. Buvo sakoma, kad šv. Martynas tvartus uždaro, nebegalima žemės judinti, baigiasi ganiava. O šv. Jurgis tvartus atidaro balandžio 23-iąją. Abu šventieji laikomi naminių gyvulių globėjais, kaip pažymi etnologas L. Klimka, „jų vardais paženklintos dienos yra prosenoviškos gyvulių augintojų šventės, svarbūs kalendoriaus atskaitos taškai“.
Šv. Martynas yra svarbi sezoninės orų kaitos riba. Po jos prasideda priešžiemis, iki susidarys pastovesnė sniego danga arba neatsileidžiantis gruodas. Nuo Šv. Martyno prasidėdavo šv. Kalėdų laukimas.
Spėdavo orus
Iš Šv. Martyno dienos orų būdavo spėjama, kokia žiema laukia. Senoliai sakydavo: „Jei Martynas ant ledo, tai Kalėdos ant vandens, o jei Martynas ant vandens, tai per Kalėdas – ledas.“
Apie žiemos orus spėdavo ir iš žąsies krūtinkaulio. Tądien žmonės vaišindavosi kepta žąsimi su obuoliais ir žiūrėdavo, kokios spalvos jos krūtinkaulis. Jeigu šviesus ir baltas, žiema bus šalta ir snieginga, jeigu tamsus – bus daug atlydžių.
Etnografai mano, kad tai lyg ir savotiškos metų užbaigtuvės, atitinkančios šių dienų šv. Kalėdas. Tad ir Martyno dienos vaišes galima prilyginti kaip savotišką pasiruošimą Kalėdoms. Tądien kepdami žąsis žmonės tarsi patikrindavo, ar per Kalėdas jos bus pakankamai riebios, ar dar reikėtų papenėti.
Balta ožka žiemai prišaukti
XIX a. pab. – XX a. pirmojoje pusėje gyvulių ganymo sezonas paprastai trukdavo nuo šv. Jurgio iki Visų Šventųjų. Pasibaigus ganiavai, vaikai galėdavo ruoštis į mokyklą – prasidėdavo mokslo metai, tačiau jeigu ruduo būdavo šiltas, ganiavą pratęsdavo iki pirmojo sniego arba stipresnių šalnų. Labiausiai jos pabaigos laukdavo piemenys, nes rudeniop, atvėsus orams ir neturint deramos aprangos bei apavo, ganymas tapdavo tikru vargu. Belaukdami pirmojo sniego, piemenys spėliodavo apie žiemos pradžią pagal gamtos reiškinius, o kad greičiau pasnigtų, imdavosi burtų. Populiariausias iš jų – balto ožio ar avino vedimas aplink beržą. Apie pamiškės beržą vesdavo baltą ožką (ožka – tai žiema). Taip tikėtasi greičiau prisišaukti žiemą. Baltas oželis aplink baltą beržą – kad kuo greičiau visur aplinkui pasidarytų balta nuo sniego.
Veda oželį būtinai tris kartus ta kryptimi, kuria saulė eina aplink dangų – atseit, spartina laiką, artina žiemą. Ir tikėdavo, kad vėliausiai po trijų dienų pasnigs.
Kitur ožį tempdavo net aplink tris beržus devynis kartus – tie skaičiai iš archajiškojo mėnulio kalendoriaus.
Rokiškio apylinkėse Ožio šventės atbalsių būta
Pasak Rokiškio krašto muziejaus archyvarės-bibliotekininkės Vilės Sarulienės, archyvuose, sukauptuose apie rajono senuosius liaudies papročius ir tradicijas, galima užtikti užuominų apie Ožio šventę. „Vis dėlto pasikeitus laikams ši šventė prarado savo prasmę ir nunyko, dabar ji nei švenčiama, nei kas ją labai mena. Natūralu, išnykus agrarinei kultūrai, išnyko ir jai būdingos šventės“, – pastebi V. Sarulienė.
Tačiau ji pati dar prisimena mamos pasakojimus apie tai, kad piemenukai rudenį, kai atšaldavo ir atsibosdavo ganyti, aplink beržą vesdavo baltą aviną. „Ne ožį, nes jis tuomet ir gyvuliu nebuvo laikomas, bet aviną ar avelę“, – prisimena V. Sarulienė.
Rokiškio krašto muziejaus archyvinėje medžiagoje, surinktoje apie gyvulių ganymą, priežiūrą ir šėrimą 1980 m. vykdytų ekspedicijų metu, galima rasti užuominų apie Ožio šventės pagrindinius papročius, bet Ožio diena ji niekur nevadinama. Vaikystėje piemenavę žmonės prisimena, kad piemenys, kai atsibosdavo ganyti, labai laukdavo žiemos. Kad paspartintų jos atėjimą, aplink beržą vesdavo baltą avį ar ožį.
1938 m. „Ateities“ žurnale tautotyrininkas Antanas Mažiulis išsamiai aprašė rudeninę Ožio šventę, švęstą Zarasų ir Rokiškio apskrityse.
Iš aukojimo dievų garbei apeigų
A. Mažiulis rašo, „kad sulaukę vėlyvo rudens, t. y., Visų Šventųjų, mūsų krašto piemenys turi savotišką Ožio (ožkos) šventę, kurios papročiai ir apeigos yra lyg kokios atošvaitos giliosios mūsų praeities… Vieną rudens dieną po Visų Šventųjų šventės kaimo piemenys susitardavę prašyti žiemos. Pasigaudavę ožį, jo nesant ožką ar net baltą avį, galvą papuošdavę žolėmis, tošimis ir dviese vesdavo apie beržą, o trečias, įsikandęs uodegą, keliais eidavęs. Apie beržą reikėdavo apvesti tris kartus. Vienas piemenų, dažniausia didžiausias pramuštgalvis, įlipdavęs beržan ir prašydavęs žiemos, kartais purtindavęs lapus: „Apsnikite, kad nebereikėtų ganyti, lauke šlapiam šalti, mums vasara jau nusibodo.“ Kuris nors piemuo ir pamokslą pasakydavo apie vasaros, ypač rudens, vargus ir visą piemens nedalią. Pamokslą pradėdavo sava, piemeniška žegnone:
Var var vankū,
Širdin šarkū,
Čia niekas,
Čia griekas,
Čia visa paklusa.
Apvedę ožį aplink beržą, piemenys linksmindavęsi, šokdavę ir dainuodavę iš džiaugsmo, kad greit apsnigsią ir nebereikėsią ganyti.
A. Mažiulis mano, kad šios piemenų apeigos prikviesti žiemą galėjo kilti iš ožio aukojimo dievų garbei apeigų, nes ožys kaip tik ir buvo dievų mėgstama auka.
Žalias rūtas pašlovinimas
Nesanai rašiau gramatėlų sava geriausiai draugelai Ritulai, bibliuotekininkei iš Untanašes. Mūsų draugyste tęsias jau ape keturiasdešimt metų. Kaip gera turėte tikrų draugį ir džiaugsmi, ir bedoj. Mažoj kaima bibliuotekaj nėr nai venas knygas apie Alų Rūtų. Šindej sudūmojau, kad parašysiu gramatėlų Alai Rūtai. Dieva sadeliuos jai bus linksma paskaityte mana mažutį gramatėlų. Rašau tarmiškai, ba žinau, kad jum patiks. Narėč ir aš parašyt Tamstai gramatėlų žaliu rašalu, kur gi aš ja begausiu. Vaikystej buva visokia rašala. Atamenu rašaluotus pirštus ir plunknakatį. Da besmakyndama makyklaj sužinojau apie Tamstas gyvenimų ir kūrybų. Ne, naparskaičiau visų ailių, visų ramanų, bat instrįga man dūšelan tas Tevynes begalinis ilgesys, pagarba ir meila žadeliam. Visu sava gyvenimu rodet pavyzdį, skiepijat letuvybį, nat būdama tali, tali, ažu jūrų marių. Na visi jau supras, keip jūsų dūšelų kamava gimtųjų namų ilgesys, kur palungej kvapėja rūtelas, kur mergelas pyne vainikus, kaselas puoše rūtas šakelam. Ala Rūta – tas vardas jum labai tika, nas jūs pati buvat keip ta žalioji rūtela, pilna gyvastes. Sava neaprėpiamu darbu užu undenyną, rašydama straipsnius, prozas vaizdelius, ailėraščius, jūs garsinat sava vardų. Ta jūsų kūryba apie tikėjimų, meilį, papračius ir šindej takia pat svarbi. Jūsų namai būva pilni žmanių, draugam buva atadarytas visas durys. A tų draugų būva galybe ir Amierikaj, ir Letuvoj. Dvi geriausia drauges – dvi Alas, dūmoju, kakia turėja būte stipra ta jų draugyste. Ar visi mas mylem sava draugus, ar jų naišduodam, naįskaudinam? Juk ažu jakiuos pinigus nenuspirksi tikras draugystes. Taks didelas draugystes pavyzdys ir šindej ture inkvėpte visus žmones vertinte ir branginte tikrų draugystį.
Jauni žmones labai dažnai neture kų daryt, nažina kų vaikt. Priguli prie kampjuterių sedi ištisas valandas. Juk ir šindej jaunų žmanių laukia ataitininkų, šaulių būreliai, maltiečių arganizacijas. Iš jūsų napaprastą gyvenimą gale pasmakinte kekvienas jaunas žmagus. Kekvenam darėtų savįs paklauste, kų tu padarei, kad gyvenimas būtų indomus, gražesnis, kų tų padarei del Letuvas, del sava gimtines. Sava paprastais, mažais darbais kiekvienas gale prisidėte, kad žalias rūtas – letuvybes simbalis – ir taliau žaliuotų kiekviena letuvia palungej.
Kartais pasvajoju, jagu laimėčiau latėrijaj daug pinigų, nupirkčiau ir sava kaima bibliuotekai knygų, ir apie Alų Rūtų, bat biletų iš mažas algas nabaperku. Bat pasvajote vis tiek gera.
Mana draugela ataveže Alas Rūtas knygų iš Rakiškia, visų vakarų skaičiau. Nars jau rugsėja vidurys, bat ažu lunga da teip žalia ir kvėpia rūtam. Tarp parskaitytų lapų indėjau žalių rūtelas šakelų. Kvėpia rūtam…
(parašyta rytų aukštaičių, rokiškėnų tarme)
Gražina Pitrėnienė
Projektą iš dalies remia
